Esminės klausimo sąvokos:
Mokymosi rezultatų vertinimas – tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių nustatymas tam tikrais simboliais (pažymiais, balais), kuris rodo mokiniams jų darbo sėkmę. Tai priemonė, skatinanti mokinius geriau mokytis, sąmoningai perimti žinias, mokėjimus ir įgūdžius.
Tikrinimas ir vertinimas – vienas iš vadovavimo mokinių mokymuisi ir jo koregavimo būdų, kurio dėka mokiniai geriau įvertina savo žinias, pakartoja išeitą medžiagą, susistemina, susieja su gyvenimu ir asmenine patirtimi.
Vertinimas išreiškia santykį tarp to, ką mokinys moka, ir to, ką turėtų mokėti vertinimo metu, o pažymiai – vertinimo forma.
Vertinimas yra informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas, kad būtų galima padaryti sprendimą.Vertinimas gali būti išreikštas: gestais, mimika, žodžiu, pagyrimu, peikimu, nesutikimu. Vertinimo pagrindas yra tikrinimas.
Tikrinimas – tai mokinio veiklos bei jo rezultatų aiškinimasis, konstatavimas, kas įvykdyta, tolimesnio ugdymo proceso numatymas.
Tikrinimo ir vertinimo, funkcijos, principai.
Tikrinimo ir vertinimo funkcijos:
Mokomoji, tikrinimo metu nustatoma, ar mokiniai yra pasirengę naujai medžiagai suvokti, išaiškinami mokymosi sunkumai, nustatomas mokymo metodų efektyvumas, mokinių savarankiškumo lygis.
Lavinamoji, mokytojas tikrinimo metu skatina įvairius protinius veiksmus: mokinių koncentraciją, dėmesį, analizavimo ir sisteminimo įgūdžius, atmintį, t. y. tikrinamas tam tikrų protinių galių ugdymo būdas.
Auklėjamoji, tikrinimas ir vertinimas skatina mokinių aktyvumą, darbštumą, atsakingumą, savigarbą, parodo mokinių pagrindinės veiklos – jų mokymosi – rezultatus, t. y. formuojamos vertybinės nuostatos.
Kontrolės, mokymosi rezultatų vertinimas rodo atskiro mokinio ar mokinių grupės mokymosi rezultatų lygį, skatina geriau mokytis.
Diagnostinė, išryškėja, kaip mokytojas dėsto naują medžiagą, nes aktualu, kaip buvo suvoktas, išmoktas išeitas kursas ar jo dalis.
Mokinių pažinimo, kuri suteikia informacijos apie atsakinėjančio mokinio temperamento bei charakterio bruožus, ypač jo kalbos išsivystymo lygį.
Vertinimo funkcijos:
Stimuliuojanti – skatina save tobulėti, keisti savo darbą.
Orientuojanti – mokytojas orientuoja vaiko galią į tam tikrą veiklą.
Mokymosi rezultatų tikrinimo ir vertinimo principai – tai pagrindiniai reikalavimai, kuriais remiantis, organizuojama mokymosi rezultatų apskaita ir nustatomas šių rezultatų lygis.
Galime išskirti šiuos tikrinimo ir vertinimo principus:
Sistemingumo: Tikrinimas turi būti nuoseklus, darnus, tinkamai sutvarkytas ir taisyklingai išdėstytas, žinios tikrinamos baigus temą, skyrių, atsižvelgiant į mokinio galimybes. Tikrinimas turi būti reguliarus, nes padeda pastebėti moknių spragas bei imtis priemonių joms pašalinti, o mokinys priverstas nuolat mokytis.
Objektyvumo: Vertinimas turi būti bešališkas, ne išankstinio nusistatymo; nustatomas realus mokinio žinių lygis, neturi būti simpatijų ar antipatijų.
Visapusiškumo: Įvairios mokinio veiklos stebėjimas; vertinamos ne tik žinios, bet ir įgūdžiai bei mokėjimai.
Individualumo: Tikrinamas kiekvienas mokinys, atskleidžiama, kam reikia įdėti pastangų, o kam gerai sekasi.
Pagrindiniai mokymo rezultatų tikrinimo metodai: individualioji ir frontalioji apklausa, apklausa raštu, teminiai kontroliniai darbai, praktiniai darbai, testai, egzaminai, įskaitos, grupinio, individualaus darbo, dalyvavimo projektuose vertinimas.
Mokslo rezultatų tikrinimo metodai:
Žodiniai (individualioji apklausa, tai mokymosi rezultatų tikrinimas individualiai apklausiant mokinį ir frontalioji apklausa, mokytojas, duodamas klausimus, vienu metu tikrina visos klasės žinias), kurių metu užsimezga emocinis kontaktas tarp mokytojo ir mokinio; atsakymo turinys, kalbos tempas, žodynas, intonacija nusako mokinio žinių kokybę. Labai svarbu, kad žodinės apklausos metu mokytojas ir mokiniai reaguoja į atsakinėjimą.
Tikrinimas raštu (apklausa raštu, kai mokiniai paskirstomi grupėmis ir raštu atsakinėja į klausimus; rašomieji darbai, dažniausiai skiriami tikrinti kalbų, literatūros ir matematikos žinias; apklausa- viktorina, viktorinos tipo frontali apklausa raštu ), kurio galima užfiksuoti ir lyginti mokinių žinias, mokėjimus ir įgūdžius, pasekti jų dinamiką arba vieno mokinio atsakymus įvairiu mokslo metų laiku, vienu metu patikrinti visų mokinių žinias, kai klausimai – to paties sudėtingumo ir apimties.
Testai (veiklos testai – parodo, kad asmuo savo žinias gali paversti veiksmais; apybraižos tipo – (klausimai reikalaujantys ilgų atsakymų) testai reikalauja mokėti taikyti, analizuoti, sintetinti ir pan.; trumpų atsakymų testai – testo klausimai reikalauja skirti dėmesį detalėms, jais tikrinamos žinios apie koknrečius faktus, sąvokas), pagal kurių atlikimo rezultatus per trumpą laiką nustatoma psichinių funkcijų, mokinio savybių, žinių ir mokėjimų lygis bei būklė. Testas – standartizuotos užduotys raštu ir jų sistemos, specifiniai kontroliniai darbai.
Praktiniai tikrinimo metodai (grafiniai darbai – braižymo mokėjimų ir įgūdžių tikrinimas, schemos, žemėlapių užpildymas ir t. t.), taikomi tikrinant praktinę veiklą per matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos pamokas.
Praktikos darbai, kuriais tikrinami mokinių darbiniai mokėjimai ir įgūdžiai. Mokiniai, atlikę užduotį, aprašo ją ir pateikia gautų rezultatų ataskaitą.
Įskaitos (žodžiu – frontali, ir raštu), kurios skatina mokinius rimčiau mokytis, sisteminti įgytas žinias, sieti jas su asmenine patirtimi. Šio metodo paskirtis – baigiamasis tikrinimas, galutinė kontrolė.
Egzaminai (stojamieji, keliamieji, baigiamieji, valstybiniai, kvalifikaciniai), tai baigiamasis mokinių mokymosi rezultatų tikrinimo metodas, kurio uždavinys – nustatyti, kaip mokiniai perėmė žinias, mokėjimus ir įgūdžius, kaip geba jais naudotis, spręsdami praktines užduotis, koks jų saviraiškos ir išsilavinimo lygis.
Individualaus darbo organizavimas padeda geriau suprasti medžiagą, lengviau ją įsiminti. Grupinio ir individualaus darbo derinimas padeda įvairinti mokymąsi, ugdo mokinių kūrybiškumą, bendravimo įgūdžius ir t. t.
Dalyvavimas projektuose yra viena iš mokinių mokymosi pasiekimų vertinimo formų, už kurias rašomas pažymys. Projektų metodas, susiedamas žinias ir gebėjimus su konkrečia veikla, yra efektyvus būdas vertybinėms nuostatoms ugdyti. Ypač svarbu vertinti akivaizdžiai, įpratinti moksleivius vertinti vykstančius reiškinius bei gaunamus rezultatus.
Projektų vertinimo rodikliai:
Įvykdytus uždavinius galima laikyti sėkmės rodikliais, o neįvykdytus – nesėkmės rodikliais.
Kiekybiniai rodikliai. Jie rodo pamatuojamus rezultatus, reiškiamus kiekiais.
Kokybiniai rodikliai. Jais siekiama matuoti tam tikrus kokybinius aspektus, situacijos arba nuostatų pokyčius.
Poveikio sistemai rodikliai. Dažno projekto tikslas – pakeisti tam tikros sistemos sąlygas, metodus, situaciją, kad būtų geriau visai visuomenei ar bent mokyklos bendruomenei.
Vertinimo etapai:
Vertinimo proceso planavimas.
Vertinimo plano įgyvendinimas.
Vertinimo rezultatų analizė.
Vertinimo rezultatų pateikimas.
Neobjektyvaus vertinimo apraiškos Lietuvos mokykloje ir jų šalinimo būdai.
Mokytojas visada turi labai objektyviai ir be jokių asmeninių nusistatymų vertinti mokinių darbus, nes kartais vertinimas gali turėti lemiamos reikšmės mokinių požiūriui į tolimesnį mokymąsi. Pedagogo objektyvumas – tai jo teisingumo, pedagoginio takto, mokinių ugdymo procese pagrindas.
Objektyvus vertinimas turi remtis šiais esminiais dalykais:
Vertinamas ne mokinys kaip asmenybė, bet jo mokymosi rezultatai. Mokytojas vertindamas rašo pažymius vadovaudamasis savo sąžine. Niekas neturi teisės veikti jo sprendimo. Mokytojas turi gerai apgalvoti, kokį pažymį parašys mokiniui, nesivadovauti atsitiktiniais poveikiais. Taip pat turi būti savikritiškas, pamiršti asmeniškumą, valdyti savo jausmus.
Vertinant būtina atsižvelgti į fizinę ir psichinę mokinio būklę, jo gebėjimus, charakterio savybes. Neteisinga mažinti pažymį mokiniui, kuris lėtai mąsto, sunkiai susikaupia, yra išsiblaškęs ir pan. Taip pat turi jausti mokinio išgyvenimus šiuo momentu. Netikslinga vertinti tais atvejais, kai mokinys yra nepasirengęs atsakyti. Vertinant negalima priešpriešinti atskirų žinių. Mokymosi rezultatų atmosfera turi būti draugiška, geranoriška.
Vertindamas mokinių žinias pažymiais, mokytojas privalo laikytis tam tikrų reikalavimų:
1. Pažymiai turi būti teisingi ir objektyvūs. Kartais būna, kad vertinimą lemia ir mokytojo santykių su mokiniais ar jų tėvais pobūdis, mokinio padėtis klasėje, mokytojo savijauta, jo nuotaika ir pan. Nėra reikalo stengtis per pamoką parašyti kuo daugiau pažymių, nes neobjektyvu tuoj pat vertinti atsakytą ar neatsakytą klausimą.
2. Mokytojas klysta, kai vertindamas mokinių žinias yra per daug liberalus.
3. Neleistina ir per griežtai vertinti.
4. Yra pavojingas ir pažymio rašymo inertiškumas, t. y. kai mokytojas rašo pažymius, susiformavusia savo nuomone apie mokinio žinias ir galimybes, pagal ankstesnius savo ar kitų mokytojų pažymius – gerus mokinius vertina aukštais balais, o silpniau besimokantiems vengia parašyti geresnį pažymį.
Objektyviai vertinti padeda gerai parengti testai, ypač kibernetinių įrengimų, įvairios technikos, kompiuterių naudojimas.
Siekdami kuo objektyviau įvertinti mokymosi rezultatus, kai kurie mokytojai į pagalbą pasitelkia ir pačius mokinius. Šiuo atveju mokytojas keliems mokiniams pasiūlo atidžiau stebėti draugų atsakymus. Pasibaigus pamokai, pasitaręs su tais mokiniais, mokytojas parašo keliems vaikams pažymius ir per kitą pamoką komentuodamas juos skelbia.
Jokiu būdu negalima mažinti ar rašyti blogių pažymių vien už tai, kad mokinys neatsinešė kokio nors mokymo reikmens, kad jis nedrausmingas per pamoką.
Sunkumų kyla objektyviai vertinti, kai atsakinėjančiam mokiniui pasakinėja iš klasės.
Pažymiai turi būti diferencijuoti, tai reiškia, kad mokinių laimėjimus reikia vertinti įvairiopai, nepamirštant auklėjamojo pažymių poveikio.
Pažymys turi būti suprantamas ir aiškus mokiniui. Todėl mokytojas neturi pasitenkinti vien paskelbdamas pažymį, jis turi jį motyvuoti.
Pasitaiko situacijų, kai vienų dalykų mokinių mokymosi rezultatai vertinami daugiausia gerais pažymiais, kitų – gana prastais. Šiuo atveju reikia keisti mokytojo požiūrį į savo asmenybę, dėstomą dalyką ir mokinį.
Mokymosi rezultatų tikrinimas yra labai sudėtingas. Objektyviai vertinti dažnai būna nelengva, bet mokytojas yra vienintelis ekspertas, todėl siekdamas objektyvumo, turi taikyti kuo įvairesnius mokymo rezultatų tikrinimo metodus.
Vertinimo problemos, jų sprendimo būdai
Mokymosi rezultatų vertinimas – viena aktualiausių visų laikų pedagogikos problemų. Dauguma konfliktinių situacijų tarp mokytojų ir mokinių kyla dėl mokymosi rezultatų tikrinimo ir vertinimo. Mokytojas, vertindamas mokinių mokymąsi, atlieka lyg teisėjo vaidmenį. Nei vienas žmogus nėra abejingas savo veiklos vertinimui, todėl mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra labai svarbus ir sudėtingas pedagoginio proceso komponentas, reikalaujantis iš mokytojo ne tik didelio pedagoginio meistriškumo, bet ir gilaus humaniškumo, pedagoginės intuicijos. Turi būti vertinamas ne mokinys kaip asmenybė, o jo mokymosi rezultatai. Pažymiai turi būti teisingi, objektyvūs, diferencijuoti, suprantami ir aiškūs mokiniui, motyvuoti, nes pervertindamas mokinį, klaidina jį, o per griežtas vertinimas neskatina geriau mokytis.
Problemos: Klasikinė didaktika ypatingą dėmesį skiria pažymiui, kaip mokinio veiklos rezultatyvumo įverčiui. Pažymys atspindi žinias, gebėjimus, rodo mokinio aktyvumą. Didaktika rekomenduoja taikyti ir norminę vertinimo sistemą, kai siekiama nustatyti mokinio rangą grupėje ir kriterinį vertinimą, kurio esmė- mokinio pasiekimų lyginimas su iš anksto numatytais tos srities standartais.
Humanistinė ugdymo koncepcija paskatino naujai interpretuoti mokymosi rezultatų vertinimą. Vertinimo pagrindas turėtų būti mokinio savirealizacija, jo asmeninių pasiekimų raida, vertinimo kriterijus- mokinio pastangos išmokti. Mokytojai turėtų susilaikyti nuo per greitų ir didelių pastangų žadinti mokinių mokymosi motyvaciją, per greitų mokymosi rezultatų.
Lietuvos švietimo koncepcijoje nurodoma, kad vertinimo sistema turi būti įvairi ir paslanki laiko bei formų atžvilgiu; mokiniai turi būti vertinami atsižvelgiant į jų pajėgumą. Dabar taikoma 10 balų sistema.
Sventickas akcentuoja, kad pažymius negalima vertinti vienareikšmiai: jie gali trukdyti ar padėti humanizuoti mokymą.
Jei mokiniai žinių tikrinimą ir vertinimą suvokia, kaip grėsmę ir despotizmą, jie gali mokytis labiau dėl pažymių, o ne dėl to, kad nori įgyti žinių.
Pasitaiko atvejų, kai mokytojai neobjektyviai vertindami mokinius, griauna darnius mokinių ir mokytojų santykius, o tada mokymas ir mokymasis tampa nemėgstamas.
Pasigirsta teiginių, kad mokytojai neretai piktnaudžiauja savo padėtimi ir pažymius rašo vertindami ne mokymosi rezultatus, o atskirų mokinių asmenybes arba siekdami palaikyti drausmę.
Sventicko nuomone, turėtų būti vertinami visi išmokimo komponentai. Mokymosi rezultatus tikslinga tikrinti dažniau, o vertinti rečiau: šią rekomendaciją geriausia atitinka suvestinių pažymių sistema (100 balų ar kita), paremta daliniais įverčiais.
Mokymo organizavimo raida.
Didaktika – mokymo teorija, mokslas, nagrinėjantis mokymo ir mokymosi procesą. Didaktikos raida:Ištakas galima įžvelgti dar gimininėje visuomenėje. Atsirado pamokymai dėl giminės papročių, perduodami žodžiu iš kartos į kartą.
Turėjo įtakos rašto atsiradimas. Pamokymai užrašomi (3200-3100 m. pr. m. e. Šumeras ir Egiptas).
Pirmosios mokyklos atsirado Graikijoje. Graikų mokymo patirtį perėmė romėnai.
Viduramžiais kuriamos teologinės, humanistinės ugdymo teorijos. Pedagogikos kaip atskiro mokslo nėra.
Renesansas pedagogikai reikšmingas, nes padėjo formuotis mokymo teorija (didaktika).
1632 m. čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis parašė pirmąjį didaktikos veikalą „Didžioji didaktika“. Pagrindė vadovėlių, pamokos idėjas, įvedė gamtos mokslų dėstymą.
XVIII a. Komenskio didaktika buvo šiek tiek primiršta. Švietimo klausimais rašė filosofai Ž.Ž Ruso, I. Kantas. Pasak Ruso, mokyti reikia gamtoje, iš gamtos, stichiškai, nesivadovaujant jokiomis programomis, vadovėliais. To paties laikotarpio J.H. Pestalocis skirtingai teigė, kad mokymas turi būti organizuotas ir sistemingas. Pagal jo elementaraus mokymo teoriją, mokinius būtina mokyti stebėti, skaičiuoti, matuoti, kalbėti.
XIX a. Vėl grįžtama prie Komenskio „Didžiosios didaktikos“. Vienas iškiliausių pedagogų J.F. Herbartas sukūrė teoriją, kurią grindė psichologijos teorijomis: istorinio-genetinio mokymo teoriją, kurios esmė yra mokyme eiti nuo seno prie naujo. Pagrindė nuoseklaus mokymo principą; atkreipė dėmėsį į tai, kad žmogaus veiklą, mąstymą lemia aplinka, istorinis laikmetis.
XX a. pr - XX a. vid. Kūrėsi naujos pedagoginės mokyklos, formavosi naujos pedagoginės kryptys. XX a. 3 deš. Vokietijoje pradėtos steigti „darbo“ mokyklos, įkūrėjas G. Keršenšteineris; tikslas – suteikti praktinių ir profesinių įgūdžių. Į Europą darbo mokyklos atėjo iš JAV, kur buvo kuriamos pagal Dž. Diuji sukurtą pragmatinę/ praktišką pedagogiką. Pragmatinės pedagogikos apraiškų pastebime šiandienos švietimo sistemoje: aktualus probleminis mokymas. Jo etapai: sunkumų pajutimas; problemos formulavimas; hipotezių kėlimas; jų tyrimas.
Apie XX a. vid. susiformavo egzistencinė pedagogika. Pasak egzistencialistų, gyvenime ir mokykloje svarbu ne tiek mokslo žinios, kiek pats žmogus, jo jausmai. Todėl mokyme svarbu pažinti mokinį per mokymo individualizavimą. XX a. 2-oje pusėje įsigali humanistinė pedagogika: žmogus yra visa ko matas ir pagrindas. Mokymą reikia organizuoti taip, kad jis atlieptų žmogaus poreikius, interesus, mokykloje mokiniui turi būti gera.
J. A. Komenskis mokymo proceso ir mokslinių pamokos pagrindų kūrėjas.
J. A. Komenskis suformulavo tris mokymo principus: mokyti vaizdžiai, mokyti visus ir mokyti gimtąja kalba. Komenskis žmogų įvardijo kaip gamtos dalį – “mikrokosmosą makrikosmose”, todėl ir ugdant žmogų būtina prisitaikyti prie gamtos dėsnių. Gamtiškumo principo laikomasi visoje J. A. Komenskio didaktikos teorijoje, todėl mokymo procese nekėlė ir neakcentavo mokinių individualių savybių. Reikia visus mokytis visko taikant vienodus metodus. Mokymas bus sėkmingas tik tada, kai jis bus organizuojamas remiantis gamtos dėsniais ir atsižvelgiant į vaiko prigimtinius ypatumus.
Svarbaiusiu didaktiniu principu laikė vaizduomo principą (J. A. Komenskis vaizdumą suprato ne tik kaip daiktų matymą, bet ir kaip jų jutimą kitais receptoriais: klausa, lytėjimu, kinesteziniais, skonio, uoslės ir pan.). Pasisakydamas prieš dogmatinį mokymą, kai mokiniai nesupranta apie ką kalbama, J. A. Komenskis pabrėžė mokymo sąmoningumo principą, t.y. mokinius būtina mokyti tų dalykų ir taip, kad jie suprastų ir įsimintų sąmoningai, o ne iškaltų mintinai nesuprantamus dalykus.
Be šių didaktinių principų, J. A. Komenskis reikalavo mokymo procesą organizuoti atsižvelgiant į sistemingumo, prieinamumo bei tvirto žinių perėmimo principus. Visiems šiems principams įgyvendinti sudarė taisyklių sistemas. Jis pirmas pedagogikos istorijoje apibrėžė du labai svarbius mokymo proceso organizavimo vienetus:
mokymosi dalyvių vienetą – klasę, kaip pstovią vienodo išsilavinimo mokinių grupę;
pamoką, kaip mokymuisis skirto laiko vienetą, turintį pradžią ir pabaigą bei jam skirtų temų mokymo turinį, mokymo priemones, metodus ir bendrą visai klasei tikslą.
J. A. Komenskis iškėlė kolektyvinio mokymo įdėją bei sukūrė metodinius nurodymus kaip organizuoti tokį mokymą:
Ypač svarbu per pamoką palaikyti drausmę. Drausminti siūlė ne fizinėmis bausmėmis, o mokytojo pavyzdžiu, jo autoritetu, gerais santykiais su mokiniais.
Mokytojas, kaip viso mokymo proceso organizatorius, atsakingas už mokinių išmokimą, tvirtą žinių perėmimą.
Mokymo svarbiausios formos (individualus, grupinis, kolektyvinis).
Kolektyvinė arba visos klasės veikla- kai visi mokiniai dirba kartu ir sprendžia tas pačias užduotis. Taip būna klausant mokytojo pasakojimo, aiškinimo arba paskaitos. Dažniausiai toks frontalus darbas tinka supažindinant su nauja informacija ar ja kartojant. Grupine vadinama tokia veikla, kai klasės mokiniai, suskirstyti į grupes, bet besimokantys tą pačia temą, vykdo ir diferencijuotas, ir vienodas užduotis. Individualus darbas. Kai kiekvienas mokinys savarankiškai vygdo arba mokytojo nurodytą užduotį, arba, mokytojui leidus veikia savo iniciatyva. Jis gali būti įvairus- kai kiekvienas mokinys skaito papildomą literatūrą. ruošia referatą ir pan. Individualus darbas sudaro geriausias sąlygas reikštis kiekvieno mokinio galimybėms.
Tradicinis mokymas (pamoka, nepamokinė veikla, papildomas ugdymas).
Pagrindinė mokymo organizavimo forma – pamoka. Pamoka – baigtas, tam tikro laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tokiais bruožais:
klasę, specifinę pamokos dalyvių grupę, sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai;
pamokos organizuojamos su ta pačia klase, t.y. su tais pačiais mokiniais;
pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas;
mokinių darbui per pamoką vadovauja mokytojas;
per pamokas mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojasi mokėjimus ir įgūdžius, yra auklėjami;
pamokoje taikomi įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus darbas, ugdomas mokinių savarankiškumas.
Organizuotas laisvalaikis siauraja prasme – tai klasės auklėtojo tvarkoma nepamokinė veikla, atsižvelgiant į auklėtinių pomegius, polinkius ir interesus, tai noras įpratinti vaikus naudingai sau ir visuomenei leisti savo nuo tiesioginių pareigų atliekamą laiką. Nepamokinės veiklos metu geriausiai galima pažinti mokinį. Nepamokinės veiklos uždaviniai:
įtvirtinti ir gilinti žinias, mokėjimus ir įgūdžius, įgytus mokymo procese, mokyti taikyti juos gyvenime;
plėsti auklėtinių akiratį, ugdyti jų kūrybinius gebėjimus, rūpintis jų pažintinių interesų formavimu;
ugdyti organizacinius gebėjimus, iniciatyvą, savarankiškumą;
formuoti kultūringo elgesio įgūdžius bei įpročius, vystyti estetinį suvokimą;
protingai ir turiningai organizuoti mokinių poilsį.
B. Bitinas teigia, kad nepamokinė veikla yra auklėjamoji veikla, kurios uždavinys formuoti aktyvią būsimojo visuomenės nario poziciją. Nepamokinė veikla bus efektyvi, jei mokiniai aktyviai joje dalyvaus ir bus sudarytos palankios sąlygos iniciatyvai, sumanumui. Klasės mokinių aktyvumas labai priklauso nuo gerų auklėtojo ir mokinių santykių.
Lietuvos švietimo koncepcijos kūrėjai moksleivių papildomą ugdymą supranta gana plačiai; kaip permanentinio ugdymo dalį, skirtą vaikų ir paauglių intelektiniams, techniniams, meniniams, sportiniams, socialiniams ir kitiems gebėjimams ugdyti. Lietuvoje organizuojamas:
a) formalus papildomas ugdymas (meno, muzikos, sporto ir kitos mokyklos);
b) neformalus (būreliai, klubai, organizacijos); ,„„
c) informalus (masinės informacijos priemonės, bibliotekos, muziejai, renginiai).
Formalus papildomas ugdymas pasižymi tuo, kad jo poveikis žmogui tikslingas ir prognozuojamas. Formaliojo ugdymo institucijos dirba pagal ŠMM patvirtintas ar individualias programas, ugdymo planus, teikia mokyklos baigimo pažymėjimus. Tokį ugdymą teikia specializuotos muzikos, dailės, choreografijos, sporto mokyklos ir pan.
Neformalus papildomas ugdymas pasižymi tikslingu poveikiu, tačiau nėra taip griežtai apibrėžiamas ir prognozuojamas. Veikla organizuojama pagal papildomojo ugdymo įstaigų parengtas programas, grindžiama konstruktyviu ir kūrybišku bendradarbiavimu su vaikais. Šį ugdymą teikia profiliniai moksleivių gamtamokslinio, techninio ir meninio ugdymo, turizmo centrai, vaikų klubai, laisvalaikio organizavimo centrai. Steigiamos visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų, privačių asmenų įsteigtos neformalaus papildomojo ugdymo įstaigos.
Informalus papildomas ugdymas ypatingas tuo, kad neturi išankstinio pedagoginio tikslo žmogus yra veikiamas visos sociokultūrinės aplinkos – žiniasklaida, bibliotekos, muziejai, teatrai, informaciniai centrai.
Netradicinis (alternatyvinis) mokymas.
Netradicinis mokymas Kaune
Pagal japonų kompozitoriaus ir filosofo Šiniči Suzuki metodiką “Vėtrungės” pradinėje mokykloje ugdomi 65 vaikai, iš viso trečdalis mokinių. Šio mokymo tikslas - kuo ankstyvesniame amžiuje pastebėti vaiko talentus ir juos puoselėti, mokyti ne tik muzikos, bet ir šokio, dailės, aktorinio meistriškumo ir kitų meninių disciplinų. Pasak “Vėtrungės” mokyklos direktoriaus pavaduotojos, atsakingos už Š.Suzuki klasių veiklą, Dėjos Aukštkalnytės, šios klasės yra visiškai integruotos į mokyklą - jos nėra privačios. Su vaikais dirba specialiai tam pasirengę pedagogai, o bendrieji dalykai dėstomi pagal tradicinę programą. Vyriausiems suzukiečiams šiuo metu yra aštuoneri metai. Į ugdymą aktyviai integruojami mokinių tėvai.
“Netradicinę mokyklą” nuo tradicinės paprastai skiria savita vertybinė orientacija, ugdymo tikslai, ugdymo filosofija, religinė orientacija, pedagoginis-psichologinis požiūris į vaiką, reikalavimai pedagogui, savitas ugdymo proceso organizavimas ir kita. Ir dar atkreipiamas dėmesys, kad savitą netradicinės mokyklos paskirtį lemia specifiniai tėvų, vietos bendruomenės, visuomenės poreikiai. Iš pateiktų minčių dar keblu konstatuoti, kas yra tradicinė ar netradicinė mokykla. Tarp jų brėžiama atskirtis iš esmės neįvardinus nei tradicinės, nei netradicinės mokyklos apibrėžčių. Visgi kai kurie skiriamieji kriterijai aiškėja: savita ugdymo filosofija ar religinė pasaulėžiūra tampa kaip esminis. Šio kriterijaus pagrindu konstruojama ugdymo sistema, pajėgi realizuoti ugdymo tikslus, atliepiančius ir tėvų, globėjų, rūpintojų, bendruomenės, visuomenės poreikius. Tiksliau, įvertinant šiuos poreikius, pasirenkama ugdymo sistema arba atvirkščiai: mokykla deklaruoja savo misiją, filosofiją ir pan. ir instituciją gali pasirinkti klientai.
| TRADICINĖ MOKYKLA | MONTESORINĖ MOKYKLA |
| 1. Vaikai skirtingi, ne visi gali išmokti | 1. Visi gali išmokti, tik vieni lėčiau, kiti greičiau |
| 2. Nėra pasitikėjimo ir tinkamos pagarbos vaikui kaip asmenybei | 2. Pilnas pasitikėjimas vaiku ir abipusė pagarba |
| 3. Mokytojas yra dėmesio centre | 3. Vaikas yra dėmesio centre |
| 4. Mokytojas yra žinių perdavėjas | 4. Mokytojas yra aplinkos paruošėjas. Paruoštoje aplinkoje vaikai mokosi patys per savo atradimus ir patirtį. |
| 5. Vaikai suskirstomi į atskiras klases ir mokomi | 5. Įvairaus amžiaus vaikai mokosi vienoje klasėje ir mokomi savarankiškai mokytis. |
| 6. Žinių įgyjimas priklauso nuo mokytojo | 6. Žinių įgyjimas priklauso nuo savarankiško darbo paruoštoje aplinkoje. |
| 7. Klasėje viską nurodo mokytojas. | 7. Mokiniai patys pasirenka veiklą pagal mokymosi programą |
| 8. Mokomieji dalykai suskirstyti pamokomis | 8. Mokomieji dalykai siejami tarpusavio ryšiais |
| 9. Užduočiai paskiriamas laikas | 9. Temai paskiriamas laikas |
| 10.Kompetencija ugdoma įvairiomis skatinimo priemonėmis | 10.Kompetencija ugdoma pastoviu atsiskaitymu už savarankiškai atliktą kiekvieną užduotį |
| 11.Toleruotinas vertinimas | 11.Skatinama vidinė motyvacija |
Alternatyviniai mokymo organizavimo aspektai: mokinių individualus, savarankiškas mokymasis ligi pietų ir konferencijų organizavimas po pietų (Olandijos švietimo patirtis) kalbėjomės su dėstytoja M. Barkauskaite, ji sake, kad čia nebūtinai Olandija. Medžiagos neradom, o dėstytoja taip pat nepasakė, kur ieškoti, nieko apie Olandiją nepapasakojo.
JAV ir Vakarų Europos mokyklose lengvai ir greitai įsitvirtino įvairiausi individualaus ir grupinio savarankiško mokymosi būdai (mokant “unitais”, kompleksų metodu pagal Daltono planą ir kt.). Kai “kalimui” ir “dresūrai” buvo priešpriešinamas pažintinis mokinių aktyvumas ir savarankiškumas, įsigalėjo savarankiški laboratotiniai darbai ir savarankiškos kūrybos pamokos. Visa tai turėjo atgarsį ir Lietuvos mokyklose pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu.
Mokinių savarankiškas darbas mokymo procese – vienas iš mokymo diferencijavimo ir individualizavimo būdų. Didinant mokymo lavinamąją ir auklėjamąją įtaką, pamokoje svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas individualiam mokinio ugdymui, t.y. siekti, kad kiekvienas mokinys dirbtų aukščiausio sunkumo lygiu, pagal savo galias, kad būtų maksimaliai patenkinti mokinių grupių interesai. Mokiniams lavinti labai reikmingas savarankiškas darbas, ypač kai jis pasižymi kūrybiškumu. Juk tada, kai mokiniai dirba savarankiškai, sprendžia tam tikras užduotis, paprastai yra aktyvūs ir susikaupę, tartum savaime įtemptai dirba. Paprastai savarankiškas darbas teigiamai veikia vidinį mokinio pasaulį, stiprina pasitikėjimą savo jėgomis, žadina norą reikšti nuomonę. Tai skatina gilintis į analizuojamus klausimus.
Atviros mokyklos (,,miestas kaip mokykla”) JAV patirtis.
JAV grindžiamas mokyklos atvirumo visuomenei parametras. Mokyklos atvirumo kriterijus toks: uždarąja laikoma mokykla, kurios veiklos tikslas bei turinį sąlygoja iš esmės vien socialinė makroaplinka, o atvirąja - kai mikrosocialiniai veiksniai yra esminiai sprendžiant klausimus, ko mokyti jaunimą, kaip jį ugdyti. Mokyklos atvirumą, visų pirma, sąlygoja bendresnieji regioniniai (miesto, priemiesčio, kaimo), ekonominiai (gyventojų socioekonomine padėtis), etniniai (tautiniai, rasiniai ir kt.) - veiksniai. Tarp mikrosocialinių veiksnių, darančių įtaką mokyklos veiklai, pažymėtina teritorinės bendruomenės šeimų sudėtis, bendruomenės narių įsitikinimai, nuolat kintančios išorinės sąlygos.
Egzistuoja jėgos, siekiančios ženklios mokyklos pertvarkos, ir jėgos, siekiančios palikti tradicinę mokyklą. Tokiomis sąlygomis JAV mokykla siekia permainų ir pastovumo sintezės, nes ji atlieka dvejopą socialinę funkciją - išlaikyti nacijos kultūrinį stabilumą ir skatinti jos kultūrinę raidą. Šias funkcijas mokykla stengiasi įgyvendinti kurdama savo subkultūrą. Mokyklos subkultūra - tai pažiūrų, vertybių, įsitikinimų, tradicijų, mąstymo ir veiklos būdų įvairovė, jungianti skirtingus individus į bendruomenę.
Mokyklos, turinčios pozityvią subkultūrą, tikslas - įtvirtinti idealus ir perteikti intelektines bei moralines vertybes ugdytiniams, vadovaujantis demokratiniais principais. Šio tikslo realizavimą sąlygoja tokios aplinkybės: JAV mokyklos pasaulietiškumas, mokyklos kaip švietimo ir lavinimo institucijos vienpusiškas traktavimas. JAV mokykla kaip atvira institucija pradeda save neigti ir ieško nuo konkrečios socialinės aplinkos nepriklausančio vertybinio pagrindo. Mokyklos atvirumas socialinei aplinkai skatina ir stiprina jos vidinius prieštaravimus, kurių pirminė priežastis - švietimo decentralizacijos absoliutinimas. Tačiau JAV nūdienos mokykla yra tiek toli pažengusi atvirumo keliu, kad jos grįžimas į europinės mokyklos modelį nebeįmanomas.
R. Šteinerio mokymo sistema Vokietijoje.
VALDORFO PEDAGOGIKOS BRUOŽAI:
Valdorfo pedagogikos požiūriu, kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Ši pedagogika stengiasi išsaugoti ir puoselėti tokius svarbius "deficitinius" vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu.
Visi Valdorfo mokyklų mokytojai pamokų eigą organizuoja patys, savo paruoštą medžiagą suderindami su Rudolfo Steinerio sudarytomis "Mokymo plano nuorodomis".
Daug dėmesio skiriama meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais.
Jau nuo pirmos klasės pradedama mokyti dviejų užsienio kalbų. Mokymasis vyksta per dainavimą ir žaidimus. Gramatika paliekama antrame plane iki pat mokyklos baigimo.
Vienos dienos mokymo planas skirstomas į pagrindinę pamoką ir kitų dalykų pamoką. Pagrindinėje pamokoje (pirmosios dvi valandos) maždaug keturias savaites dėstomas tas pats dalykas. Kitų dalykų pamokoje, einančioje po to, dalykas keičiamas kas 45 minutes, panašiai kaip ir kitose mokyklose.
Valdorfo mokykloje paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų – pažymio. Todėl pažymiai nerašomi.
Pagrindiniai uždaviniai, kuriais vadovaujamasi, sudarant Valdorfo mokyklos programas, yra šie:
*palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančio vaiko gebėjimus, duoti peno jo vidiniam gyvenimui;
*sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais, tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi;
*suteikti vaikui prasmingų žinių.
Klasės mokytojas vadovauja savo klasei aštuonerius metus, nuo pirmos iki aštuntos klasės, ir pats moko visų pagrindinių dalykų. Šitoks būdas geras gali būti tik tuomet, kai vaikas su mokytoju gerai sutaria, bet kas tada, jei atsitinka priešingai? Aukštesnėje pakopoje (9–12 klasės) klasės mokytojo vietą užima du auklėtojai. O klasės auklėtojas toliau palaiko ryšius su tėvais, organizuoja tėvų susirinkimus bei lanko mokinių šeimas.
KRYPTYS (kadangi dėstytoja sakė, kad reikia. Aciū, Rugile!)
Amerikiečiai B. Skineris, N. Krauderis, S. Presis, vadovaudamiesi biheviorizmo idėjomis, suformavo programuoto mokymo teoriją. Ja siekia sujungti nuolatiniu grįžtamuoju ryšiu dvi mokymo proceso puses —mokymąsi ir mokymą. Šią sąsają užtikrina mokymo mašinos, galinčios stebėti, koreguoti kiekvieno moksleivio darbą. Kartu realizuojamas ir kitas privalumas: bet kurio mokinio veiklos sparta dabar nepriklauso nuo kitų ar visos klasės darbo tempo. Šitaip mokymo procesas pasidaro valdomesnis, įveikiamas svarbiausias grupinio mokymo trūkumas — individualumo stoka. Programuoto mokymo sąlygomis moksleivius moko (aiškina, konsultuoja, vertina) ne pedagogas, o tarpininkas — pagal sudėtingą programą dirbanti mokymo mašina kompiuteris. Programuotas mokymas, vartojant mokymo mašinas, iki šiol plačiau nepaplito.
Visai kitaip negu bihevioristai mokymo procesą traktuoja ugdomojo mokymo koncepcijos šalininkai. Ugdomojo mokymo koncepcijos kūrėjai paveldėtąsias ypatybes siekia kryptingai ugdyti. Metodologinis ugdomojo mokymo koncepcijos pagrindas — racionalizmas. Jų teigimu, asmenybė mokosi skatinama įgimtų pažintinių interesų ir vidinių norų.
Bene ryškiausiai ugdomojo mokymo idėjas realizuoja probleminis mokymas.
Šia mokymo teorija atitinka nūdienos reikalavimus — ugdyti mąstantį, kūrybišką žmogų. Probleminio mokymo esmė; mokiniams aktyviai dalyvaujant sudaromos probleminės situacijos, formuojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendimai tikrinami.
Greta probleminio mokymo Anglijoje susiformavo atvirojo mokymo kryptis, irgi pagrįsta ugdomojo mokymo idėjomis. Jos kūrėjai iškėlė tikslą — mokymą padaryti miela ir patrauklia veikla. Jie tikina, jog, sudarius palankias sąlygas individui atsiskleisti, galima drąsiai pasikliauti jo paties gera valia ir norais. Vaiko pažintiniai interesai yra pakankama jėga, galinti užtikrinti sistemingą mokymąsi, pastangas tapti vertingu visuomenės nariu. Tik mokyklos turi būti kitokios, jose turi dirbti kitokie mokytojai, kitaip organizuoti mokymą.
Ugdomojo mokymo idėjoms artima kognityviojo mokymo teorija.
Kognityviojo mokymo teorijos kūrėjai svarbiausią dėmesį reikalauja skirti kūrybiškam individo mąstymui lavinti. Kognityviojo mokymo teorijos postulatai reikalauja keisti, pertvarkyti ne tik vidurinių mokyklų moksleivių, bet ir aukštųjų mokyklų studentų mokymo praktiką: pirmenybė atiduotina bendriesiems teoriniams mokslams, konceptualiems moksliniams tyrimams. Tik tokį išsilavinimą įgiję asmenys, teigia šios teorijos šalininkai, pajėgs sukurti naujas, pažangias technologijas, užtikrins spėrią dabarties visuomenės raidą.
Modulinio mokymo koncepcija gimė mėginant sujungti ir maksimaliai panaudoti probleminio bei programuoto mokymo privalumus. Kol kas tenkinamasi tik bendriausiomis rekomendacijomis: jaunajai kartai siūloma teikti žinias, sugrupuotas į stambius mokslinės informacijos blokus, lygiagrečiai siekti visuotinai priimtų didaktikos tikslų, sudaryti sąlygas moksleiviams dirbti savarankiškai..
Diferencijuoto mokymo šalininkai, remdamiesi neginčijama tiesa, jog žmonės iš esmės skiriasi savo gebėjimais, polinkiais bei siekiais, mokyklose siūlo dirbti pagal skirtingus mokymo planus ir programas. Vienas ir tas pats mokymo turinys, standartizuoti mokymo metodai iš tikrųjų niveliuoja asmenybes, visuomenė netenka daugelio potencialių mokslininkų, kultūros darbuotojų.
Integruotas mokymas – nauja kryptis, jis yra efektyvus. Integruotas mokymas apjungia dalykus, temas, skyrius, sistemas. Besimokant vaikui tas pats dalykas, sąvoka pateikiami skirtingu aspektu (filosofijos, sociologijos, biologijos, geografijos, istorijos). Jis tą dalyką ima suvokti visas žinias sudėjęs į visumą, jas apjungęs.
Pamoka – pagrindinė mokymo organizavimo forma, vientiso mokymo sudedamoji dalis, atspindinti visus mokymo proceso komponentus – tikslus, turinį, metodus, priemones ir vertinimą.
Tikslai. Pagrindinis didaktinis tikslas (ko mokytojas sieks per pamoką), jį suvokti dažniausia padeda pamokos tema. Šis tikslas iš esmės lemia ir kitus – tuomet reikia tik atidžiai suformuluoti lavinamuosius ir auklėjamuosius tikslus. Juos suvokti nėra lengva, nes mokinį lavina ir auklėja visi pamokos komponentai.
Turinys. Nors pagrindinius mokymo turinio dokumentus – mokymo programas ir vadovėlius, kai kurias mokymo priemones – mokytojas gauna parengtus, tačiau jam tenka didelę informacijos dalį parengti pačiam. Vadovėliai perkrauti informacija, todėl mokytojo užduotis atrinkti svarbiausius dalykus, pats mokytojas turi giliai suvokti kas toje medžiagoje svarbiausia, kas sudaro temos esmę. Pabrėžti svarbiausi dalykai padeda mokiniams ne tik greičiau suvokti žinių esmę, bet ir tuos dalykus čia pat pamokoje perimti.
Metodai. Ugdymo metodai yra tarpusavyje susiję ugdytojų ir ugdytinių veiklos būdai mokymo ir auklėjimo tikslams siekti. Šiandienos pedagogikos metodus priimta klasifikuoti pagal žinių šaltinį: žodis, vaizdas arba praktinė veikla:
Žodiniai metodai (pasakojimas, aiškinimas);
Vaizdiniai metodai (demonstravimas, ekskursija, stebėjimas);
Praktiniai metodai (pratimai, laboratoriniai darbai).
Jauniausia mokymo metodų klasifikacija:
Informaciniai: teigiamieji ir atgaminamieji (pasakojimas, pokalbis);
Praktiniai-operaciniai (pratybos, laboratoriniai);
Kūrybiniai (euristiniai, probleminiai, tyriamieji).
Metodus dar priimta skirstyti į klasikinius ir tradicinius, bei šiuolaikinius ir aktyvuosius.
Mokymosi metodų pasirinkimą lemia: mokinio amžius, dalykas, pamokos tikslai, mokymo turinys, mokinių pažintinės galios, asmenybės savybės, mokytojo patirtis, kūrybiškumas.
Mokytojui labai svarbu gerai išmanyti įvairių mokymo metodų teigiamas ir neigiamas ypatybes, jų taikymo galimybes, mokinių aktyvinimo būdus, įvairius mokymo metodų derinimo būdus, sąlygas, kurių tikslinga laikytis, norint sėkmingai organizuoti savarankišką mokinių darbą, derinti ir taikyti kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą, pajusti, kada ir kaip geriausia tikrinti mokymosi rezultatus.
Priemonės. Priklauso nuo metodų, pvz., aiškinimo metodo priemonė yra žodis. Priemonės gali būti žodis, pavyzdys, vadovėlis, naujosios mokymo priemonės: kino projektoriai, televizoriai, kompiuteriai.
Vertinimas. Mokymo rezultatų vertinimas – išreiškia santykį tarp to ką moka ir to ką turėtų mokėti vertinimo momentu; ir procesas (įeina į tikrinimą, laipsniškai tikrinant ką mokinys išmoko) ir rezultatas (užbaigia tikrinimą) mokymo rezultatų pilnumo ir kokybės matas. Pažymiai turi būti: objektyvūs, vertinti nei per gailestingai, nei per griežtai, nerašyti inertiškai (susiformavusi nuomonė), diferencijuoti (atsižvelgiant į pastangas), papildyti vertinimo sprendimu, nurodant teigiamas ir neigiamas atsakymo puses, klaidas, trūkumus).
Vertinimo rūšys:
Formalus. Mokymo rezultatų vertinimas simboliais (pažymiais ir pan.), parodo mokymosi dinamiką, ypač efektyvus tada, kai sutampa su pačių mokinių savęs vertinimu, kai mokinys jaučia mokytojo rūpinimąsi mokymo sėkme. Objektyvumas – vertinti mokinį ne kaip asmenybę, bet mokymosi rezultatus. Neteisinga pažymį mažinti tam, kuris lėtai mąsto…
Neformalus. Nuolatinis mokytojo bendravimas, įvairiai bendraujant su mokin. Ir stebint jų mokymąsi. Gaunamos tik bendrosios žinios, nuomonė apie mokinį nėra išsami ir negali būti nuolatinė. Mokytojas gali savo vertinimą reikšti žodžiu: teisingai, nuosekliai, arba priešingai: trūksta išvadų, reikia pasitempti. Emocinis poveikis: gestas, mimika, žodžiu.
Kritinis. Yra dviejų rūšių:
Formuojamasis – kuriuo siekiama pakeisti mokymo programą, taip, kad ji duotų pageidaujamų rezultatų. Už šį vertinimą atsakingi mokytojai, administratoriai ir mokomosios medžiagos kūrėjai (ar efektyvus mokomasis žaidimas)
Apibendrinamasis – įvertinama ar programa padeda pasiekti pageidaujamų rezultatų. Jis atliekamas, kai mokomoji programa yra pakoreguota. Atlieka bešališki stebėtojai.
Mokykla – ugdymo institucija. Mokykla, kaip pedagoginė bendruomenė, jos funkcijos, tikslai ir ugdymo planai. Mokyklos demokratiškumas ir atvirumas visuomenei. Mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai. Mokyklos ryšiai su šeima. Šeimos ugdomasis potencialas. Vaikų auklėjimo šeimoje pedagoginės sąlygos. Mokyklos ir šeimos kolektyvinės, grupinės ir individualios bendradarbiavimo formos.
Į mokyklos sąvoką įjungiamos visos švietimo sistemos lavinimo ir auklėjimo institucijos – ikimokyklinės (darželiai, lopšeliai), bendrojo ir profesinio lavinimo, specialiosios (muzikos, sporto, aklųjų, kurčiųjų ir kt.) mokyklos, taip pat užklasinės įstaigos.
Mokykla – veiklus vietinės bendruomenės kultūros židinys, stiprinantis ryšius tarp mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų vietinių bendruomenės narių. Tai yra, mokykla svarbi visuomenėje ne tik savo mokomaisiais, ugdomaisiais ir kitais principais, bet kaip bendruomenė, jungianti kitų bendruomenių narius. Mokyklinę bendruomenę sudaro pedagogai, moksleiviai ir tėvai. Vienas iš efektyviausių mokyklos bendruomenės organizavimo metodų – savivalda, kuri apima visas mokyklos gyvenimo sritis. Mokyklos savivaldos formos: pedagogų taryba, mokyklos taryba, mokinių taryba, tėvų komitetas.
Apibūdindami mokyklinį ugdymą, galime pasakyti, kad tai organizuotas pedagoginis procesas, kurį vykdo mokykla. Čia per palyginti labai trumpą laiką besimokantieji ypač daug sužino ir išmoksta. Mokyklos funkcijos: visų pirma mokymas(-is), taip pat auklėjimas ir lavinimas. Mokymas – tai svarbiausia mokyklos funkcija ir kartu pagrindinis sisteminių žinių, praktinių bei protinių mokėjimų ir įgūdžių įgyjimo kelias, turintis didžiulę įtaką mokinius parengti darbui ir gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje.
Mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti ugdytinio kultūrinę savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei atviras kultūros židinys. Savarankaus ir kūrybiško tautos gyvenimo esminė prielaida – naujam krašto istorinės raidos laikotarpiui subrendęs ir įsipareigojęs, sąmoningas, savarankiškas, socialiai veiklus, pasaulėžiūrą grindžiantis tautos ir bendrosiomis vertybėmis, gebantis kompetetingai ir atsakingai dalyvauti kuriant ir plėtojant demokratinę visuomenę bei valstyvę mokyklos ugdomasis asmuo.
Svarbiausi mokyklos ugdymo tikslai:
padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;
ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;
ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti;
brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę;
ugduti žmogų demokratijai;
ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.
Mokymo turinys išdėstomas 3 pagr. dokumentuose: ugdymo planuose, programose ir vadovėliuose. Mokymo planai - tai dokumentai, kurie nurodo žmonijos patirties sritis, jų nagrinėjimo nuoseklumą ir trukmę, specifinius ugdymo proceso organizacijos būdus. Mokymo planas suteikia mokyklos pedagogų tarybai teisę savo nuožiūra padidinti pamokų skaičių atskiriems mokomiesiems dalykams, taip pat suteikia teisę pasirinkti 5 arba 6, arba mišrią (5-6) darbo dienų savaitę. Sudarant mokymo planą reikia spręsti, iš kokių disciplinų sudaryti mokymo turinį, o rengiant mokymo programas – kurias mokslo šakos temas skirti į vieną ar kitą mokomąjį dalyką. Reikia įvertinti jų svarbą, sudėtingumą, atsižvelgiant į moksleivių amžių, mąstymo galimybes.
Mokykloje vaikas būna nuo kūdikystės iki brandos. Mokyklos poveikis pasibaigia apie 18-tuosius gyvenimo metus. Glaudūs ir harmoningi vaikų tarpusavio santykiai bei jų santykiai su mokytojais, paremti bičiulyste, lygiateise partneryste, pagarba, bendrais interesais bei veikla, padeda sukurti mokykloje atmosferą, palankią asmenybės vystymuisi ir aukštų mokymosi rezultatų siekimui.
Ypatingą vaidmenį auklėjime vaidina šeima. Vaikui atėjus iš šeimos į mokyklą, į jo socializacijos procesą įsitraukia ir mokytojai. Todėl tarp mokyklos ir šeimos turi būti glaudūs santykiai. Skiriamos šios mokyklos bendradarbiavimo su tėvais formos:
individualios (lankymasis mokinio namuose, tėvų pakvietimas į mokyklą, susirašinėjimas, pokalbiai telefonu);
grupinės (galima tėvams nežinant burti juos į grupeles pvz. pagal išsilavinimą, vaikų elgesį, materialinę padėtį, mokymosi rodiklius, vien mergaičių ar berniukų tėvus ir pan.; bendradarbiavimas su klasės tėvų aktyvu, tėvų komitetu);
kolektyvinės (klasės mokinių tėvų susirinkimai, bendri tėvų ir vaikų renginiai laisvalaikio metu ir pan.).
Galima išskirti ir mokyklos bei šeimos bendradarbiavimo tikslus ir uždavinius:
pažinti ir nuolat tirti mokinio šeimą;
sistemingai nagrinėti šeimos ir mikroaplinkos poveikį vaik asmenybei, o esant neigiamai šeimos įtaikai – šalinti jos poveikį vaikui;
organizuoti bendrus mokyklos ir šeimos pedagoginius veiksmus vaikų auklėjimo ir mokymo procese;
kurti klasės bendruomenę ir skatinti tėvus aktyviau dalyvauti mokyklos, klasės gyvenime;
pedagogiškai šviesti ir mokyti šeimą.
Z.Bajoriūnas pateikia tokias šeimos funkcijas ir jų reikšmę vaikų ugdymui:
1. Vaikų gimdymas ir auginimas. Būsimos mamos elgesys kai kuriose situacijose gali užtikrinti tobulą vaisiaus vystymąsi ištisus 9 mėn. ar jį sužlugdyti. Motinos patiriamos teigiamos emocijos yra tinkama aplinka vaiko psichofiziniam vystymuisi embrioniniame laikotarpyje.
2. Auklėjamoji šeimos funkcija. Auklėdami vaiką tėvai turi žinoti auklėjimo tikslą, kurio esmė - padėti vaikui tobulėti ir supažindinti jį su gyvenimo taisyklėmis.
3. Komunikacinė funkcija. Ankstyvas tėvų kalbėjimasis su vaiku labai skatina jo pažintinę ir kalbos raidą. Kartu intensyviai vystosi orumo jausmas, reikalavimai sau ir kitiems. Kaip bendraujama šeimoje, taip vaikas bendraus ir už jos ribų, todėl tinkamas tėvų bendravimo pavyzdys yra būtinas vaikų ugdymui.
4. Emocinė funkcija. Palanki emocinė atmosfera šeimoje moko vaiką pagarbos, pakantumo kitų žmonių atžvilgiu, itin teigiamai veikia asmenybės dorovinių savybių vystymąsi.
5. Ūkinė-ekonominė funkcija. Vaikas mokosi ekonomiškumo ir tvarkingumo. Įsitraukęs į ūkinę-ekonominę šeimos veiklą, vaikas išmoksta įvairių buitinių darbų, taupumo, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.
6. Rekreacinė šeimos funkcija. Ji plečia vaiko akiratį, ugdo meilę gamtai. Tėvai labiau domisi vaiko žaidimais, veikla, vaikai - tėvų užsiėmimais. Tai padeda geriau vieniems kitus pažinti. Jei šeima neatlieka šios funkcijos, tai gali kilti konfliktai, neigiamai atsiliepiantys vaikams.
7. Reguliuojančioji funkcija. Tai vaikų elgesio kontrolė. Kai kurie tėvai reikalauja visiško paklusnumo iš vaiko. Jie nuolat kontroliuoja jo elgesį, neleidžia jam savarankiškai veikti. Tai sukelia vaiko priešiškumą.
8. Tautos etoso tęstinumo funkcija.
Šeima – tai pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Šeimos narių santykių įvairovė, tiesioginiai ir atviri jausmai, kuriuos jaučia vienas kitam, daugybė būdų atskleisti tuos jausmus, gyva reagavimas į menkiausias vaiko elgesio detales, visa tai sukuria kuo palankiausias aplinkybes ugdyti emocines ir dorovines savybes, kaupiant faktus ir stebėjimus, kurie vėliau ir formuoja naują nepakartojamą asmenybę.
Kiekvienai šeimai būdingas savas auklėjimo stilius. Kiekvienos šeimos auklėjimo stilius yra jos taikomo vaikui poveikių metodų ir būdų pasekmė. Mažoje šeimoje tą stilių lemia visų pirma tėvai, nes jie yra pirmieji vaiko auklėtojai. Auklėjimo stiliai: autoritarinis, autoritarinis, demokratinis, liberalus, lygiateisiškas, nesikišimo, ignoravimo. Šie elgesio stiliai neegzistuoja gryni, tačiau vienas iš jų visada vyrauja, kurdamas savitą šeimos gyvenimo atmosferą. Galima išskirti 4 šeimos tarpusavio santykių tipus: diktatas, rūpinimasis, “nesikišimas” ir bendradarbiavimas.
Tėvai pirmiausia turi gerai pažinti savo vaikus, žinoti jų interesus, polinkius, domėtis vaikų gyvenimu ir mokslu. Iš pat mažų dienų vaikas turi jausti nuolatinį tėvų dėmesį. Labiausiai vaiką auklėja tėvų tarpusavio santykiai, bendravimo būdas. Riksmas, barniai, gąsdinimai neveiksmingi - jie tik rodo tėvų bejėgiškumą, po kuriuo slepiasi savivalė ir pedagoginis neraštingumas.
24. Mokymasis bendradarbiaujant.
Mokymasis bendradarbiaujant – tai mokymasis bendrauti, kad mokiniai galėtų vieni kitus pažinti, vertinti ir gerbti, vieni kitais pasitikėti, rūpintis bei būti atsakingi. Bendradarbiavimas gali pasireikšti įvairiomis formomis – tam tikros medžiagos pateikimas, gebėjimas ją įsisąmoninti. Žinoma, turi būti verbalinis komunikavimas bei atgalinė grįžtamoji informacija.
Mokymasis bendradarbiaujant daugiausia remiasi socialinės psichologijos tyrimais:
Išklausyti vienas kitą;
Kalbėti po vieną;
Nenukrypti nuo temos.
Mokymosi bendradarbiaujant esminiai bruožai yra šie:
Mokiniai dirba komandomis, mokydamiesi akademinių dalykų medžiagą.
Komandos sudaromos iš pažangių, vidutinių ir nepažangių mokinių.
Komandos sudaromos iš rasinės ir lyties požiūriu mišrių mokinių grupių.
Apdovanojimo sistemos labiau orientuojamos į grupę, o ne individą.
Mokymosi bendradarbiaujant aplinkai būdinga demokratiniai procesai ir aktyvus mokinių vaidmuo, nusprendžiant ko ir kaip mokytis. Mokytojas nustato gana griežtą tvarką, formuojant grupes ir apibrėžiant bendriausias procedūras, tačiau grupės sąveikas kontroliuoja mokiniai.t
Bendradarbiavimo, kaip ugdymo galimybes praplečiančio veiksnio, vadinamo paslėptu tvarkaraščiu, įtaka mokiniui.
Mokymosi bendradarbiaujant mokomoji paskirtis.
Mokymosi bendradarbiaujant modelis buvo sukurtas, siekiant mažų mažiausiai trijų svarbiausių mokymo tikslų:
Pažangumas. Mokymosi bendradarbiaujant modelis naudojamas, kad mokiniai geriau atliktų reikšmingas akademines užduotis. Manoma, kad bendradarbiavimo modelio skatinimo struktūra didina akademinio mokymosi vertę ir keičia laimėjimus nagrinėjančias normas. Be to gerai besimokantieji mokiniai globoja silpnuosius, taigi rodo jiems ypatingą dėmesį. Šiame procese stiprieji gauna naudos ir akademiniu požiūriu, nes, mokant kitus, reikia labiau įsigilinti į tam tikro dalyko sąsajas ir reikšmes.
Pagerėję santykiai tarp etninių grupių arba neįgaliųjų. Mokymasis bendradarbiaujant sudaro sąlygas skirtingos kilmės ir būklės mokiniams dirbti kartu, atliekant bendras užduotis ir taikant bendradarbiavimo apdovanojimo struktūras, mokytis vieniems kitus suprasti ir pripažinti.
Bendravimo įgūdžiai. Mokiniai išmoksta bendradarbiavimo ir bendravimo įgūdžių.
Svarbiausi mokymosi bendradarbiaujant elementai: glaudi sąveika, asmeninė atsakomybė, yytarpusavio priklausomybė, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, įvertinimas.
Glaudi sąveika – grupės nariai būna arti vienas kito ir kalbasi, tai jiems padeda siekti pažangos.
Asmeninė atsakomybė pasiekiama tada, kai vienas narys stengiasi padėti grupei įgyvendinti savo tikslus, gali parodyti ko išmoko dirbdamas išvien.
Tarpusavio priklausomybė esti tada, kai visi grupės nariai suvokia būtinybę dirbti išvien, kad įvykdytų bendrą užduotį. Formuodami teigiamą tarpusavio priklausomybę mokytojai gali padėti mokiniui pajusti ryšį su kitais ir pareigą kartu mokytis. Teigiamos tarpusavio priklausomybės formavimo būdai: nustatomas bendras tikslas; visi komandos nariai apdovanojami vienodai, jei kiekvienos komandos nariui pavyksta; grupei skiriamas vienas priemonių komplektas; kiekvienam grupės nariui skiriamas su kitų vaidmenimis susijęs ir juos papildantis vaidmuo; visa užduotis padalijama į atskiras dalis ir paprastai atliekama nustatyta tvarka; komandos nariai modeliuoja hipotetinę situaciją, kaip pasiekti tikslą ar išlikti; grupės rungtyniauja su išorės veiksniais; grupės narius sieja fizinė aplinka; komandos nariai jaučia, kad juos sieja grupės pavadinimas, emblema, vėliava ir pan.
Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai – kad grupės veikla būtų efektyvi, reikia sąveikos su žmonėmis įgūdžių: daryti paeiliui, dalytis medžiaga, tęsti kito atsakymą, prašyti pagrįsti, aktyviai klausytis, susitarti, vertinti kitus, laikytis nurodymų, apibendrinti, įtraukti kiekvieną, įkvėpti grupę ir kitą.
Įvertinimas – grupės nariai įvertina savo bendradarbiavimo pastangas ir numato, ką tobulins. Vertindami mokymąsi mokslo ir bendradarbiavimo požiūriu, aktyvaus vaidmens imasi mokytojai ir mokiniai. Mokytojas turi nutarti: kokiu mastu vertins mokinius; kaip sudarys sąlygas mokiniams dalyvauti vertinant save ir komandos draugus; kaip dirbama grupėje. Mokantis bendradarbiaujant taikomi šie vertinimo būdai: veikla nevertinama; visi komandos nariai vertinami bendrai; vertinamas kiekvienas mokinys; derinamos kelios vertinimo galimybės.
Mokinių sąveikos modeliai: veikla, rungtyniavimas, bendradarbiavimas.
Individuali veikla – kai kiekvienas mokinys savarankiškai vykdo arba mokytojo nurodytą užduotį, arba mokytojui leidus veikia savo iniciatyva. Individualus darbas gali būti: mokinys skaito pop- apildomą literatūrą, sprendžia netipines užduotis, daro specialius laboratorinius darbus, ruošia referatą, savarankišką darbą ir pan. individuali veikla sudaro geriausias sąlygas reikštis kiekvieno mokinio galimybėms, kiekvienas gali dirbti tinkamiausiu tempu, išbandyti visas savo jėgas.
Rungtyniavimas – varžymasis su kitais stengiantis viršyti savo paties ankstesnį sugebėjimo lygį, ne savo paties anksčiau pasiektą rezultatą, bet kitus.
Bendradarbiavimas – tai darbas kartu siekiant tikslo. Dirbdami mokiniai gali tarpusavyje bendrauti, tartis, vienas kitą papildyti, įvairiai skirstytis užduotis. Bendradarbiavimas turi nemažai auklėjamųjų galimybių: skatina bendrauti, dalintis patirtimi, nuomonėmis, moko formuluoti bendras visiems priimtas išvadas.
Grupės ir jų ypatybės.
Reikėtų pradėti dirbti susiskirsčius į poras arba grupes iš 2-6 mokinių, nes šiuo atveju mažesnė galimybė likti pasyviam, neįtrauktam į darbą. Kuo grupė didesnė, tuo jos nariai turi būti labiau įgudę palaikyti grupės darbo santykius. Grupės dydį lemia užduoties pobūdis bei turimos priemonės.
Grupių sudarymo kriterijai.
Rekomenduotinos mišrios grupės, kurias sudarytų nevienodų gebėjimų, skirtingų lyčių (kultūros, mokymosi stilių mokiniai). Skirstydami į grupes, mokytojai gali kurti tokias situacijas, kad specialiųjų poreikių turintys mokiniai suprastų, kad grupė juos palaiko.
Grupių formavimas priklauso nuo: mokytojo konkrečiai pamokai keliamų tikslų; jo klasės mokinių rasinio ir tautinio mišrumo bei jų gebėjimų lygio.
Grupinis mokymas pamokoje, jo pranašumai.
Bendradarbiavimo pamoka turi dvejopą tikslą – akademinį ir socialinį. Akademiniai tikslai susiję su pažintiniu turiniu bei įgūdžiais, kurių reikia išmokti. Socialiniai – su bendravimo įgūdžiais, kurie išryškėja ir taikomi praktiškai.
Formaliojo ir grupinio mokymo skirtumai.
Formaliajame mokyme nėra teigiamos tarpusavio priklausomybės, kiekvienas atsako už save, o ne už komandos narius. Homogeniška komanda neformuojama, komandos lyderiu paskiriamas vienas narys, daroma prielaida, jog bendravimo įgūdžiai pakankami, bet dažnai jų nėra, mokytojas nestebi ir nekontroliuoja grupės darbo, neteikia grįžtamosios informacijos apie veiklą. Grupiniame mokyme suformuota teigiama tarpusavio priklausomybė, kiekvienas atsako už save ir kitus komandos narius, komandos sudarymą, skatinama pasitikėti, jausti atsakomybę ir susitelkti. Komandos nariai dalijasi vadovo pareigomis, ugdomi, taikomi ir vertinami įgūdžiai, mokytojas nuolat stebi ir kontroliuoja grupės darbą, užrašo pastabas, teikia grįžtamąją informaciją apie jos veiklą, jei reikia įsiterpia.
Bendradarbiavimo santykiai grupėse. Paremti tarpusavio pagarba, draugiškumu, geranoriškumu, pasitikėjimu, atsakomybe ir kitomis savybėmis.
Nr. 25
Pamokų planavimas – jų tikslų, mokomosios medžiagos (turinio), metodų, priemonių numatymas. Pamokų planai: kasdieniniai, tematiniai, perspektyviniai (trimestro, pusmečio, metų), jų rengimas. Pamokų tipai, jų struktūra. Pamokų stebėjimas ir aptarimas. Palankios mokymuisi aplinkos kūrimo strategijos. Integruotų klasių pamokų specifika. Ugdomoji pamokos analizė.
Pamokų planavimas. Planuodamas savo darbą mokytojas permąsto, ko turės išmokyti moksleivius, kaip organizuos pamokas, kokias užduotis skirs moksleiviams, kokių priemonių jam reikės, kur vyks pamokos ir kt. šalia dalyko žinių, supratimo ir gebėjimų formavimo kiekvienas mokytojas turėtu planuoti ir moksleivių bendrųjų gebėjimų bei nuostatų ugdymą.
Tikslas – tai, kas numatoma siekti, tam tikros veiklos galutinio rezultato vaizdinys. Kuo aiškiau ir giliau pats pedagogas supranta pamokos tikslą (tikslus), tuo kryptingiau rengiasi pamokai, tikslingiau organizuoja mokymo procesą. Mokytojas turi tiksliai numatyti pagrindinį didaktinį tikslą, kuris lemia ir kitus tikslus. Pačiam mokytojui aiškus didaktinis tikslas / tikslai – labai reikšmingas orientyras, padedantis pasirengti pamokai: numatyti jos struktūrą, apgalvojant pamokos grandžių seką, parinkti reikiamą mokomąją medžiagą, numatyti mokymo metodus ir būdus, labiausiai tinkančius jų derinius, siekiant kuo labiau aktyvinti mokinius, įvairinti mokinių darbo formas ir t.t. Pagrindinis didaktinis tikslas iš esmės lemia ir kitus, - tuomet reikia tik atidžiai suformuluoti lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus. Mokinį lavina ir auklėja visi pamokos komponentai – ne vien turinys, bet ir mokymo metodai, veiklos organizavimas, mokytojo elgesys, jo požiūris į nagrinėjamus klausimus, mokytojo ir mokinių santykių, pačių mokinių bendravimo pobūdis, įvairios situacijos, kurios susidaro pamokoje ir pan. Pamokos tikslas nusako, ką pedagogas ketina keisti mokiniuose, ko jis sieks konkrečioje pamokoje.
Mokymo turinys – tai mokymui atrinkti materialinės ir dvasinės kultūros pagrindai. Tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistema, į kurią mokiniai turi įsisavinti mokydamiesi mokykloje. Mokymo turinį apsprendžia visuomenės suformuoti ir mokyklai pateikti ugdymo tikslai. Mokymo turinio paskirtis: 1] visapusiškai ugdyti mokinio asmenybę a] intelektą; b] jausmus, valią; c] interesus; d] praktinės veiklos gebėjimus ir norą sav. lavintis. Mokymo turinys realizuojamas mokomaisiais dalykais. Mokymo turinį apsprendžia : 1] mokymo planas – tai valstybės dokumentai, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, apibūdinamas jų paskirstymas pagal klases, nurodomas valandų skaičius kiekvienoje klasėje. Planas reguliuoja mokyklos veiklą. Vidurinių mokyklų mokymo planai sudaromi remiantis : a] mokymo planas turi būti valstybinio pobūdžio, tai valstybinis dokumentas. b] mokymo planas turi būti pagrįstas moksliškumu, nagrinėjami tikroviški klausimai c] teorijos ir praktikos esme. 4] sistemingumas ir prieinamumas, visapusiškumas. d] diferencijuotumas. 2] mokymo programos – valstybės dokumentas, kur atskleidžiamas mokomo dalyko turinys privalomas visiems mokiniams. Kiekvienam dalykui sudaromos atskiros programos. Jose nurodomos temos kurias reikia išnagrinėti, pagrindinės sąvokos, dėsniai, idėjos. Tikslas, kad mokomoji medžiaga mokiniui būtų prieinama. 3] vadovėliai – mokiniams skirta knyga, kurioje nuosekliai pagal mokamąją programą, pateikiamas turinys. Vadovėliai rengiami kiekvienam dalykui ir kiekvienai klasei. Vadovėliams keliami reikalavimai: a] vadovėlis turi atitikti mokomųjų programų turinį b] lengvai prieinami savo turiniu; c] vadovėlio dalys turi būti vientisos, skyriai išbaigti. d] kalba turi būti taisyklinga. Teiginiai suformuluoti trumpai ir aiškiai. e] temos turi baigtis aiškiai suformuluotomis išvadomis, klausimais ar uždaviniais. f] medžiagą reikia iliustruoti piešiniai, nuotraukomis, schemomis ar pan. g] kiek galima ilgiau vadovėliai turi būti stabilesni, bent keletą metų.
Mokomosios medžiagos turinys turi būti:
Pritaikytas pagal amžių;
Privaloma esminė ir antraeilė medžiaga;
Pritaikyta konkrečiai klasei ir programai;
Kalba taisyklinga, rišli, atitinkanti mokinio amžių;
Atspindėti naujausius mokslo pasiekimus.
Mokymo metodai – tai vadovavimo mokymui veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti. Skiriami šie metodai:
Žinių perteikimo, įtvirtinimo ir tikrinimo (teikiamieji, reproduktyviniai);
Mokėjimų ir įgūdžių formavimo (operaciniai);
Mąstančios ir kūrybingos asmenybės ugdymo (kūrybiniai).
Iki šiol nėra visuotinai priimtos, moksliškai nepriekaištingos mokymo metodų klasifikacijos. Mokymo metodai skirstomi pagal mokinių aktyvumą:
Mokytojo darbas;
Mokinių darbas.
Pagal pažinimo savarankiškumą skiriami:
Aiškinamieji (kai mokytojas aiškina dėstomą dalyką);
Probleminiai (kai iškeliamos problemos ir diskutuojama);
Dalinių paieškų (kai duodama trumpalaikė užduotis savarankiškam pažinimui);
Tiriamieji (kai tyrimą atlieka mokiniai).
Pagal žinių šaltinį skirstomi:
Žodinius (pasakojimas, aiškinimas, pokalbis, diskusija, mokyklinė paskaita, interviu, „minčių lietus“);
Vaizdinius (demonstravimas, stebėjimas);
Praktinius (pratimai žodžiu ir raštu, pratimai naudojant įv. technines priemones).
Pagal komunikacinę kryptį:
Žinias įgyjant: paskaita, demonstravimas, aiškinimas, darbas su knyga, pasakojimas, diskusija, grupinis darbas;
Žinias siejant su mokiniu: išgyvenimas, testai.
Žinias realizuojant: rašiniai, pratybos, situacijų žaidimai.
Tradiciniai mokymo metodai:
Žodiniai metodai – pasakojimas (vartojamas per literatūros pamokas, nagrinėjant rašytojų gyvenimo kelią, apžvelgiant kūrybą; per istorijos, geografijos pamokas, kai aiškinami praeities įvykiai, kitų šalių gamta, ekonomika; neturėtų tęstis ilgiau nei 15 minučių; mokytojas, perteikdamas naują medžiagą, turi skatinti moksleivius galvoti, lyginti faktus, formuoti išvadas), aiškinimas (pagrindinis tiksliųjų bei gamtos mokslo dalykų mokymo metodas, kai mokytojas remdamasis formulėmis, schemomis, logiškai nuosekliai, neskubėdamas, savo samprotavimus grįsdamas teorijos teiginiais, aiškina, įrodinėja; šis metodas teikia didesnių galimybių aktyvinti moksleivius, skatinti juos ieškoti teorijos įrodymo, savų užduočių atlikimo variantų), mokyklinės paskaitos (jos nuo pasakojimo skiriasi sudėtingesne minčių perteikimo forma, didesniu moksliškumu; galima perteikti daugiau žinių, supažindinti su naujais mokslo laimėjimais), pokalbis (kai naują temą pedagogas nagrinėja kartu su mokiniais, pateikdamas jų mąstymą nukreipiančių klausimų; verčia klasę įtemptai galvoti, ugdo savarankiškumą, kūrybingumą), dar yra diskusijos (tai toks mokymo metodas, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje: vienas gali paklausti, kitas jam atsakyti. Mokytojas stebi tą sąveiką, netiesiogiai jai vadovauja, rodo iniciatyvą, sprendžia ginčus. Diskusija ugdo sugebėjimą kritiškai mąstyti, skatina mokytis pagrįsti savo nuomonę faktais, dėsniais, moko diskutuoti. Diskutuojama tarp mažų grupelių, kad galėtų pasireikšti visi. Tokiose grupėse greičiau prieinama prie išvadų. Tada grupės atstovas visas idėjas perteikia klasei. Diskusijos keičia mokinių nuostatas, elgesį, lavina iškalbą), interviu (šis metodas daug reikšmės turi šnekamajai kalbai ugdyti. Pvz. : po išeiginių dienų, švenčių vedama „minikonferencija“. Mokiniai pasakoja, kur buvo, ką matė ir t.t. Mokant mandagaus elgesio mokoma pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti. Aiškinamasi, kaip mandagiai kalbinti nepažįstamą žmogų), minčių lietus (šio mokymo esmė – iš daugybės mokinių minčių gauti naujų žinių, kūrybinių idėjų. Jį naudojant svarbu aiškiai nustatyti užduotį, laiką, tuoj pat trumpai rašyti, kas yra sakoma ir kaip sakoma: mokiniams argumentuoti nereikia, jei rašo tai, kas pirmiausia šauna į galvą. Šis būdas taikomas, kai reikia greitai surinkti daug informacijos) ir kt.
Netradiciniai mokymo metodai:
Situacijų žaidimas. Tikslas – mokyti vaikus kritiškai vertinti dabartinę gyvenimo situaciją, iškelti problemas ir rasti būdus sėkmingai jas spęsti. Situacijų žaidimą galima organizuoti grupėmis ir individualiai. Svarbu paruošti priemonių, literatūros. Mokiniai parengia idėjų paketą t. y. realius problemų sprendimo būdus. Pristato savo projektą ir jį gina. Kiti mokiniai argumentuotai teigia arba neigia projekto idėjas.
„Ledlaužis“. Šis metodas „laužo“ nepasitikėjimo, priešiškumo, nepasitenkinimo ledus, sudaro tokias situacijas, per kurias vaikas jaučiasi saugiai, gali išreikšti save, įgyti pasitikėjimo. Tai įvairūs bendravimo ir orientaciniai žaidimai.
Akvariumas. Pabaigtą temą galima aptarti akvariumo metodu. Mokiniams paaiškinama, kad tema išeita, ir jie turi padaryti išvadas, išsakyti savo nuomonę, iškelti problemas. Į akvariumą kviečiami vis nauji mokiniai, taigi savo nuomonę išsakys ne tik aktyvūs moksleiviai, bet ir pasyvūs.
Mozaika. Metodo tikslas yra ugdyti natūralų žinių troškimą, individualius gebėjimus, saviraišką. Mozaika, tai serija užduočių, kurioms reikia tarpusavio bendradarbiavimo. Mokymosi tema dalijama į keltą nedidelių dalių. Kiekvienas pasirenka norimą temos dalį, nagrinėja ją ir dalijasi įgyta patirtimi bei informacija. su kitais grupės nariais. Grupelė diskutuoja ir turi parengti pranešimą didesnei grupei. Vertinamas atskirų narių darbas, kurį reikia pateikti raštu bei bendras grupės darbas.
Kampai. Šis metodas dalyviams suteikia galimybę išsirinkti ir įsigilinti į vienos temos vieną aspektą. Ant didelių lapų surašomos galimos potemės ir šie lapai išdėliojami patalpos kampuose. Besimokantieji pasirenka vieną konkretų problemų aspektą ir eina į tam tikrą kampą. Dalyviai, susitikę viename kampe, bendrai apsvarsto savo pasirinkimą, pateikia argumentus arba papildomus klausimus kitiems, paskui pasiruošia diskusijai arba tikrinamajam darbui.
Mokymo priemonės. Planuojant pamoką, svarbu yra numatyti, kokių priemonių prireiks mokytojui, norint užduotis pateikti, kokių priemonių prireiks mokiniams, atliekant užduotis, ar mokiniai turės reikiamas priemones, rašiklius, spalvinimo reikmenis. Mokytojas turėtų pasirūpinti, kad mokymosi patalpa būtų tinkamai paruošta darbui, būtų tvarkinga, užtikrinti, kad visi mokiniai galės dalyvauti mokymesi, turės priemones.
Mokymo planas – tai dokumentas, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, dėstymo tvarka, valandų skaičius. Planas sudaromas atitinkamais principais:
valstybingumas – tai dokumentas (planas) privalomas visoms šio tipo mokykloms;
perimamumas – mokiniai gali tęsti mokslą baigę atitinkamą vieno tipo mokyklos pakopą;
visapusiškumas – asmenybės tobulinimas, parengimas protiniam ir fiziniam darbui;
moksliškumas – mokomieji dalykai turi rodyti tikrovę tokią, kokią pripažįsta šiuolaikinis mokslas;
sistemingumas – nustatyti glaudžius ryšius tarp visų mokamųjų dalykų;
diferenciacija – nors planas privalomas visoms mokykloms, bet leidžia mokymo turinį diferencijuoti, priklausomai nuo nacionalinės sudėties, individualių mokinių sugebėjimų, interesų, polinkių.
Mokymo planai. Jų rūšys:
Perspektyviniai mokomojo darbo planai (perspektyvinis planas – mokomosios medžiagos paskirstymas, tiksliai neformuluojant temos laiko atžvilgiu);
Teminis kalendorinis planas (teminis kalendorinis planas rašomas dažniausiai trimestrui);
Konkrečios pamokos planai (remiamasi teminiu kalendoriniu planu).
Geras pamokos planas:
Leidžia susikoncentruoti į rezultatus;
Suteikia pasitikėjimo;
Leidžia pasireikšti kūrybingoms mintims;
Neatmeta galimybės šį tą pasižymėti, keisti ir papildyti;
Teikia pamokai struktūrą ir darną;
Teikia konkretų pamokos vaizdą;
Teikia mokytojui organizuotumo jausmą;
Teikia nuolatinę informaciją apie pamokas.
Kasdieniniai pamokų planai. Juose apibrėžiamas mokymo turinys, motyvacijos žadinimo technika, mokinių konkretūs veiksmai, reikalinga medžiaga ir įvertinimas. Kasdieninių planų formų gali būt daug. Pamokos plano forma dažnai priklauso nuo konkrečios pamokos ypatumų. Ši pamokos planavimo forma apima aiškių tikslų formulavimą ir mokymosi veiklos seką pamokoje nuo to, kaip pradedama, iki tam tikros pabaigos ir užduočių skyrimo. Pamokos forma taip pat numato būdus mokinių žinioms, be to, ir pačiai pamokai įvertinti.
Tematiniai planai. Dažnai mokyklos ir mokytojai mokymą organizuoja temomis. Tema iš esmės yra turinio gabalas ir su juo susiję įgūdžiai suprantant, kad jie logiškai tarp savęs dera. Mokymo temų turinį gali sudaryti knygų skyriai arba svarbesnieji mokymo programų vadovų skyreliai. Temų planai daugeliu atžvilgių yra svarbesni už kasdieninius planus. Temos planas sujungia įvairius tikslus, turinius ir mokytojo apmąstytą veiklą. Jis lemia keleto pamokų bendrą tėkmę, trunkančią kelias dienas, savaites, gal netgi mėnesius, jame dažnai atsispindi mokytojo tiek mokymo turinio, tiek mokymo proceso samprata. Mokinius galima supažindinti su temų planais, nes juose, tarsi žemėlapyje, matyti tam tikros pamokos kryptis. Susipažinę su temos tikslais ir veikla, mokiniai gali suprasti, ko iš jų laukiama išmokstant. Žinomi temų planai gali padėti vyresniesiems mokiniams tvarkyti savo mokymosi laiką ir stebėti, kaip sekasi.
Perspektyviniai pamokų planai – metiniai planai. Dauguma mokytojų turi tam tikrų globalių nuostatų, tikslų ir temų, kurias jie norėtų perteikti savo mokiniams. Galbūt pradinės klasės, kurioje mokosi įvairių rasių vaikai, mokytojas norėtų, kad jo mokiniai, trimestrui ar pusmečiui baigiantis, pasidarytų šiek tiek mažiau šališki arba ne taip klaidingai suvoktų kitos rasės žmones ir būtų bent kiek jiems pakantesni. Per jokią specialią pamoką arba temą neįmanoma išmokyti šios nuostatos, bet tai gali padaryti daug kruopščiai suplanuotų ir koordinuojamų įspūdžių per visus metus. Mokytojai labai dažnai apgailestauja, kad nelieka laiko daugeliui svarbių dalykų išmokyti. Planuojant norimų temų apimtį, reikia užduoti klausimą, ko mokyti iš tikrųjų svarbu, nustatyti prioritetus ir labai atidžiai atsižvelgti į tai, kiek iš tikrųjų turima mokymo valandų per metus. Dažnai mokytojai stengiasi mokyti per daug ir neapgalvotai. Pradedantieji mokytojai pervertina tai, kiek iš tikrųjų turima laiko mokymui, ir nepakankamai įvertina tai, kiek reikia laiko, norint ko nors gerai išmokyti. Svarbu, kiek įmanoma, suplanuoti mokymosi ciklus. Naujų skyrių arba svarbių temų nereikėtų pradėti penktadienį arba palikti dienai prieš šventes. Mokslo metų pradžioje reikėtų išryškinti procesus ir struktūras, palengvinančias mokinių mokymąsi vėliau. Baigiantis mokslo metams, bus daug trukdymų, mokiniams, laukiantiems vasaros atostogų, silpnės motyvacija. Neprotinga planuoti kontrolinį iš temos, jei išvakarėse vyko svarbus žaidimas.
Perspektyviniai pamokų planai – trimestro arba pusmečio planai. Programos metmenys detalizuojami trimestrui ar pusmečiui. Suderinamas tvarkaraštis, kad jis padėtų siekti mokytojo ir mokyklos užsibrėžtų tikslų, pvz., susitariamą dėl projektinių darbų apimties, laiko, trukmės, dėl pamokų jungimo ir pan. Gali būti, kad visas kursas trunka tik pusmetį, pvz., pasirenkamasis modulis arba vieną valandą per savaitę turinčio dalyko kursas suglaudintas vienam pusmečiui iki dviejų valandų per savaitę. Tokiu atveju numatomi programos metmenys (teminis planas) kaip ir metų plane, tik šiek tiek detaliau, nes žinomas tvarkaraštis ir lengviau numatyti veiklas.
Pamokos tipai. Pamokos struktūrines dalis apsprendžia tipas. Pamokos į tipus skirstomos skirtingai. Rajeckas pamokas skirsto pagal pagrindinį didaktinį tikslą (geriausiai teoriškai pagrįsta ir dažniausiai praktikoje taikoma), mokytojo vadovavimo pobūdį (pedagoginis vadovavimas pažinimui), pamokoje vyraujantį metodą. Pagal pagrindinį didaktinį tikslą, išskiriami tokie pamokos tipai: naujos medžiagos įsisavinimas, žinių įtvirtinimo, mokėjimų ir įgūdžių formavimo bei įtvirtinimo, mišri, kūrybinė pratybų, kūrybos, integruota, teikimo. Pagal mokytojo vadovavimo pobūdį, mokytojas tiesiogiai vadovauja mokinių pažintinei veiklai: nurodo mokiniams bendrus ir dalinius darbo tikslus, dėsto mokamąją medžiagą, įtvirtina, tikrina ir pan. Pagal pamokoje vyraujantį metodą: pamokos-paskaitos, pamokos-diskusijos, pamokos-seminarai, kino pamokos, ekskursinės pamokos ir pan.
Pamokos struktūra. Pamokos struktūra – jos dalių, arba elementų, sąlygojančių konkrečių didaktinių tikslų realizavimą, sistema. Pamokos struktūrą daugiausia lemia jos tipas. Pamokos struktūrinės dalys: organizacinė, namų darbų tikrinimo, perėjimas prie naujos medžiagos, naujos medžiagos mokymasis, jos įtvirtinimas, namų darbų skyrimas. Labai svarbu, kuo mažesnėmis pamokos laiko sąnaudomis taip organizuoti mokinių darbą, kad, atsižvelgiant į jų galimybes, būtų pasiekta kuo geresnių rezultatų. Siekiant kuo tobulesnės pamokos struktūros, reikia atsižvelgti ne tik į jos tikslus, mokymo medžiagos pobūdį, mokinių amžių, bet ir jų dėmesio ypatumus bei kitas aplinkybes. Ypatingą reikšmę sėkmingam mokymuisi turi mokinių dėmesys. Mokinių dėmesys būna labiausiai sutelktas pirmoje pamokos pusėje. Todėl mokytojas turi numatyti tokią pamokos struktūrą, kad pagrindinio didaktinio tikslo siektų tada, kai mokiniams lengviausia susikaupti, t.y. tuojau pat, prasidėjus pamokai. Numatydamas pamokos struktūrą, mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje, nes klausinėjant vieną mokinį, labai sunku organizuoti visų kitų mokinių produktyvią veiklą; blogiausia, kad gaištamos pačios brangiausios pamokos minutės. Tobulinant pamokos struktūrą ir siekiant kuo produktyviau išnaudoti kiekvieną jos minutę, išlaikyti aktyvų mokinių dėmesį per visą pamoką ir kartu išmokyti, reikia ieškoti būdų, kaip susieti atskiras mokymo proceso grandis, o ne jas izoliuoti. Pavyzdžiui, tuomet, kai leidžia nauja medžiaga, galima ir dažnai reikia ją suskirstyti į dalis, įvairiais metodais organizuoti kiekvienos tokios dalies suvokimą ir įtvirtinimą, tos dalies žinias susieti su anksčiau įgytomis ir tik gavus pakankamą grįžtamąją informaciją pereiti prie naujos dalies mokymosi. Toks veiklos įvairinimas šalina nuobodulį, padeda panaudoti įvairius suvokimo būdus. Taip dirbant paprastai pasiekiama, kad dauguma mokinių pagrindinę medžiagą išmoksta per pamoką.
Pamokų stebėjimas ir aptarimas. Nors klasės stebėjimas bene dažniausiai naudojamas, mokantis mokyti, tačiau vien jo nepakanka. Kiekvienas žmogus, mokydamasis mokyti, turi nusiteikimų, kurie daro įtaką tam, į ką jis arba ji nukreipia dėmesį, stebėdami klasę. Jie gali būti susiję su gero mokymo samprata, o gar vertinimais, kaip dera elgtis mokiniui ir jaunuoliui. Svarbu yra tai, kad sampratos, vertybės, nuostatos ir ankstesnė patirtis neišvengiamai veikia tai, ką stebėtojas suvokia ir sužino, stebėdamas klasę. Kai žmonės, patekę į tam tikras aplinkybes, jaudinasi ir jaučia nerimą, jų regėjimo ir suvokimo laukas paprastai susiaurėja ir jie išleidžia iš akių daugelį dalykų, į kuriuos šiaip jau atkreiptų dėmesį. Stebėti klasę yra sunku dėl to, kad įvykiai greitai keičiasi, o visa klasės aplinka – sudėtinga. Kad stebėjimas nebūtų šališkas bei norint sumažinti klasės sudėtingumo įtaką šiam stebėjimui, galima padaryti kelis dalykus. Reikia įsisąmoninti savo vertybes, nuostatas ir teorines pažiūras. Žmonės niekada iki galo neįsisąmonina savo nuostatų ir išankstinio nusiteikimo, kaip ir iš esmės nesuvokia, kas jiems kelia baimę ir nerimą. Prieš stebėjimą viską gerai suorganizuoti. Kruopščiai pasirengus nerimas, sukeliamas stebint klasę, šiek tiek susilpnės. Sutelkiant stebėjimą, mažinti sudėtingumą. Net ir labai patyrę stebėtojai negali pamatyti visko, kas vyksta klasėje, dėl jie sutelkia dėmesį į tam tikrus įvykius arba elgesio apraiškas. Tai padaroma stebint kelis mokinius iš klasės – keturis arba penkis, o ne visą klasę – arba stebint kelias elgesio apraiškas, pvz., kaip mokiniai reaguoja į mokytojo klausimus arba pagyrimus. Dažniausia priežastis, dėl kurios iškraipomas suvokimas, yra ta, kad pernelyg dažnai stebėtojas bando aiškinti elgesio motyvus užuot jį tiesiog stebėjęs.
Palankios mokymuisi aplinkos kūrimo strategijos. Klasės aplinka būtinai turi atspindėti dalyką, mokinių amžių, mokytojo asmenybę ir tikslus. Žinoma, gamtos mokslų mokytojo klasė atrodys kitaip nei humanitarinių mokslų, pradinių klasių aplinka skirsis nuo vidurinės mokyklos aplinkos.
Aplinkos praturtinimo įtaka žmogaus smegenų veiklai yra didžiulė. Besivystančioms smegenims labai naudingi įvairūs „iššūkiai“, naujovės; pravartu pasitelkti emocijas, spalvas ir grįžtamąjį ryšį. Didelį susidomėjimą pamokomis galima išsaugoti keičiant skelbimų lentas, sėdimųjų vietų išdėstymą, baldus, spalvas, ir t. t. Stengtis, kad klasė nuolat atrodytų naujai, reikia ne vien mokytojui. Galima sudaryti mokinių grupes, kurios pakaitomis būtų už tai atsakingos. Mokytojo vadovaujami mokiniai gali padėti (piešiniais, idėjomis, patarimais ar naudingų daiktų paieškomis) pakeisti aplinką visiems priimtinu būdu. Svarbiausia – saugumas. Svarbiau už viską mokytojui yra saugumo sumetimai. Kiekvienas mokytojas turi žinoti, kaip išvengti nelaimingų atsitikimų ir kaip elgtis jiems ištikus. Taip pat turi žinoti, kur yra artimiausias gesintuvas ir telefonas. Po ranka turėti svarbiausius numerius (gydytojo, policijos, gaisrinės) ir kilnojamąją vaistinėlę. Turi žinoti evakuacijos procedūras tam tikrose situacijose. Kambario paruošimas. Visuomet patikrinti klasę prieš prasidedant pamokai: ar klasė tvarkinga; kėdės sustatytos taip, kaip reikės pamokai; sutvarkyta išdalijimui skirta medžiaga; tinkama kambario temperatūra ir drėgmė; ar paruoštas pamokos planas, lenta; ar ant sienų džiaugsmingi, skatinantys mąstyti plakatai ir pagalbinės priemonės. Labai svarbu temperatūra. Dauguma mokinių geriausiai jaučiasi esant 20-22° temperatūrai pagal Celsijų. Mokytojas turėtų pasirūpinti gera oro cirkuliacija-lengviausia būtų atidaryti langus. Siūloma per pertraukas išeiti iš klasės. Jei yra galimybė naudotis jonizatoriais ir oro drėkintuvais, tai irgi pagerina aplinką, nes daugelis blogai jaučiasi esant labai sausam orui ir atmosferoje vyraujant statiniam elektros krūviui. Spalvų naudojimas. Ir sienos gali padėti mokytis. Reikia atsižvelgti į spalvas. Jei klasės sienos nėra žydros, šviesiai žalios ar vandens spalvos, išsiaiškinti, ar nebūtų galima jų perdažyti. Medžio ar plytų imitacija sudaro jaukią namų atmosferą. Periferiniai stimulai. Kambario priekis turėtų būti estetiškas, paprastas ir švarus, o ant šoninių sienų turėtų būti iškabinta svarbiausia vizualiai suvokiama mokomoji medžiaga. Vizualinių priemonių poveikis mokiniams labai priklauso nuo jų išdėstymo ant sienų. Kai akys žvelgia žemyn ir į dešinę, kūnas lengviausiai gali priimti kinestezinę informaciją. Daiktas virš akių lygio, ne tik paprasčiausiai pastebimas, bet ir geriausiai įsimenamas. Bloknotai ant stovo ir spalvikliai. Dauguma mokytojų dažniausiai naudojasi lentomis; tačiau dabartinės keraminės lentos, taip pat ir dideli bloknotai, tvirtinami ant stovo, labai padeda dirbti. Bloknotų pranašumas yra tas, kad galima išsaugoti didelius popieriaus lapus su užrašyta informacija. Ant tokių lapų ir keraminių lentų galima rašyti ryškiais spalvikliais, todėl padidėja vizualinis užrašo poveikis. Apšvietimas. Netiesioginis arba natūralus apšvietimas yra geriau nei fluorescentinis apšvietimas. Vienoms klasės dalims reikia daugiau apšvietimo, kitoms mažiau. Svarbiausia, kad būtų gerai apšviestas klasės priekis (mokytojas, lenta, bloknotas ant stovo). Klasės kambario sutvarkymas. Norint padidinti komfortą ir mobilumą geriausia naudoti nepritvirtintas kėdes ir stalus. Kiliminė danga suteiktų kambariui šiltesnę atmosferą. Pastaroji turi atitikti dalyką, mokinius, mokytoją. Mokytojo vieta turėtų būti klasės priešakyje, mažiausiai nutolusi nuo galinių suolų. Daug geriau judėti kairėn – dešinėn nei pirmyn – atgal. Kad geriau mokytųsi, mokiniai turi bendrauti ir su mokytoju, ir tarpusavyje. Tikrai geri mokytojai taip sutvarko klasę, kad patenkintų šį svarbų poreikį. Atvira erdvė. Dauguma mokytojų negali pasirinkti klasės dydžio, taigi reikia stengtis įmanomomis priemonėmis sukurti reikiamo dydžio kambario iliuziją. Klasės dydį galima „keisti“ naudojant pertvaras ar veidrodžius. Klasėje su stalais mokiniui turėtų būti skirta 3-4,5 m2 ploto. Tinkamas sėdimųjų vietų išdėstymas. Sėdimųjų vietų išdėstymo sėkmė labai priklauso nuo įvairumo ir tinkamumo. Keisti sėdėjimo tvarką yra puikus būdas keisti stimulą. Tai, kur mokinys sėdi klasėje, turi įtakos jo mokymuisi. Reikia leisti mokiniams pasirinkti sėdėjimo vietą kiekvieną kartą įžengus į klasę, be to, žiūrėti, kad jie kaskart atsidurtų kitoje klasės vietoje. Visa šio vietų kaitaliojimo esmė yra ta, kad mokiniai gali pasijusti naujai, atmesti senus apribojimus. Jei įmanoma, išdėstyti vietas taip, kad mokiniai matytų vienas kitą ir galėtų bendrauti.
Mokytis padedantys garsai. Žmogaus smegenys reikalauja ir sugeba integruoti daug įvairių stimulų. Garsai, skambantys klasėje yra tokie pat svarbūs, kaip ir jos išvaizda. Mokiniams patinka muzika, todėl ją galima efektyviai panaudoti pagerinti klasės atmosferai ir mokinių nuostatoms. Tinkamai naudojama muzika gali sukelti specifinius norimus nuotaikos pokyčius. Vienas būdų efektyviai naudoti muziką klasėje yra ja pradėti ir užbaigti pamoką, taip pat pažymėti pertraukėles ir perėjimus nuo vienos temos prie kitos. Muziką reikia pasirinkti atitinkančią mokinių būseną. Jei norima juos išjudinti, paleidžiama greitesnė muzika, jei jie nenustygstantys vietoje- naudojama lėtesnė.
Integruotų klasių pamokų specifika. Integravimas gali būti realizuojamas tiek per atskirų dalykų pamokas, tiek ir dėstant integruotus kursus. Viena iš integravimo formų – kompleksinis mokymas, pastaruoju metu kai kur vadinamas projektais, įvairiai taikomas daugelyje šalių. Bet kurį dalyką dėstant, yra didelės integracijos galimybės. Pavyzdžiui, per istorijos pamokas grožiniai kūriniai gali būti panaudojami įvairiais tikslais: siekiant sužadinti domėjimąsi tema; prisiminti svarbius įvykius, kurie bus nagrinėjami ir apie kuriuos mokiniai jau turi šiokį tokį supratimą; sukurti mokinių vaizduotėje atitinkamus nagrinėjimo laikotarpio vaizdus, kurie geriau padėtų suprasti naują informaciją ir pan. Ypač pabrėžtina integracijos svarba formuojant sąvokas. Kadangi tos pačios sąvokos vartojamos per įvairių dalykų pamokas, mokytojui reikia visų pirma žinoti, kaip per kitų dalykų pamokas jos aiškinamos ir apibrėžiamos, taip pat numatyti, kaip jas pakartoti, įvertinti ir plėtoti.
Ugdomoji pamokos analizė. Ją sudaro:
bendros žinios apie pamoką: klasė, dalykas, mokytojas, pamokos tema, pamokos tikslai, pamokos tipas, mokymo metodai, mokymo priemonės;
pamokos protokolas, kuriame yra žymimos pamokos dalys ir joms skiriamas laikas, mokytojo veikla, mokinių veikla ir pastabos;
pamokos analizės schema: pasirengimas pamokai, racionalus laiko panaudojimas, mokinių veiklos krūvio paskirstymas, lavinamasis ir auklėjamasis efektyvumas, mokytojo ir mokinių santykiai, pamokos organizavimas, mokymo metodai, jų naudojimo efektyvumas, auklėjimo principų laikymasis per pamoką, bendros išvados, pasiūlymai pamokai tobulinti, auklėjimo metodų panaudojimas, efektyvumas.
Papildomojo ugdymo reikšmė reformuojant švietimą Lietuvoje, jo samprata, tikslai. Formalusis, neformalusis ir informalusis papildomasis ugdymas. Papildomojo ugdymo institucijos, jų darbo turinys, formos ir metodai. Mokinių organizacijos (skautai, ateitininkai, jaunalietuviai, gediminaičiai ir kt.), jų veikla, tikslai, principai, turinys ir formos.
Papildomojo ugdymo reikšmė reformuojant švietimą Lietuvoje.
Kalbėdami apie papildomąjį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje, turime galvoje pedagoginiais tikslais vykdomą nepamokinę veiklą. Mūsų šalyje papildomasis ugdymas iki tautinės mokyklos reformos neturėjo tokio apibendrinto pavadinimo. Visa moksleivių popamokinė veikla, atsižvelgiant į tai, kur ir kaip vykdoma, skirstyta į organizuotą (užmokyklinę ir užklasinę) ir neorganizuotą veiklą (laisvalaikis paties asmens nuožiūra), arba formalųjį ir neformalųjį ugdymą.
Per nepilną nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį švietimo reformos kryptis ryškėjo tik įteisinant papildomąjį ugdymą, kaip ugdymo formą, nusakant jo tikslus ir uždavinius, įvardijant ugdymo būdus, numatant papildomojo ugdymo garantijas, pritariant papildomojo ugdymo sampratai, priimant ar tebesvarstant kitus šį ugdymą reglamentuojančius dokumentus.
Mokslinėje literatūroje, įvairių autorių darbuose, nurodoma, kad laisvalaikis, papildomasis ugdymas gali būti visuomenės išsivystymo kriterijus.
Remiantis valstybės strateginiais dokumentais, galima teigti: papildomasis ugdymas yra ganėtinai svarbus, norint pasiekti, kad jaunimas būtų visapusiškai išsilavinęs, kūrybingas, atsakingas, socialiai veiklus.
PU dėka, moksleiviams suteikiama galimybė papildomai plėtoti savo gabumus, tenkinti saviraiškos reikmes kitose įstaigose (draugijose, centruose, klubuose, mokyklose ir kt.), kurie veikia greta nuosekliojo švietimo sistemos įstaigų.
Lietuvos švietimo plėtotės strateginėse nuostatose 2002–2012 m. neformaliojo (papildomojo) vaikų ugdymo programos ir neformalus (papildomas) vaikų ugdymas pateikiamas kaip nuosekliojo švietimo sistemos sudėtinė dalis.
Šiandieninės švietimo sistemos tikslas – garantuoti tokią šalies švietimo kokybę, kuri atitiktų asmens reikmes. Švietimo kokybės tikslo įgyvendinimą lemia ir papildomasis ugdymas; Siekti pagrindinio tikslo – sukurti palankią moksleivių ugdymo (-si) aplinką. Galima teigti, kad veiklos sėkmę lemia nuostatos, principai, kuriais remiamasi rengiant papildomojo ugdymo turinio politiką.
Papildomasis ugdymas yra svarbus visuose švietimo reformos etapuose ir įgyvendinant bendrojo ugdymo programas. Jis leidžia įvairiapusiškiau įgyvendinti vieną svarbiausių švietimo tikslų – kokybišką švietimą, ugdymo proceso centru laikyti ugdytinį, jo reikmių tenkinimą. Keliami ir kiti tikslai: formuoti jauno žmogaus reikmes, padėti ugdyti kompetentingus, visapusiškai išsilavinusius, kūrybingus, atsakingus, socialiai veiklius piliečius, skatinti kurti laisvalaikio ir pramogų kultūrą.
Papildomo ugdymo samprata. PU sąvoka apibrėžiama per laisvalaikio sąvoką. Laisvalaikis – tai laisvas nuo darbo laikas, skirtas laisvai pasirenkamajai veiklai, kuri padeda atstatyti bei ugdyti savo jėgas. Laisvalaikis gali būti organizuotas ir neorganizuotas. Organizuotas laisvalaikis padeda asmenybei doroviškai tobulėti. Sudaro sąlygas kūrybinei plėtotei, padeda kaupti bendradarbiavimo kultūrą ir kt. Dėl to organizuotas laisvalaikis dar vadinamas pozityviu laisvalaikiu. PU – organizuotas laisvalaikis, kurį organizuoja lavinimo m-kloje, yra reglamentuojamas tvarkaraščiu. Jam sudaromas atskiras tvarkaraštis, tačiau tai nėra pamokų tvarkaraštis. PU tvarkaraštis sudaromas atsižvelgiant į mokinių poreikius ir mokytojo galimybes. Šį tvarkaraštį patvirtina m-klos taryba. Ugdymo planuose PU yra numatytos valandos. Ugdymo plane teigiama, kad PU nėra privalomas, kad PU valandos pirmumo tvarka turi būti skiriamos mokinių kūrybiniams, meniniams, sportiniams ir kitiems asmenybės gebėjimams tobulinti. Praktikoje, PU valandos dar skiriamos darbui su labai gabiais arba labai silpnais mokiniais. Papildomo ugdymo vaidmuo mokykloje:
sudaro sąlygas įvairiapusiams gebėjimams ugdyti;
didina mokinių aktyvumą, domėjimąsi socialine aplinka;
ugdo darbštumą, ryžtingumą, atvirumą, gebėjimą bendrauti;
emociškai pervargusiems mokiniams padeda įveikti dvasines krizes, atsipalaiduoti, patirti sėkmę.
PU reglamentuojantys dokumentai - praktikoje pagrindinis dokumentas yra ugdymo planai, tačiau PU reglamentuoja ir kiti dok.: švietimo įstatymas, ugdymo planai, bendrojo lavinimo m-klos nuostatos.
Švietimo įstatymo 15 straipsnis PU apibrėžia taip: PU nėra formalusis ir privalomas, tačiau valstybės finansuojamas. Moksleiviai, studentai be papildomo ugdymo programų gali rinktis ir kitas valstybės nefinansuojamas, neformaliojo švietimo programas. Papildomą ugdymą gali teikti bendrojo lavinimo m-klos ir kiti švietimo paslaugų tiekėjai, gavę teisę įgyvendinti PU.
PU veiklos koordinavimo lygmenys (PU nėra stichiškas procesas, jis yra valdomas):
Šalies lygmeniu (bendrojo lavinimo m-klų bendrieji planai)
regioniniu lygmeniu (švietimo skyrių rekomendacijos, kaip organizuoti PU)
bendruomenės veiklos lygmeniu. M-klos bendruomenė pasirenka PU formas, tikslus, numato priemones ir būdus jiems įgyvendinti.
PU principai:
lygių galimybių
aktyvumo (dominuoja mokinių veikla)
lankstumo (atsižvelgiama į mokinių poreikius)
tęstinumo (sudaro sąlygas papildyti žinias per dalyko pamokas)
atvirumo (mokiniai gali pradėti lankyti užsiėmimus nebūtinai rugsėjį)
pažangos (pasiekiama naujų žinių kokybė)
PU tobulinimo kryptys: Papildomas ugdymas yra kintantis procesas. Skurdi bazė, nepakankamas finansavimas, vyriausybės dėmesio stoka- tai pagrindinės ugdymo problemos Lietuvoje. Papildomo ugdymo tobulinimas bus prasmingas jei remsis vaiko asmenybės psichologiniais bei pedagoginiais tyrimais.Paprastai papildoma veikla organizuojama įprastu būdu: jei yra tam tikro profilio institucija, tai vaikai kviečiami užsiimti ta veikla. Tačiau būtų galimas ir kitas būdas: tarkim atsirado grupelė mokinių, turinčių tas pačias idėjas, interesus ir poreikius. Susibūrę jie patys ieško savo vadovo, bando rasti materialinį pagrindą savo idėjoms realizuoti. Šių dviejų papildomo ugdymo realizavimo kelių derinimas galėtų būti visos sistemos tobulinimo kryptimi.
PU tikslai: pagal LT švietimo koncepciją PU tikslai: plėtoti gabumus, tenkinti pažintinius interesus ir saviraiškos poreikius.
Pagrindinis tikslas- sudaryti sąlygas kiekvienam moksleiviui patenkinti interesus, saviraiškos poreikius, plėtoti savo gabumus. Papildomo ugdymo sistema turi veikti taip, kad mokinys galėtų:
1. Papildyti, gilinti, plėtoti žinias, įgytas formalios veiklos metu.
2. Per meninę, sportinę, techninę ir kitą veiklą realizuoti saviraiškos poreikį.
3. Ugdytis kaip socialinis subjektas: laisvai nevaržomai bendrauti su įvairiais žmonėmis.
4. Ruoštis aktyviai ekonominei veiklai, profesinei karjerai.
5. Ugdyti pilietiškumą, brandinant tautinę bei kultūrinę savimonę.
Dar PU tikslai:
mokomieji-lavinamieji (mokykloje įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių įtvirtinimas, plėtojimas, moksleivių akiračio gilinimas, bendrojo išsilavinimo lygio kėlimas, individualių polinkių, gebėjimų atskleidimas, kūrybiškumo tobulinimas, formuojant visapusišką asmenybę);
auklėjamieji (auklėti dorovines savybes,kurios atitinka visuomenės gyvenimo normas, organizuoti kultūringą veiklą, formuoti visuomeninį aktyvumą).
Formalusis, neformalusis ir informalusis papildomasis ugdymas.
Papildomo ugdymo rūšys:
formalusis PU, kurio poveikis žmogui yra tikslingas ir prognozuojamas. Formaliojo PU institucijos (specializuotos muzikos, meno, dailės, choreografijos, teatro, sporto m-klos, neakivaizdinės, dalykinės, sekmadieninės, tautinių bendrijų) dirba pgl. ŠMM patvirtintas programas, ugdymo planus, teikia m-klos baigimo pažymėjimus. Formalaus ugdymo institucijos atlieka šias funkcijas:
1. Ugdyti vaiko gabumus, skatinti saviraišką, gebėjimą kūrybiškai reikštis, suteikti kompetenciją dalyvauti atitinkamoje kultūros srityje.
2. Ypatingai gabiems tos srities vaikams teikti iki profesinį pasirengimą.
3. Atlikti švietėjišką funkciją vietos bendruomenėje
Jo problemos: ugdymo planai ir programos netenkina pageidaujančių mokytis vaikų poreikių; vyraujančia ugdymo forma išlieka pamoka; nepakanka lėšų programoms kurti ir įgyvendinti, būtinam inventoriui įsigyti ir atnaujinti.
neformalusis PU, pasižymintis tikslingu poveikiu, tačiau nėra griežtai apibrėžtas ir prognozuojamas. Veikla organizuojama pgl. įstaigų parengtas programas, grindžiama konstruktyviu ir kūrybišku bendradarbiavimu. Jo ugdymo institucijos – gamtamokslinio, techninio, meninio, kūno kultūros, humanitarinio ugdymo, turizmo, laisvalaikio praleidimo centrai, vaikų klubai ir kt. Atsiranda visuomeninių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų, privačių asmenų įstigtos įstaigos, kurios veikia pgl. Individualias trumpalaikes arba ilgalaikes programas, pasižymi labilumu, tačiau jų veikla apima tik tam tikras sritis ir administracinius vienetus.
informalusis PU – tai nuolat vykstanti saviugda, kuri remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir praktine patirtimi. Jis ypatingas tuo, kad žmogus veikiamas visos sociokultūrinės aplinkos, neturint išankstinio pedagoginio tikslo. Jį vykdančios institucijos: muziejai, bibliotekos, parodų salės, informaciniai centrai ir kt. Jose sukauptas kultūrines vertybes ir ugdymui vertingą informaciją naudoja komunikaciniams įgūdžiams tobulinti bei saviraiškai ugdyti.
Papildomojo ugdymo institucijos, jų darbo turinys, formos ir metodai. (p.s.klausimas tikrai neprotingas, nes neįmanoma aprašyti visų PU institucijų. Gerai, kad dar adresų neprašo J Kokios yra institucijos jau rašyta prie PU rūšių, bet dar surašau kokias išskiria pati prof. Pečiuliauskienė).
Papildomo ugdymo įstaigos:
Finansinio savarankiškumo m-kla
Jaunųjų kompiuterininkų m-kla
Klaipėdos moksleivių techninės kūrybos centras
Klaipėdos moksleivių techninės kūrybos centras Mėgėjiško kino studija
Lietuvos B. Oškinio vaikų aviacijos m-kla
Lietuvos jaunųjų matematikų m-kla
Valstybės institucijų kalbų centras
ir t.t.
PU institucijų darbo turinys: jis priklauso nuo PU įstaigos veiklos formų. Pateikiu kaip pavyzdį, jeigu per netyčia kam reikėtų:
Įstaiga: Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras Foto, kino ir animacijos būrelis. Turinys: supažindinimas su fotografijos ir kino meno ypatumais; mokoma fotografijos, kino meno ir animacijos; moksleiviai mokomi fotografuoti, daryti juodai baltą foto, dirbti su foto technika, vaizdo montavimo technika, savarankiškai dirbti fotolaboratorijoje su cheminėmis medžiagomis; mokoma, kaip kurti filmus, sugebėjimo įžvelgti skirtingas materijas, jas charakteringai atvaizduoti, įkvėpti gyvybę bet kokiam negyvam daiktui; dalyvauja prevencinėse programose; bendradarbiauja su kitomis organizacijomis.
Pagrindinės PU formos yra šios:
Projektiniai darbai
pagalba mokymosi sunkumų turintiems vaikams
kitos PU formas dar priklauso nuo dėstomo dalyko:
humanitarinis ugdymas: pasirenkamieji humanitariniai dalykai; rengimasis dalykų olimpiadoms; būreliai; vasaros stovyklos.
Gamtamokslinis ugdymas ir tikslieji mokslai: pasirenkamieji dalykai; rengimasis olimpiadoms; neakivaizdinės m-klos prie aukštųjų m-klų centrų; būreliai; vasaros stovyklos.
Kūno kultūros ugdymas: būreliai, papildomo ugdymo įstaigos.
Metodai: priklauso nuo PU turinio ir formos. Gali būti pasakojimo, aiškinimo, modeliavimas, projektai, tyrimai, tikro pavyzdžio ir kt.
Mokinių organizacijos (skautai, ateitininkai, jaunalietuviai, gediminaičiai ir kt.), jų veikla, tikslai, principai, turinys ir formos.
Jaunimo organizacijos Lietuvoje (pagrindinės):
Kudirkaičiai
Motiejaus Valančiaus jaunimo organizacija
Lietuvos maironiečių organizacija
Lietuvos jaunimo blaivybės federacija „Baltų ainiai“
Gediminaičiai
Skautai
Ateitininkai
Kazimieraičiai
Jaunieji šauliai
Moksleivių parlamentas
Veikla: visų organizacijų veiklą koordinuoja Lietuvos Jaunimo politikos Baltoji Knyga. Tai dokumentas, numatantis jaunimo organizacijų veiklos gaires bei teisinę bazę. Jaunimo politikos Baltojoje knygoje apibrėžiamos pagrindinės jaunimo veiklos sąvokos, konstatuojama situacija, numatomos problemos bei jų sprendimo būdai, bendradarbiaujant jaunimui ir valstybinėms institucijoms pariteto principu grįstose struktūrose. Akcentuojamas lygiavertiškumo principas ir bendros atsakomybės prisiėmimas sprendžiant jaunimui kaip socialinei grupei aktualias problemas visuose administraciniuose lygmenyse. Visų jaunimo organizacijų veikla glaudžiai susijusi su tautinės mokyklos koncepcijos keliamomis idėjomis – „žadinti siekimą per saviauklą ir savikūrą“ tapti laisva kūrybinga asmenybe, kuriai būdinga kūno ir dvasios harmonija. Organizacijų nariai ugdo savyje užuojautos, supratimo ir meilės jausmus, bendrauja su globos namų auklėtiniais, rengia žygius per istorines Lietuvos vietoves, kuria projektus gauti finansavimui, bendradarbiauja su užsienio jaunimu, mokosi bendrauti ir bendradarbiauti, susidaro aktyvaus demokratinio dalyvio viešajame gyvenime įgūdžius, dalyvauja įvairiuose konkursuose, visuomeninėse akcijose ir t.t.
Pagrindiniai tikslai:
Intelektualios, pilietiškos, demokratiškos ir atsakingos asmenybės formavimosi skatinimas.
Jaunimo integracija į visuomenės politinį, pilietinį, ekonominį, socialinį, akademinį ir kultūrinį gyvenimą.
Motyvuoti jauną žmogų aktyviai dalyvauti jaunimo veikloje.
Principai: jaunimo organizacijų principai taip pat apibrėžiami Baltojoje Knygoje. Jie yra:
Demokratiškumo
Subsidarumo (įsiklausymo į visų siūlymus)
novatoriškumo
konkurenciškumo
pariteto (valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos yra atstovaujamos po lygiai).
Šiuolaikinėje visuomenėje jaunimas siekia būti:
savarankiškas, iniciatyvus, atsakingas, aktyvus;
mobilus;
išsilavinęs;
tolerantiškas;
teisiškai sąmoningas;
gerbiantis žmogaus teises ir laisves.
Veiklos turinys: jaunimo politika įgyvendinama šiose srityse:
pilietiškumo ugdymo ir karo prievolės atlikimo;
švietimo, mokymo, mokslo, studijų ir ugdymo;
neformalaus ugdymo;
darbo ir užimtumo;
apsirūpinimo būstu;
laisvalaikio, poilsio, kūrybos ir kultūros;
socialinės ir sveikatos apsaugos;
sveikatingumo, kūno kultūros ir sporto;
narkomanijos ir kitų priklausomybės formų prevencijos;
nusikalstamumo prevencijos;
kitose įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytose srityse.
Veiklos formos:
Jaunimo (narystės) organizacijos
Atviras darbas su jaunimu (jaunimo centrai)
Jaunimo tarnybos
|
Auklėjimo samprata. Auklėjimas - tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas. Kitaip sakant, tai asmenybės, jos vidinio pasaulio, perimant jai bendražmogiškąsias vertybes, dorovingumo ugdymas. Auklėjimas - tai žmogaus socialinės sąmonės ir elgsenos formavimosi pageidaujama linkme skatinimas; tai pagalba žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingiausius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes; auklėjimas platesne prasme: tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimas – individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis.
Auklėjimo reikšmės:
-netikslingas išorinis veiksmas, formuojantis teigiamas asmenybės savybes (žmogų auklėja kiekviena žemės pėda); tai plačiausioji reikšmė;
-tikslingas pedagoginis veikimas, ugdantis visybinę asmenybę (ugdymas); tai plačioji reikšmė;
-asmenybės charakterio, pasaulėžiūros, dorovinių savybių formavimas (auklėjimas tikrąja prasme); tai siauroji reikšmė, šiuo metu dažniausiai vartojama pedagoginėje literatūroje;
-aukštos darbo bei atlikimo kultūros ugdymas (pvz., konservatorija auklėja puikius smuikininkus); tai siauriausioji reikšmė.
Auklėjimo esmė. Dažnai pasitenkinama paprastu auklėjimo esmės nusakymu: ji esanti žmogaus dorinimas. Platesne prasme, auklėjimo esmė - žmogaus dorinimas; vertybių skiepijimas; tai žm santykis su aplinka, jos objektais ir pačiu savimi; tai aplinkos ir suaugusio žm sąmoninga įtaka siekiant plėtoti ir ugdyti prigimties galias.
Auklėjimo specifika. Mokykloje auklėjimas vyksta mokymo proceso metu. Auklėjimasis ir mokymasis tai vieningos vieno proceso dalys. Auklėjimas formuoja mokinių vertybes. Tai organizuotas su visuomenės tikslais ir uždaviniais suderintas auklėjamasis poveikis. Svarbu formuoti realistinį pažiūrį į tikrovę, remtis bendražmogiškomis vertybėmis ir jas atitinkančiomis elgesio normomis.
Vieta ir reikšmė ugdymo procese. Auklėjimas yra vienas iš trijų komponentų, kuris sudaro ugdymą. Ugdymas apima lavinimą, auklėjimą ir mokymą.
Lavinimas – t.y. asmens mokėjimų, įgūdžių, gebėjimų formavimasis. Protinių ir fizinių galių tobulinimasis. (neįeina nei žinios, nei vertybės).
Auklėjimas – dorovinių estetinių vertybių formavimas.
Mokymas – tai yra žinių perteikimas.
Galima sakyti, kad auklėjimas yra viena ugdymo funkcijų. Nors jos labai susijusios, bet turi savo autentiškumą ir specifiką. Artimiausios ugdymo funkcijos yra švietimas, formavimas ir veikdinimas. Švietimas kaip visokeriopos informacijos (episteminės, technologinės, vertinamosios) teikimas mokymo bei prusinimo priemonėmis turtina asmenybę, o veikdinimas ją lavina ir auklėja. Formuojamos asmenybės savybės. Auklėjimui dera globojimas ir pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais. Galima taip nusakyti laukiamus veikimo rezultatus:
Švietimas ugdo inteligentą;
Prusinimas – kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus;
Mokymas – žinovą ir mokovą;
Lavinimas – intelektualą, kūrėją;
Auklėjimas – asmenybę;
Formavimas – individualybę.
Kaip matyti, auklėjimo sritis yra asmenybė, bet į ją telpa visos vertybės, kurias kuria minėtos ugdymo funkcijos. Asmenybė ir yra aukščiausias vertybes turinti individualybė, t.y. iš puoselėtų vertybių, turtingos individualios prigimties žmogus, gebantis gyventi besikeičiančioje aplinkoje.
Auklėjimas, kaip vertybiniai ugdytinio santykiai su aplinka, žmogumi, savimi ir mokymasis gyventi vadovaujantis vertybėmis, atitinkančiomis visuomenės poreikius.
Žmogaus santykiai su aplinka atsiranda iš jo ankstyviosios ir spontaniškosios patirties.
„Santykiauti“ – tai veikti esant santykiui: individo santykiui su kitu žmogumi, daiktu, veikla, pačiu savimi. Tą santykį lemia paties individo vidinė būsena, jo intelektinės ir emocinės, charakterio nuostatos, įvairūs motyvaciniai dariniai (pažiūros ir įsitikinimai, interesai ir polinkiai, potraukiai ir poreikiai). Priklausomai nuo šių darinių užsimezga specifinis ryšys su aplinkos objektais. Tas ryšys lemia vienokį ar kitokį žmogaus santykį su tikrove, mąstyseną, elgesį su tais objektais. Suprantama, kad ir tie objektai daro įtaką vidinių santykių kokybei, jų kaitai. Auklėjimui kyla uždavinys sudaryti sąlygas individui susikurti tokius vidinius santykius, kad jis gebėtų adekvačiai suvokti save ir aplinką, ją veikti. Taip kuriama darni asmenybė.
Auklėjimo organizatorių santykiai su auklėtiniais (pedagoginiai santykiai), taip pat pačių auklėtinių kaip bendruomenės narių santykiai (tarpasmeniniai santykiai) susiklosto bendroje veikloje, bendraujant, o susiklostę daro grįžtamąjį poveikį veiklos kokybei ir bendravimo pobūdžiui.
Auklėjimas yra būtinas.Auklėjimo tikslas-išugdyti atitinkamo tobulą asmenybę. Auklėj vyksta iki 16-20 metų, kol vaikas tampa visiškai savarankiškas. Vaikus reikia išmokyti vadovautis vertybėmis. Ne vien asmeninė patirtis lemia vertybes. Jų daug teikia žmonija, mokslo, meno veikėjai. Reikia vaikui padėti susiorientuoti vertybių gausoje, jas išsirinkti, įsisąmoninti ir jomis vadovautis sprendžiant gyvenimo kausimus. Auklėjimas yra pagalba žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingiausius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes. Auklėj yra svarbus nes dėl patirties stokos vaikai daro klaidų. Išmintingai organizuotas auklėjimas turi iš anksto pagelbėti įgyti būtiną vertingam ir normaliam gyvenimui patirtį, nedaryti klaidų.
Auklėjimusi formuojasi asmenybės vidinis pasaulis ir elgesio įgūdžiai. Augdamas vaikas turi pereiti tam tikrą bendravimo patirtį ir ypatingą vietą čia užima moralė ir vertybės.auklėjimas yra labai susijęs suaugusiųjų įtaka, nes suaugusieji visada stengiasi daryti įtaką jaunimui, kad jie elgtųsi pagal suaugusiuosius. Galutinis auklėjimo funkcijos rezultatas – reikalingos visuomenėj asmenybės formavimas. Auklėjimo dėka vyresnieji perduoda savo idėjas, santykių bruožus, vertybes ir t.t. kokias vertybes reikia perduoti, apsprendžia pačios visuomenės vystymosi eiga. Mokykloje auklėjimas vyksta visų pirma mokymo metu, o taip pat įvairiame užklasiniame darbe. Auklėjimas tai dvipusis procesas: iš vienos pusės tėvai, mokytojų veikla plius iš kitos mokinių veikla., taip bendromis pastangomis formuojamas atitinkamas elgesys. Lemiamą vaidmenį auklėjime atlieka šeima, nes auklėjimo pagrindai įdedami iki 5-7 metų – todėl šeimos įtaka yra stipresnė ir tuo pačio svarbesnė. Labai didelę įtaką auklėjimui turi aplinka. Ypatingą vaidmenį vaidina patys auklėjamieji; ypač akcentuojama asmenybės pozicijos svarba, nes būtina ugdyti kaip galima teisingesnę asmenybės poziciją, teisingą požiūrį. Auklėjimas ypatingai svarbus ugdymo aspektas, nes kūdikis atėjęs į šį pasaulį dar nėra suformavęs jokios moralinės savybės bei pozicijos. Tai atsitinka vėliau – stebint aplinką, šeimą. Todėl galima pasakyti, kad mes auklėjimui skiriame didesnį dėmesį net už mokymą.
Auklėtinių tarpusavio santykiai grindžiami atsakingos priklausomybės principu, reiškia, kad kiekvienas bendruomenės narys atsako už tam tikrą veiklos sritį, yra jos organizatorius ir kartu pavaldus kitiems veiklos organizatoriams, todėl kitose veiklos srityse jis yra vykdytojas. Toks dvilypis ugdytinių bendruomenės nario statusas atitinka demokratinės visuomenės siekį nuolat atnaujinti valdymo institucijų asmeninę sudėtį.
Filosofiniai ir etiniai vertybių pagrindai. ?????????????????????????????????????????
Filosofinė vertybių teorija – aksiologija. Tai mokslas, tiriantis vertybių prigimtį, vertinimo pagrindus ir kriterijus.
Gėrybių ir vertybių santykis S. Šalkauskio darbuose.
Vertybė yra tikrovės objektų socialinis reikšmingumas, papildantis jų egzistencinį ir kokybinį apibūdinimą. Šia prasme vertybė yra visa, ką žmonės vertina, kas jiems brangu; bendriausiu atveju skiriamos materialinės ir dvasinės vertybės, vartojimo ir kūrimo vertybės ir pan. Lietuvių pedagogas S. Šalkauskis šiuo lygmeniu nagrinėjamas vertybes vadino gėrybėmis; tokiu pavadinimu pabrėžiama, jog visa, kas objektyviai egzistuoja, kam nors yra reikalinga, reikšminga, svarbu.
Pagal Šalkauskį, yra dvi ugdymo funkcijos: 1. ugdymas kaip įgimtų galių naudojimas; 2. meterialinių ir dvasinių gėrybių sukurtų žmonių istorijoje perteikimas.
| Siekiamos gėrybės | Ugdymo vertybės | Ugdymo uždaviniai |
| Tiesa | Protas | Protinis lavinimas |
| Gėris | Dorovingumas | Dorovinis auklėjimas |
| Grožis | Estetinis nusiteikimas ir išsilavinimas | Estetinis ugdymas |
| Fizinė galybė | Gebėjimas palenkti savo energiją valios reikalavimams | Kūno kultūra |
| Dievybė | Šventumas | Dvasinis auklėjimas |
Auklėjimas ir saviaukla. Auklėtinis –ne pasyvus objektas, auklėjimas perauga į saviauklą. Saviaukla- tai siekimas išsiugdyti tam tikrus bruožus, šalint neigiamus. Saviaukla verčia žvelgt į save, pažint, tobulint. Ji skatina kaip pradžioje kritiškai žvelgt į save. Saviaukla- speciali organizuota, tikslinga, ilgalaikė individo veikla, skirta tobulinti savo asmenybę- savo teigiamų savybių ugdymas. Saviaukla: trumpalaikė, ilgalaikė, daugiau ar mažiau sąmoninga, tikslinga bei organizuota. Tiek specifiškas auklėjimasis darbas su savimi, tiek pastangos save keisti yra saviaukla. Ji gali būti neorganizuota trumpalaikė ir nebūtinai turėti teigiamą savęs keitimo tikslą.
Visi pedagogai ypač vertina saviauklą, jos reikšmę žmogaus gyvenime. Saviugdos sąvoką apibrėžti sunku dėl šio proceso nevienareikšmiško supratimo. Jei saviugdą suvoksime kaip bet kokį poveikį sau, nesąmoningą savireguliaciją, tuomet ji bus apibūdinama, kaip poveikis sau pačiam ar pastangos save keisti. Tačiau visgi dera pabrėžti, kad saviugdos apibrėžime turi būti išskirta, kad tai – sąmoninga, kryptinga ir sisteminga veikla. Taigi saviaukla yra sąmoningas poveikis pačiam sau, sąmoningo asmenybės tobulėjimo išraišką, auklėjimo rezultatyvumo atspindys ir individualaus vystymosi forma.
Skiriami keli saviauklos etapai:
1.tobulinimosi tikslų suvokimas
2.pirminės tobulinimo programos išbandymas ir koregavimas
3.praktinės auklėtinio veiklos organizavimas
4.rezultatų apibendrinimas.
Saviauklos funkcijos:
1. asmenybės ( asmens) tobulėjimas
2. asmenybės ( asmens) vystymosi rodikliai
3. asmenybės ( asmens) individualus vystymasis
4. auklėjimo rezultatyvumo rodikliai
Saviauklos metodai: savitaiga, savikontrolė, savęs vertiniams.
Saviaukla priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausiai saviaukla priklauso nuo psichinių veiksnių: savimonė, jos bazėje susiformavę motyvai būti kitokiu, valios pastangos to siekti ir pasitenkinimas saviauklos rezultatais. Kitą grupę veiksnių sudaro socialiniai veiksniai- auklėtininio socialinė aplinka ir iš jos kylantis pastiprinimas.
Saviauklos sąlygos:
Poreikis. Saviauklos poreikis atsiranda kartu su savimonės pabudimu vaikui sąveikaujant su žmonių ir daiktų aplinka. Vienoks elgesys stiprina santykius su kitais, kitoks- silpnina galimybes pasiekti savo tikslus. Visa tai verčia keisti elgesį, suvokti aplinkos reikalavimus. Saviauklos būtinumą sukelia savęs tvirtinimo aplinkoje, savisaugos poreikis
Savivaizdis ir saviprata. Savo kūno, psichinių procesų ir savybių, būsenų ir elgesio suvokimas, savęs supratimas ir vertinimas. Labai svarbi savianalizė kuomet vyksta savęs pažinimas, pastebėtos savybės vertinamos, Ieškoma savo neigiamų bruožų kilmės, priežasčių, kai siekiama susikurti teisinga savivaizdį.
Savimonė. Tai savo aš pažinimo ir vertinimo įrankis- sąžinė. Ji tarsi duoda kryptį saviraiškai. Ji susiformuoja veikloje ir santykiuose su aplinka, atliekant socialinę rolę. Savęs pažinimo sistemos gali būti kelios, priklauso nuo atliekamų rolių skaičiaus. Kiekvienoje rolėje Aš pats yra tas pats, tačiau vertybės, kriterijai bei elgesys skiriasi ( mokykla, šeima, draugai). Tam, kad tai taptų vientisa reikia nuolatinio ugdymo ir aktyvios saviauklos.
Saviauklos būdai – tai žodinių ir veiksminių priemonių panaudojimo variantai savęs tobulinimo tikslais.
Būdai:
Savikritika. Vertinant savo trūkumus kyla siekimas juos įveikti.
Savitvarda. Tam reikalinga valia.
Įsipareigojimas. Įsipareigojimas kažką atlikti, o paskui atsiskaitoma prieš save.
Saviataskaita stiprina įsipareigojimo efektyvumą. Gali būti grupinis įsipareigojimas.
Savidrausmė. Naudojama kai kyla sunkumų vykdant darbą ar kitas normas.
Pedagogine pagalba. Tam, kad pedagogas galėtų saviauklos vadovu, turi gerai pažinoti auklėtinius, mylėti juos, mokėti su jais bendrauti bei turėti autoritetą
Gėrybių ir vertybių santykis S. Šalkauskio darbuose.
Vertybė yra tikrovės objektų socialinis reikšmingumas, papildantis jų egzistencinį ir kokybinį apibūdinimą. Šia prasme vertybė yra visa, ką žmonės vertina, kas jiems brangu; bendriausiu atveju skiriamos materialinės ir dvasinės vertybės, vartojimo ir kūrimo vertybės ir pan. Lietuvių pedagogas S. Šalkauskis šiuo lygmeniu nagrinėjamas vertybes vadino gėrybėmis; tokiu pavadinimu pabrėžiama, jog visa, kas objektyviai egzistuoja, kam nors yra reikalinga, reikšminga, svarbu. „Objektyvine prasme ugdomoji vertybė yra ne kas kita, kaip ugdomoji gėrybė, kiek ši turi ugdomosios vertės ugdomajame vyksme. Subjektyvine prasme ugdomoji vertybė yra vertingas mokinio nusiteikimas, kurio siekiama ugdymu kaip tiesioginio tikslo. Taigi ugdomosios vertybės yra ir ugdomosios gėrybės, kiek jos turi ugdomosios vertės, ir tie vertingi nusiteikimai, kuriuos ugdymu stengiamasi sudaryti ugdytiniams.“
Pagal Šalkauskį, yra dvi ugdymo funkcijos: 1. ugdymas kaip įgimtų galių naudojimas; 2. meterialinių ir dvasinių gėrybių sukurtų žmonių istorijoje perteikimas.
Lietuvių pedagogai S. Šalkauskis ir A. Maceina vertybes aiškina lygindami jas su gėrybėmis. Gėrybė – tai visa materialinė kultūra, sukurta sutelkus žmonių pastangas: mokslas, juridiniai visuomenės tvarkos institutai, meno kūriniai, religinės organizacijos. Gėrybės yra įvairios: technologijos, gamtos turtai, žemė, erdvė, laikas, žinios, teisė, informacija, menas, muzika. Jei gėrybė yra visa, kas egzistuota laike ir erdvėje, ir yra žmogaus aktyvios veiklos rezultatas, tai kas tuomet skiria vertybes nuo gėrybių? S. Šalkauskis gėrybes ir vertybes nagrinėjo ugdymo tikslų požiūriu. Tiesioginiame ir netiesioginiame tiksle glūdi subjektyvi ugdomųjų vertybių prasmė. Gėrybė yra objektyvi ir egzistuoja nepriklausomai nuo mokinio valios. Gėrybės vietą pedagoginiame procese lemia jos ugdomoji vertė. Apibendrintai gėrybė – tai mokymo turinys, be kurio neįmanoma skiepyti ugdomųjų vertybių. Mokiniui vertybėmis tampa tik subjektyviai reikšmingos, jo gyvenimo tikslus, poreikius ir nusiteikimus atitinkančios mokymo gėrybės. Taigi gėrybė, kol ja žmogus nesusidomi, neįsisąmonina kaip tikslo, yra potenciali vertybė, o tikslas visada kyla žmogaus sąmonėje, jo jausmų ir valios dėka. Ne atitrauktai ir izoliuotai nuo žmogaus, o priešingai, tik per žmogaus brendimo, jo interesų, tikslų, dorovinių vertinimų prizmę galima nusakyti vertybių pokyčius.
Kiekviena ugdymo dalis turi savo ugdomųjų gėrybių ir ugdomųjų vertybių. Ugdomoji gėrybė priklauso statinei, arba objektyviniai gyvenimo lyčiai (info imu iš jo originalių raštų, tai gal čia turima omeny gyvenimo sritį). Ji gali būti perteikimo objektu ir yra siekiamas daiktas. Ugdomoji vertybė priklauso dinaminei, arba subjektyviniai lyčiai. Ji gali būti išsivystymo objektu ir yra siekiamasis stovis, arba nusiteikimas.
Vertybių turinys. Žinių ir vertybių ryšys. Vertybių rūšys: prigimties, bendražmogiškos (universaliosios), socialinės, kultūrinės, dvasinės, dorinės, estetinės, individualiosios, praktinės, teorinės. Vertybių ugdymas ir koregavimas.
Vertybių ugdymo metodai: vertybinių orientacijų išaiškinimas ir analizė, įteigimas (įtikinimai), mokymasis spręsti ir apsispręsti, vertybes atitinkantys poelgiai.
Vertybių turinys. Bendriausia prasme vertybė yra tai, kas žmogui rodosi gera, malonu ar siektina. Vertybės yra esminiai įsitikinimai, kad konkretus elgesys arba egzistavimo būdas yra asmeniškai arba socialiai priimtinesni. Vertybė – asmeniui reikšmingo dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes. Vertybių turinio aspektas – konkrečios vertybės, kurių siekiama mokyti, – didele dalimi priklauso nuo to, kaip jų mokoma, t. y. procesas atitinka rezultatą. Jei vertybių ugdymui skiriama atskira pamoka, kurioje mokytojas aiškina, kuo vieni elgesio būdai geresni už kitus, jei siekia išgauti iš mokinių „teisingus“ atsakymus į klausimus, susijusius su vertybėmis, mokiniai gali išmokti paklusnumo, lojalumo, konformizmo. Tačiau jei klasėje sąmoningai nuolat kuriama laisva atmosfera, kurioje pagarbiai išklausomas ir priimamas bet koks požiūris, jei mokytojas kuria situacijas, skatinančias mokinius svarstyti, reflektuoti, dalytis mintimis tarpusavyje ir taip atrasti, įsisąmoninti, kas jiems gyvenime ištiktųjų svarbu, įprasminti moralės sąvokas, galima tikėtis, kad mokiniai integruos vertybes į savo įsitikinimų bei nuostatų sistemą, susiformuos asmeninį santykį su jomis, todėl galės sąmoningai vertybėmis grįsti elgesį. Kitaip tariant, toks būdas suteikia galimybę asmeniškai išgyventi, patirti, taigi sudaro prielaidas internalizuoti vertybes. Pagarba, pasitikėjimas, atidumas kitam žmogui tampa ne tik deklaruojamomis, bet ir operacinėmis vertybėmis, t. y. jomis grindžiamas kasdienis elgesys.
Žinių ir vertybių ryšys.. Vertybės tik tada tampa vertingos, kai yra naudojamos. Kad būtų naudojamos, jos turi būti atpažįstamos žmoguje. Po to jas reikia mokėti pritaikyti savo gyvenime, veiksmuose, sprendimuose. Tam, kad gali būtų išmokti naujų vertybių, reikia jas pažinti, jas įsisavinti, įsiminti. Tačiau ne pakanka žinoti vertybes, reikia jų tyrinyje rasti idėjas, principus, kurie lemia žmogaus elgesį, tai yra suvokti vertybes. Vienas iš vertybių panaudojimų – vertinimas. O tam reikalingos žinios. Nežinant, nesuprantant, nemokant pastebėti ir išskirti vertybių, negalima vertinti. Žmogus, kuris žinos daug įvairiausių vertybių, mokės jas atskirti vieną nuo kitos ir savyje, ir kitame, taip pat mokės tobulai jas taikyti, naudoti. Mokykloje mokiniai įgyja žinių apie vertybes, kurias galės įsisąmonėti ir laikytis. O taip pat žinios leidžia žemesnes vertybes pakeisti į aukštesnes
Vertybių rūšys. 1. Prigimties – biologinis ar materialinis vertingumas. Žmogus turėtų nesivadovauti šiomis vertybėmis, o laikyti priemone aukštesnėms vertybėms rinktis. (Poreikiai: saugumo, maitinimosi)
2. Bendražmogiškos (universalios) – tai vertybės, kurios yra brangios kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo tautybės, rasės, pasaulėžiūros, lyties, klasinės priklausomybės ir t.t. (pvz. gyvybė, gėris,laisvė). Jos atspindi žmonių poreikius ir taip sujungia juos.
3. Socialinės – iš prigimties gali būti materialios ir nematerialios. Jos apima kiekvieną objektą į kurį individas gali reaguoti, susidaryti požiūrį (orientaciją). (pvz, įsitikinimai, veikla, nuomonės, moralinės normas)
6. Kultūrinės – bendros vertybės, budingos vienai kultūrai. (tradicijos, kūryba, menas
7. Dvasinės – religija, autentiški asmens santykiai su pasauliu, su meile, tiesa, gėriu, grožiu einantis Dievo link.
8. Dorinės – elgtis ir veikti pagal morales normas
9. Estetinės – grožis ir giminingos jam vertybės – pasižymi tuo, kad suvokiamos tiktai daiktuose arba reiškiniuose, kurie vienu ar kitu būdu prieinami juslei ir pats suvokimo aktas nėra grynai teorinis, o jausminis.
10. Individualios – tai asmens vertybių sistema, ją lemia individo poreikiai, interesai, troškimai, prioritetus atitinkantys sprendimai. (valdžia, tikslo siekimas, hedonizmas, aktyvumas, savarankiškumas).
11. Praktinės – vertybės, turinčios praktinę naudą.
12. Teorinės – svarbiausia vertybė yra tiesa.
Vertybių ugdymas ir koregavimas.
Vertybių ugdymas vyksta šeimoje, mokykloje ir bažnyčioje.
Vertybių ugdymas turi būti pradėtas šeimoje, kur turi būti padėtas vertybių ugdymo pagrindas.
Vertybių ugdymas darosi vis akivaizdesnė būtinybė. Ji deklaruojama visuose švietimo dokumentuose, bet ja sunku realizuoti, nes vertybių negalima standartizuoti. Mokykloje dominuoja dalykinis mokymas. Todėl pagal Bitiną manoma, jog dalyko mokytojas pirmiausia siekia pateikti vertybes atsižvelgiant į dalyko turinį integruotas vertybes. Todėl dažniausiai per lietuvių pamoką dėstomos vertybės susijusios su kalba, kultūra. O per religijos pamoką – dvasinės vertybės. Mokytojas yra tarpininkas tarp mokinio žinių ir vertybių.
Mokymas, ugdymas susiję su vertybėmis ir neišvengiamai jomis grindžiami. Mokyti mokykloje vertybių ar ne – tai ne pasirinkimo dalykas. Vienokie ar kitokie mokytojo veiksmai visada grindžiami jo vertybėmis, o šios atsispindi mokytojo profesiniame elgesyje, ir nepaisant to, ar mokytojas vertybes įsisąmonina, ar ne, neišvengiamai veikia mokinių nuostatas bei vertybių pasirinkimą.
Kaip mokomasi ir išmokstama vertybių? Jei vertybėmis grindžiamo elgesio mokoma skatinant pageidaujamus elgesio būdus ir baudžiant už nepageidaujamus, tikintis, kad pirmieji įsitvirtins. Vertybių ugdymui yra esmingai svarbu sukurti ir išlaikyti norimų vertybių pabrėžiančią atmosferą. Vienokie ar kitokie mokytojo veiksmai visada grindžiami vertybėmis, pastarosios atsispindi mokytojo elgesyje, ir jie neišvengiamai veikia mokinių nuostatas bei vertybių pasirinkimą.
Vertybių ugdymo metodai:
Vertybinių orientacijų išaiškinimas ir analizė. Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę, santykis, kuris asmenybei yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija. Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Jos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes su jais jos siejasi per vertybines mintis ir vaizdinius. Jų objektai būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai. Atskirų asmenų ar grupių vertybinės orientacijos dažniausiai perimamos iš tos kultūros visuomenės, kuriai individai ar grupės priklauso. Tačiau atskirų individų vertybinių orientacijų sistemos vis dėlto turi skirtumų, priklausančių nuo grupių, kuriose jie veikia (šeimos, mokyklos, organizacijos, religinės bendruomenės, partijos ir kt.), nuo asmenybės gabumų ir sugebėjimų, nuo profesinės veiklos ypatybių ir kt.
Žmogau vertybinė orientacija gali būti teigiama ir neigiama.
Vertybinių orientacijų rūšys:
I. Neproduktyviosios vertybinės orientacijos:
-Imlioji vertybinė orientacija - įsitikinimas, kad visko, kas yra gera, šaltinis glūdi išoriniame pasaulyje.
-Išnaudotojiška vertybinė orientacija - žmogus, linkęs „laukti iš gamtos malonių“, atimti, bet ne pačiam kurti.
-Kaupimo vertybinė orientacija - žmogaus skiriamasis požymis ne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kaupimas.
-Rinkos vertybinė orientacija - savęs traktavimas kaip objekto, kaip prekės
II. Produktyvioji vertybinė orientacija - gebėjimas panaudoti savąsias kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes.
Tam, kad mokinys galėtų pasirinkti produktyviąją vertybinę orientaciją, svarbu jam paaiškinti, išanalizuoti vertybinės orientacijos ypatybes ir reikšmes.
Įteigimas (įtikinimai)
Metodas, kurio esmė įteigti individui norimą vertybę į sąmonę, elgesį. Vertybių įteigimas - metodas, kur stengiamasi paveikti mokinio žinias tam, kad galima būtų pateikti, išaiškinti jam faktus, pažiūras, kurių mokinys neturiu.
Mokymasis spręsti ir apsispręsti
Norint apsispręsti ar atsakingai pasirinkti vertybes, mokinys turi mokėti spręsti. Taikant šį metodą mokytojas turi stengti sukurti mokiniui galimybes, sąlygas, kur jis išmoks spręsti, o vėliau ir apsispręsti. Reikia leisti mokiniui išreikšti savo nuomonę, jausmus. Tačiau mokytojas neturi būti pasyvus. Jis turėtų dalyvauti vertybių formavimosi procese. Mokinys kartu su mokytoju turėtų spręsti, kokios vertybės yra, tačiau tik mokinys turi apsispręsti, kas jam yra svarbu.
Vertybes atitinkantys poelgiai
Šis metodas yra paremtas tinkamo elgesio pastiprinimu ir netinkamo elgesio slopinimu. Mokytojas yra pavyzdys, iš kuriuo mokiniai gali semtis vertybių. Tačiau mokytojo elgesys ne visada būna sąmoningas. Mokytojas turi parodyti mokiniams, kad geras vertybes atitinkantys poelgiai, bus paskatinami, vertinami. Geriausiais paskatinimas – pagyrimas. Dar galima įtakoti mokinių sąmonę netiesioginių būdų, o per pasakas, istorijas, kur aiškiai parodoma, kad vertingas elgesys yra vertinamas.
. Auklėjimo metodų samprata.
Auklėjimo metodai – praktiniai auklėtojo ir auklėtinio veiksmai, kurie palengvina auklėjimo turinio kaip visuomeninės patirties perdavimą, pasisavinimą ir panaudojimą.Tais metodais bandoma pasiekti auklėjimo tikslus. Vienokiais metodais naudojamas žodis kaip auklėjimo priemonė, kitokiais – veiksmas, pavyzdys. Nuo turinio sudėtingumo, nuo auklėtinių patirties priklauso metodų pasirinkimas ir jų taikymas. Anot Bitino B. auklėjimo metodas – tai teoriškai įprasmintas auklėjimo priemonės naudojimo būdas, reiškiamas kaip dalinių metodinių būdų sistema.
I.Rodomieji auklėjimo metodai
Rodomieji auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorovinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Šio metodo pagrindas yra tai, kad vaikai nuo pat mažens mokosi mąstyti ir veikti nesąmoningai imituodami kitus ir identifikuodami save su suaugusiais (pvz.:asmeninis pavyzdys, auklėjamojo vadovavimo stilius, aplinkos pavyzdžių demonstravimas, paveikslas, planas, projektas).
II.Sakytiniai auklėjimo metodai
Sakytiniai auklėjimo metodai – tai žodiniai auklėjimo metodai, kuriais siekiama įtikinėti. Anot Žilienės A.(2003), psichologinis jų pagrindas yra akustinių, neverbalinių įspūdžių išgyvenimas, formuojantis vertybinius nusiteikimus. Tuo tarpu Bitinas B.(2004) sakytinius auklėjimo metodus įvardija kaip verbalinius auklėjimo metodus. Jis teigia, kad verbalinių auklėjimo metodų paskirtis yra perteikti auklėtiniams visuomenės sukauptą ir apibendrintą socialinio elgesio patirtį. Šie metodai įgalina auklėtoją iš gausios socialinės patirties atrinkti ir savo auklėtinius supažindinti su ta informacija, kuri yra aktualiausia, geriausiai atitinka jų amžiaus ir individualias savybes, jų išsiauklėjimą ir poreikius. Taikant sakytinius auklėjimo metodus, žodis yra naudojamas ne tik informacijai perteikti, bet ir nurodymams, koks elgesys turi būti konkrečioje situacijoje, pamokoma padarius klaidą, patariama, kai nepajėgia jo nors pasirinkti, paaiškinama, kai kas nors nesuprantama žmonių tarpusavio santykiuose ir pan. Žodis taip pat naudojamas, kai auklėtojas moko, kaip galima numatyti savo elgesio ar veiklos rezultatus, iš anksto suvokti ir numatyti savo elgesį, savo ateitį, jeigu atitinkamai tvarkys savo darbą ir elgesį šiandien, kadangi auklėtiniams sunku yra numatyti, kad jų ateitis priklauso nuo šiandien. (pamokymas, patarimas, auklėjamasis pasakojimas, pokalbis, garsinis ir tylusis skaitymas, nurodymas, įtaigavimas, elgesio padarinių numatymas — anticipacija, konsultacija,įtikinėjimas,monologas,dialogas).
III.Veikdinimo metodai
Žilienė A. veikdinimo metodiką skirsto į praktinio elgesio patirties kaupimą ir į pratinimo metodą, o Jovaiša L. skirsto į auklėtinių veiklos ir santykių organizavimą, kurį dar skiria į praktinio elgesio patirties kaupimą. Veikdinamaisiais metodais siekiama kaupti patirtį, įtraukiant auklėtinius į praktinę veiklą, ugdančią jų pažiūras, įsitikinimus ir elgesį. Anot Jovaišos L., psichologinis jų pagrindas yra asmenybės veikla ir santykiai, nes asmenybės veiklos psichologiją sudaro tokie klausimai kaip: - suvokimas, atmintis, išmokimas; - mąstymas ir intelektas; - motyvacija, emocijos ir valia. O visa tai nagrinėja socialinė psichologija, kuri duoda pagrindą veikdinamiesiems metodams panaudoti, ir ji leidžia suprasti, kokius vidinius veiksnius būtina sukelti, kad žmogus veiktų pagal visuotines vertybes. Anot Jovaišos L, auklėtinių veiklos ir santykių organizavimas neapsiriboja vien tik veiksmais ar operacijomis, tam reikalingas dar ir žodis, kuris pirmiausia turi būti natūralus ir paprastas tam, kad jį suvoktų; ryškus ir vaizdus tam, kad jį įsimintų; pagrįstas tam, kad jį suprastų ir susimąstytų; emocingas tam, kad sužadintų elgesio motyvus; tvirtas tam, kad nukreiptų valią ryžtingai ir galėtų ištvermingai veikti. (pvz.: pratinimas, įpareigojimų vykdymas, vykdymo kontrolė ir vertinimas, auklėjamųjų situacijų sudarymas, elgesio keitimas, socio-drama);
IV.Stimuliaciniai metodai
Stimuliaciniai metodai būna tada, kai naudojant žodį, veiksmą ar daiktus, įprasminamas ir įtvirtinamas dorinis elgesys arba kiti auklėtinio santykiai su aplinka. Yra teigiamas ir neigiamas stimuliavimas, tačiau abu jie turi vieną tikslą, t.y. įprasminti ir įtvirtinti elgesį. Stimuliavimas pasireiškia paskatinimais, pritarimais, pagyrimais, gero elgesio palaikymu, parodytu pasitikėjimu ir pan. Auklėtinių veiklą stimuliuoja pati veikla, jeigu ji yra sėkminga ir atitinka jo interesus. Tačiau būtina imtis ir tos veiklos, kurios nesinori, o tada jau reikia imtis stimulo prieš veiklą ar elgesį ir po veiklos ar elgesio. Prieš veiklą ar elgesį skatinama tokiais būdais: - įkvėpimu, kai sukeliamas teigiamas jausmas, entuziazmas ir uždegama troškimu būti pažintam; - pažadu atlyginti; - pažadu įvykdyti norus; - pasitikėjimo pareiškimu; - socialiniu palaikymu to, ką auklėtinis gerai padarė; - sėkmės organizavimu, kai kas nors nesiseka; - perspektyvos vertingumu; - įtraukimu į įdomią veiklą. Po veiklos ar elgesio skatinama tokiu būdu: pritarimu, padėka, pagyrimu, apdovanojimu.
Bausmės (nepritarimas, pastaba, įspėjimas, papeikimas, elgesio svarstymas, nepatenkinamas elgesio vertinimas, „natūralių pasekmių" metodas ir kt.).
Yra išskiriamos dvi skatinimo ir bausmių rūšys:
- individuali – individualiai skatinama ar baudžiama, kai atskirai, niekam nedalyvaujant, sakoma, kokia paskata ar bausmė skiriama auklėtiniui ir kodėl tai daroma;
- vieša – tai kai viešai stimuliuoja grupės akivaizdoje, pranešant tėvams, globėjams, visai mokyklai ar įstaigai.
V.Renginio metodas
Renginys – tai auklėjimo vyksmo forma, kai panaudojant auklėjimo turinį, principus ir metodus, yra siekiama vertingo tikslo. Auklėjimo renginiai skirstomi pagal tai, kokie auklėjimo metodai dominuoja ir kokiais būdais įsisavinamas auklėjimo turinys.Renginiuose dažniausiai dominuoja šie auklėjimo metodai: rodomieji; sakytiniai; veikdinamieji. Remiantis jais, renginiai yra klasifikuojami į: rodomuosius auklėjimo renginius(televiziją, kino bei teatrų lankymas, parodos); sakytinius auklėjimo renginius(susirinkimai mokykloje, įvairūs pokalbiai, moksleivių spauda); veikdinamuosius auklėjimo renginius(įvairios situacijos, mokinių savivalda).
Tiesioginiai ir netiesioginiai metodai. Bitinas B. kaip auklėjimo metodą išskiria reikalavimo metodą. Reikalavimas-vienareikšmis elgesio normų pateikimas auklėtiniams. Elgesio normos t.p. yra reikalavimai, tik visuomenės apibendrinti. Reikalavimo metodu pedagogas šias normas suaktualina, susieja su auklėtinio elgesiu. Žmonės kelia vieni kitiems reikalavimus ir vykdo juos. Paprasčiausias reikalavimas - tam tikro poelgio skatinimas, aukštesnė pakopa - įprastos elgesio normos reikalavimas. Tokius reikalavimus reikia kelti formuojant mokinių elgesio taisykles kurios perauga į darovines normas. Aukščiausiai – reikšmė - dorovės principai. Reikalavimas gali būti tiesioginis netiesioginis. Tiesioginis reikalavimas vyrauja klasikinio ugdymo sąlygomis, t.y. kiekviena ugdymo institucija turi priėmusi visiems privalomas elgesio normas, kurių vykdymas siejamas su tiesioginiais reikalavimais. Jie dažniausiai būna teigiami, t.y. jais yra skatinamas pozityvus elgesys. Svarbu ir balso tonas, mimika. Kai mokiniai mažiau išmano toje visuomenės srityje – tai labiau tiesioginis reikalavimas. Kai mokytojo ir mokinio santykiai nusistovėję, kur reikalaujama žinomos veiklos ir elgesio - tikslingesnis netiesioginis reikalavimas. Juos skatinama ne veikla ar elgesys, o išgyvenimai, interesai. Netiesioginis reikalavimas visada susijęs su pedagoginiu vertinimu - teigiamu, neutraliu ir neigiamu.Netiesioginio reikalavimo turinys panašus kaip ir tiesioginio, tačiau čia jau auklėtiniams suteikiama tam tikra laisvė spręsti, laikytis ar nesilaikyti teikiamos elgesio normos.
Auklėjimas, kaip būdas padėti suvokti žmogaus paskirtį gyvenime, teikti žinių apie žmonių elgesio taisykles, tarpusavio santykius, vertybines orientacijas, kaupti dorinę patirtį ir mokyti, kaip žmogus turi elgtis įvairiose gyvenimo situacijose. (šiuo kl. nk neradau, bet iš hodegetikos knygos įdejau, gal nlb tinkaL)
Auklėjimas tikrovės pažinimui. Auklėjimas veiklai pasaulyje rūpinasi auklėtinių likimu, laime. Jis turi psichologiškai ir dvasiškai rengti juos darbui, santykiams su pasauliu, kad galėtų sėkmingai gyventi
Asmenybės auklėjimo tikrovei pažinti tikslas – formuoti auklėtinių dvasinės kultūros tobulumo motyvus, kad pasauliui augtų šviesūs žmonės. Mokymasis yra tikrovės pažinimo būdas. Tikrovė pažįstamas tiesioginiu stebėjimu ir tarpiškai – iš knygų. Auklėjimo tikrovės pažinimui svarbu:Žinojmo poreikis, kuris stiprinamas tada, kai sudaromos sąlygos pajusti žinių trūkumą kuriam nors veiksmui atlikti. Žingeidumas – smalsumas žinioms. Tai rodiklis, kad auklėjimas pasiekė patvarią asmenybės savybę, laiduojančią pastovų mokymąsi iš natūros ir kultūros vertybių. Sėkmės išgyvenimas- pedagogas turi kaip galima dažniau palaikyti mažiausią laimėjimą,nesėkmės atvejais žadinti pasitikėjimą savo jėgomis. Interesų ugdymas – atveria platesnę perspektyvą tikrovės pažinimui, nes interesas yra intelekto kryptingumas į kai kurias žinijos sritis. Polinkiai nuo interesų skiriasi tuo, kad jie kreipia asmenį į praktinę veiklą. (jei interesas skatina pažinti tikrovę, tai polinkis-ją valdyti, keisti). Vertybė- asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus aukščiausias objektyvias gėrybes. Kai ji išjudina ta kryptimi jo veiklą, kalbama apie vertybinę orientaciją. Jei interesai ir poreikiai remiasi vertybe, valdančia auklėtinio mintis ir jausmus, jie tampa patvaresni, veiiksmingiau veikiantys pažinimo galias. Netiesioginiai pažįstamosios veiklos motyvai (noras gauti gerą pažymį). Siekimas pažinti tikrovę, jos tikslų objektyvaus vertingumo suvokimas, valios pastangos siekti pažinimo tikslų dėl jų pačių prasmės tautos ir visuomenės gerovei. Taip auklėjamas žmogus pajunta savo visuomeninę, tautinę atsakomybę ir asmeninį vaidmenį kultūros pažangai.
Bendravimas. Žmonijos ir jos tautų egzistencijos sąlyga yra įgimtas bendravimas. Gyvenimas drauge remiasi bendravimu. Žmogaus siunčiama žodinė ir nežodinė info keičia ne tik tarpusavio santykius, bet ir pasaulį. Mokyklinėje bendruomenėje išmokstama santaros (išklausyti, suprasti, tinkamai atsakyti), dirbti visuomeninį darbą, tarnauti bendruomenės interesams, tam mokyklose veikia savivalda, ugdanti jaunimą socialiniam santaros gyvenimui. Gyvenimas yra nuolatinis siekis realizuoti save veikloje ir santykiuose su aplinka taip, kad būtų patenkinti egzistenciniai poreikiai. Sugyvenimas yra darni veikla, geri santykiai sprendžiant bendrus buities, darbo, socialinius, kultūrinius, politinius klausimus. Sugyvenimo pavyzdys- partneriškumas. Partneriškumas – įgimta elgesio savybė. Individas gimsta bejėgis, tad jam išlikti reikalingas gyvasties dalininkas – partneris. Partneriškumo pobūdis keičiasi veikiant santykių kultūrai, kurią lemia tautos papročiai, auklėjimo kryptis. Išugdytas partneriškumas tampa socialine vertybe.
Auginimas bendraujant – ugdymo išdava. Auginimas veikia augimą, slaugą, lavinimą, auklėjimą. Auginimas reiškia ne tik fizinį asmens brandinimą, bet ir jo rengimą gyvenimui. Auginimas šeimos gyvenime yra visapusiškas ugdymas. Slauga pradedamas vaiko auginimas. Jis slaugomas nuo gimimo iki tol, kol geba save aptarnauti. Slaugymas individą laipsniškai išmoko patį tvarkyti savo reikalus, apsitarnauti, išlavina jėgas savarankiškai veikti. Lavinimas yra ugdymo funkcija, miklinanti fizines ir psichines jėgas, kvalifikuotai veikti gyvenime. Šeimoje lavinimas pradedamas kalbos mokymu, intelekto treniruotėmis. Auklėjimas yra ugdymo funkcija, teikianti sąlygas išsiskleisti dvasinei individo prigimčiai. Tai svarbiausia ugdymo funkcija. Auklėjimo tiklas – išauginti dorą šeimos, viešojo gyvenimo, tautos, valstybės, žmonijos narį, per jį keisti žmonių aplinką aukščiausių dvasinių vertybių pagrindu. Toks aplinkos narys gali būti darni su pasauliu ir savimi asmenybė. Ji-galutinė žmogaus auklėjimo išdava.
Santaros branda – gero gyvenimo sąlyga. Visais atvejais žmogaus brandą kaip būseną sudaro tokie elementai: tvirtumas, aiškumas, patikimumas. Brandus bendravimas ir yra pastovus, patikimas keitimasis praktine ir visokia vertybine patirtimi. Bendravimo dvasinės brandos parametrai matuojami vertybėmis, kurios taurina žmonių santykius. Kai tos vertybės realizuojamos santykiuose su žmonių aplinka, jos tampa dorybėmis, atsakomybe už visa, kas daroma, kalbama.
Bendravimo tobulinimo turinys. Demokratinių santykių tobulinimas pradedamas šeimoje, tęsiamas mokykloje. Auklėjimas padeda suprasti demokratijos dėsnį: žmogus yra suverenus (savavaldis), bet jis neturi pažeisti kitų žmonių teisių ir laisvių, kito suverenumo. Socialinių santykių tobulinimas grindžiamas pažiūra, kad žmogui lemta būti pasaulyje drauge su kitais, plaikyti gerus santykius bet kurioje veiklos srityje. Geri tarpasmeniniai santykiai formuojami tada, kai kito žmogaus Aš laikomas lygiaverčiu savajam Aš. Pagarba žmogui yra elementarus būtinumas geriems santykiams palaikyti. Ekonominių santykių tobulinimas susietas su turto kūryba, jos vaisių panaudojimo, vartojimo teisingumu ir tikslingumu. Čia santykiai grindžiami abipusės naudos principu, bendru gerovės siekimu, pasitikėjimu vienas kito sąžiningumu. Elgesio kultūros tobulinimas bendravimą daro lengvai prieinamą, prasmingą. Paprasčiausias mandagumas, jeigu jis kyla iš asmenybės nuoširdumo, sudaro geras sąlygas vaisingam bendravimui. Psichologinis santykių tobulinimas apima vidinių auklėtinių gyvenimo tyrimą, jo duomenų analizę, diagnozę ir auklėjimo prognozę. Psichologinės išvados padeda auklėtojams rasti tinkamiausius metodus ir formas veikti auklėtinių elgesį. Religinių santykių tobulinimas. Religija aukština žmogų, gebantį santykiauti su visais žmonėmis, ir kartu ugdo meilės, ištikimybės, tyrumo jausmus, kurie reikalingi geriems žmonių santykiams ir doram bendravimui.
Iš neto...
Aktyvią asmenybės poziciją ugdo veikla, turinti visuomenei naudingą pobūdį. Darbas - pagrindinė žmogaus veiklos sritis. Dirbant drauge sus suaugusiais susikaupia socialinė patirtis, santykiai, naudingumas visuomenei. Darbo tikslai turi būti aktualūs. Auklėtinius reikia sužavėti, atskleisti perspektyvas, sukelti teigiamas emocijas. Skatinti išradingumą, organizuoti įvairius bandymus. Visuomeniniai įsipareigojimai. Padeda mokiniams sukaupti gausesnę socialinę patirtį, skatinačią jų saviauklą. Tai mokiniams skiriamos pareigos, pavedimai organizuoti renginius, įvykdyti atskirą užduotį, savarankiškai prisiimti darbus. Siektina, kad visi mokiniai turėtų nuolatinius ar laikinus įsipareigojimus, kad jie keistųsi. Mokytojas instruktuoja auklėtinius, kaip atlikti gautus įpareigojimus, ugdo jų organizacinius sugebėjimus, moko kontroliuoti draugų veiklą. Socialinės pratybos. Gyvenime žmogui reikia spręsti deramo elgesio ir jo motyvavimo problemas, pasirinkti veiklos ir elgesio variantą. Mokinius reikia mokyti ir pratinti tinkamai elgtis sudėtingose situacijose. Elgesys koreguojamas skatinant pasižiūrėti į jį naujai. Įsivaizduoti kaip pats jaustųsi ar elgtųsi atsidūręs sudėtingoje (konkrečioje) situacijoje, ką jaučia jo artimi žmonės ir pan. Socialines pratybas natūraliose probleminėse situacijose sunku organizuoti. Pedagogas negali tokių situacijų numatyti iš anksto, privalo jas pastebėti ir nedelsiant panaudoti vertingų elgesio motyvų ugdymui. Problemines situacijas galima sudaryti planuojant darbą, kolektyvo veiklą, skirstant įpareigojimus. Probleminėmis situacijomis pagrįstas ir individualus darbas su auklėtiniais. Konfliktas su pačiu savimi - ryškiausia motyvų kovos išraiška, jis laikomas esminiu saviauklos elementu. Kūrybiniai žaidimai. Padeda kaupti socialinę patirtį. pajusti santykius, kurie neprieinami realiame gyvenime, pratintis veikti žmonių labui. Žaisdami vaikai laikosi iš anksto priimtų taisyklių, išryškėja žaidimo organizatoriai, lyderiai, formuojasi vaikų gebėjimai. Buitiniuose siužetuose atsispindi šeimos atmosfera, santykiai. Žaidimai padeda auklėtojui geriau suvokti aktualiausius auklėjimo uždavinius.
Auklėjimo metodai – pavyzdys (sekimas kitu žmogumi), mėgdžiojimas, kaip auklėjimo sąveikos bruožas. Pavyzdžio šaltiniai, jo vaidmuo ugdant tautinį, dorinį, estetinį žmogaus tapatumą (identitetą).
Pavyzdys - veiksminga pradinė auklėjimo priemonė. Pavyzdžių rūšys:
1. Idealinis - susietas su asmeniu, kuris įkūnija idealą. Auklėtojui būti idealiniu pavyzdžiu sunku, nes auklėtiniai pastebi įvairių trūkumų, kurie sumenkina idealo vaizdą. Tik jaunesniame amžiuje nekritiškai priimamas auklėtojas, ir jis tam tikrą laiką būna pavyzdys.
2. Asmeninis - atsirenkamas iš artimos žmonių aplinkos - tai mokytojas, tėvas, klasės vadovas. Elementarus tokio pavyzdžio poveikio stiprinimo būdas – saikingi santykiai su auklėtiniais. Kvalifikuotai ir laisvai valdyti dėstomąjį dalyką yra svarbiausias pedagogo asmeninio pavyzdžio bruožas.
3. Iliustracinis - toks metodas, kai rodoma kaip atlikti kokį nors veiksmą. Jis taikomas, kai norime iliustruoti pasakojimą, aiškinimą - paveikslais, schemomis, lentelėmis, diagramomis. Žodinė informacija tada įtikinamesnė.
4. Paveikslas - veiksmingas doriniame ir estetiniame auklėjime. Menas veikia jausmus. Pokalbis prie meninio paveikslo - puikus auklėjimo šaltinis.
5. Projektas - tai kurios nors idėjos, minties grafinis vaizdas. Paaugliai turi daug idėjų, tačiau projektuojant susiduria su kliūtimis. Projektai dažnai neįgyvendinami, bet susidaro sąlygos juos koreguoti. Taikant projekto metodą, lavinamas savarankiškas mąstymas.
Informacijos apie žmogaus elgesį teikimo metodai – pasakojimas, paskaita, dialogas – pokalbis, diskusijos. Etinio pokalbio tikslai, tematika, veiksmingumo sąlygos ir jo vedimo metodika.
Pasakojimas – mokymo metodas žodiniam temos turiniui atskleisti.(L. Jovaiša. Pedagoginiai terminai.Kaunas.1993). Vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys.
Paskaita – mokymo metodas (mokyklinė paskaita); aukštosios mokyklos pagrindinė mokymo organizavimo forma; auklėjimo forma.(L. Jovaiša. Pedagogikos terminai.Kaunas.1993). Nenutraukiamas, nuoseklus, ilgesnės trukmės pasakojimas.
Dialogas - (gr. dialogos – pokalbis) mokymo arba auklėjimo metodas. Dialogas mokymo metu vyksta taikant šiuos metodus: probleminį, euristinį, genetinį, tiriamąjį, katechetinį pokalbį; analitiniu-sintetiniu pokalbių perteikiama nauja medžiaga, kartojama, įtvirtinama. Auklėjant dialogo būdu vyksta disputas, etinis pokalbis, teikiama pedagoginė konsultacija ir kt. (L.Jovaiša „Pedagoginių terminų žodynas. 1993. Vilnius). Dialogo rūšys:
1. Disputas – rengiamas visos mokyklos mastu. Tema prasminga, jaudinanti moksleivius.
2. Diagnostiniai pokalbiai - siekiama pažinti mokinio elgesio ypatumus.
3. Probleminiai pokalbiai - siekiama spręsti asmenines problemas.
4. Aptariamieji pokalbiai – siekiama vertinti teatrų spektaklius, parodas, ekskursijų objektus.
5. Etiniai pokalbiai - apima kultūringo elgesio moralės aspektus.
Pokalbis – 1) mokymo metodas; jis dar vadinamas dialoginiu, erotematiniu, klausimų – atsakymų metodu; diagnostinis metodas, kuriuo tiriama asmenybė (anamnezė, biografiniai išoriniai ir vidiniai įvykiai, jų ryšiai ir tendencijos, dabarties pergyvenimai ir išgyvenimai); psichopedagoginės konsultacijos metodas; auklėjimo metodas. (L. Jovaiša. Pedagogikos terminai.Kaunas.1993); 2) psichologijos metodas – informacijos gavimas žodinės komunikacijos būdu. (Psichologijos žodynas.Vilnius.1993); 3) pasikalbėjimas, pašnekesys. (J. Leonavičius. Sociologijos žodynas.Vilnius.1993)
Etinis pokalbis - (gr. ethos - paprotys, dorovė) auklėjimo forma, kai individualiu ar kolektyviniu pokalbiu nagrinėjamos dorovės problemos, sąvokos, dorovinis elgesys, remiantis etikos principais. Etinis pokalbis daugiausia praktikuojamas per auklėjamąsias valandėles. Jo struktūra gali būti tokia: 1) domėjimosi tema sužadinimas; 2) prieštaravimų tarp normos ir elgesio pavyzdžių iškėlimas; 3) teigiamų pavyzdžių (iš skaitytų knygų, kino filmų ir kt.) pasakojimas; 4) pavyzdžių rodymas (jei įmanoma); 5) pasakotų ir rodytų dalykų apibendrinimas; 6) laisvas pokalbis iš patirties, savo požiūrių atskleidimas; 7) doros vertybių siejimas su aplinkos (klasės, mokyklos, šeimos) gyvenimu; 8) emocinis nuteikimas pagal gvildentą temą (eilėraščiai, aforizmai, patarlės, emocingas pokalbio vadovo žodis (be moralų!) ir pan.; 9) reziumė, skatinanti apmąstymams; 10) nuteikimas saviauklai, atitinkamiems valios sprendimams. (L. Jovaiša. Pedagogikos terminai. Kaunas 1993)
32 Dorinis mokinių ugdymas
1. Dorinis auklėjimas kaip vertybinis asmenybės centras, jo samprata, uždaviniai.
Dorinis auklėjimas — tikslingas asmenybės moralinių savybių formavimo procesas (Rajeckas, 2002).
Dorinis auklėjimas – tai pedagoginės veiklos procesas siekiant ugdyti dorovines asmenybės savybes ir ypatybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vieno individo požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas – valios, „kūno paklusnumo sielai tradicijos“ ugdymas. Todėl dorinis auklėjimas pirmiausia yra valios pedagogika (Daudaravičienė, 2003).
Vertybės — sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ar grupėms (Jacikevičius, 1994).
Vertybinės orientacijos — individo dvasiniai poreikiai, nuostatos, įsitikinimai, interesai, siekiai, norai, ketinimai. Vertybinės orientacijos padeda individui skirti tai, kas jam reikšminga, nuo to, kas nereikšminga, nesvarbu (Bitinas, 2000).
Dvasingumas — žmogaus vertybinių orientacijų turinys ir struktūra (Bitinas, 2000).
Ugdant visapusišką asmenybę, ypač svarbus vaidmuo tenka doriniam (doroviniam) auklėjimui -tikslingam asmenybės moralinių savybių formavimo procesui. Jo tikslas - formuoti aukšto lygio sąmonę ir ją atitinkančius elgesio įgūdžius ir įpročius. „Viso auklėjamojo proceso šerdimi tampa dorovinis auklėjimas", o jo esmė - „ugdyti dorovines nuostatas, jas suprantant kaip visumą žmogaus santykių su savimi, su kitu žmogumi, visuomene, darbu, gamta, kultūrinėmis vertybėmis". Kitaip sakant. svarbiausias dorinio auklėjimo bruožas, siekiant išugdyti visapusišką asmenybę, yra tinkami asmenybės santykiai su visu tuo, kas asmenybę supa, —juk šie santykiai iš esmės lemia žmogaus gyvenimą.
Negalima nepabrėžti ir to, kad visapusiškos asmenybės ugdymo procese dorinis auklėjimas užima ypatingą vietą, todėl žmogaus išsilavinimas, jo protas ir visa veikla turi padėti siekti tiesos, gėrio, grožio, teikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia ir pan. Ne be pagrindo Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nurodomas toks pirmasis švietimo sistemos uždavinys: „Ugdyti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus...". Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcijoje šis uždavinys labiau konkretinamas: „Puoselėti sąžiningumą, savigarbą ir orumą, kūrybiškumą, nukreiptą į tiesą, gėrį. grožį, skatinti gailestingumą, geros valios veiklą, siekiančią laisvės, taikos, darnos, pagarbos ir šviesos"
Šiuo metu, siekiant ugdyti visapusišką asmenybę, dorinio auklėjimo svarba ypač didėja, nes moralės (dorovės) reguliuojamasis vaidmuo (tai pagrindinė jos funkcija) visuomenėje dėl daugelio priežasčių mažėja. Tai pirmiausia yra susiję su mūsų netolima praeitimi, kada visa mokyklos darbo sistema buvo pernelyg centralizuota, dažnai buvo taikomi autoritariniai auklėjimo metodai, asmenybės buvo standartizuojamos, nebuvo skatinama ugdyti individualius bruožus, siekti asmeninės laimės, nepakankamai dėmesio buvo skiriama tautinei kultūrai ir pan.
Dorinis jaunosios kartos auklėjimas, kaip vienas iš svarbiausių visapusiškos asmenybės ugdymo uždavinių, šiuolaikinėmis sąlygomis yra ypač sudėtinga ir prieštaringa problema. Svarbiausia, auklėjant jaunąją kartą, protingai, pedagogiškai kryptingai organizuoti ugdytinių gyvenimą ir veiklą. Be to, reikia nepamiršti ir tai, kad doriniam auklėjimui didelę įtaką turi visa supanti aplinka.
Pažymėtina, kad dorinis auklėjimas, kaip viso auklėjamojo darbo šerdis, yra glaudžiai susijęs su protiniu bei estetiniu lavinimu, su tautiniu auklėjimu ir darbiniu ugdymu.
Dorinio auklėjimo uždaviniai yra šie:
1.Dorinės sąmonės formavimas. Reikia išmanyti dorovės reikalavimus, elgesio normas ir kriterijus, suprasti, kas yra bloga, o kas gera, kas teisinga ar neteisinga. Tai dorinių sąvokų (draugystė, jautrumas, tolerancija ir kt.) suvokimas. Dorovės žinių pagrindu turi formuotis doroviniai įsitikinimai.
2.Dorinių jausmų plėtojimas. Dorovės žinios būna tik tada veiksmingos ir sėkmingai virsta įsitikinimais, kai jos susijusios su jausmais. Žinias ir vertybes žmogus turi išgyventi, laikyti jas vertingomis, būti pasirengęs jas ginti. Doriniai jausmai ugdomi bendraujant, veikiant.
3.Dorinio elgesio įpročių formavimas- mokymas ir pratinimas tinkamai elgtis. Tai viso dorinio auklėjimo siektinas rezultatas. Dorinė sąmonė ir elgesys ne visada sutampa – žmogus žino kaip elgtis, bet elgiasi kitaip, todėl būtina ugdyti sąmoningumą, atsakingumą, savikontrolę.
4.Valingų charakterio bruožų ugdymas. Svarbu ugdyti stiprią valią ir tvirtą charakirį
5.Neigiamų bruožą šalinimas. Dorinis auklėjimas — tai ne tik teigiamų asmenybes savybių skiepijimas, bet nederamo elgesio, netinkamų dorinių vertybių keitimas teigiamomis.
2.Dorinės vertybės ir jų skiepijimas pamokose ir nepamokinėje veikloje.
Dorinio auklėjimo turinys apima privalomą dorinio elgesio normų rinkinį, kurį sudaro daug žmogiškųjų vertybių (dorybių). L. Jovaiša (1995) sąlygiškai jas grupuoja į keturias grupes: pagal santykį su savimi, su kitais žmonėmis, kultūra, socialinėmis priedermėmis.
Santykis su savimi (dorybės vykdant priedermes sau):
• Savimonės aktyvumas (gebėjimas gilintis į save, reflektuoti savo elgesį, analizuoti jo padarinius sau ir aplinkai, taisyti, kas negerai daroma ir ne taip elgiamasi, apmąstyti gėrį ir blogį savyje).
•Pasitikėjimas savimi (savo gebėjimų suvokimas, tikėjimas geriau šiais savo pradais ir paslaugos daryti pažangą siekiant geresnio elgesio, sėkmingesnes veiklos).
• Atgaila (dorybė, kai atvirai pripažįstamas elgesio blogis, grįžtama prie pirminio doro elgesio).
• Valingumas dorai veikti (vidinių prieštaravimų įveikimas, ryžtas,apsisprendimas).
• Savitvarda (elgesio pusiausvyros išlaikymas prieštaringoje situacijoje).
Santykiai su kitu žmogumi (dorybės vykdant jautrumo žmogui priedermes):
• Žmoniškumas (atvirumas kitam žmogui, jautrumas, kito atjauta, gerumas, meilė; dvasinių galių atvėrimas žmonių ir pasaulio meilei).
• Gailestingumas (vargstančio žmogaus būklės atjauta, pasireiškianti meilės, užuojautos, labdaros darbais).
• Dosnumas (dorybė, kai protingai atseikėjama iš savo dvasinio ir materialinio turto kitam žmogui)
* Pagarba (dėmesys žmogaus orumui).
• Atlaidumas (nuoskaudų atmetimo dorybė, nekerštingumas, taikingumas).
Santykiai su dvasine kultūra (dorybės vykdant tiesos sakymo ir teisingumo priedermes):
* Žinojimas (dorybė, įgyta didelėmis pastangomis šviestis visais klausimais, kuriuos būtina žinoti žmogui gyvenant pasaulyje).
* Tiesumas (dorybė, kai kas nors sakoma ar daroma kitiems lengvai suprantamu, teisingu būdu be gudravimo, sukčiavimo ar klastos).
* Atvirumas tiesai ir pasauliui (laisvas savo tiesos skelbimas).
* Minčių tyrumas (dorybė, lemianti dvasinį skaistumą, tiesos ir kitų vidinių vertybių klestėjimą).
* Taurumas (pasiaukojimas tiesai ir teisingumui, savęs atsisakymas siekiant gėrio kitiems).
* Sąžiningumas (budrioji dvasios dalis, įspėjanti prieš numatomus veiksmus ir vertinanti po veiksmų).
* Atsakingumas (valia, laiduojanti gerus veiklos ar elgesio rezultatus),
* Pakantumas (kantrybė ir blaivus protavimas tarpstant neteisybei).
*Solidarumas (pastangų suvienijimo dėl socialinio teisingumo pergalės)
* Teisminis (siekimas veikti pagal įsakymus ir įstatymus).
Santykini su socialinėmis priedermėmis (dorybės vykdant patikimumo ir pareigos priedermes):
* Ištikimybė (ilgalaikis asmens patikimumas duotai priesaikai, įsipareigojimui, idėjai, tėvynei, tautai, šeimai, draugams).
*Drausmingumas (sąmoningas drausmės normų laikymasis).
*Saikingumas (sąmoningas paisymas nustatytų saviraiškos ribų).
*Tvirtumas (dorybė, kylanti iš gero charakterio bei stiprios dvasios,pasireiškianti jėga atlaikyti nepastovumo, nepatikimumo spaudimą).
* Orumas (pasitikėjimas savo patikimumu ir nepakartojamumu).
*Stropumas (kruopščios veiklos dorybė).
* Tikslumas (sąmoningas veikimas be nukrypimų laiko, vietos, priedermių, susitarimų atžvilgiu).
* Taupumas (sąmoningas tausojimas materialinių išteklių, laiko, energijos).
* Partneriškumas (solidaraus bendrų interesų vykdymo dorybė).
*Pareigingumas (laisvu apsisprendimu motyvuota priedermių vykdymo dorybė
Pagrindinė mokinio veikla mokykloje - mokymasis, todėl ir dorinis auklėjimas pirmiausia vyksta mokymo metu. Žinoma, labai reikšmingą vaidmenį doriniame auklėjime atlieka ir įvairi nepamokinė veikla, ypač klasės auklėtojo darbas, taip pat įvairūs renginiai mokykloje.
Mokymo procese pirmiausia auklėja nagrinėjamos informacijos turinys. Mokinių dorinės sąmonės formavimui didelę įtaką turi humanitariniai dalykai, ypač literatūra. Šių dalykų mokymasis padeda suvokti žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumą, pažinti žmones ir save, žmonių tarpusavio santykius, dorovines vertybes, idealus ir pan. Per literatūros pamokas yra gerų progų skiepyti mokiniams sąžiningumą ir teisingumą, ištikimybę ir dorini tyruma, darbštumą ir pareigingumą, gailestingumą ir daugelį kilų dorinių vertybių. Per literatūros pamokas yra galimybių ieškoti atsakymo ir į tokius svarbius klausimus: kaip gyventi? kas yra tikroji laimė, draugystė, meilė?
Mokymo auklėjamąjį, kaip ir lavinamąjį, poveikį lemia ir visa mokymo organizacija. Analizuojant su nagrinėjama medžiaga susijusias dorovines vertybes, žmonių santykius, požiūrius ir pan.. labai svarbu, kad patys mokiniai išsakytų savo nuomonę, argumentuotų, vertintų. Vadinasi, aktyvus mokinių dalyvavimas mokymo procese, savo požiūrio į nagrinėjamas vertybes reiškimo skatinimas - reikšminga mokymo įtakos doriniam mokinių auklėjimui didinimo sąlyga.
Siekiant didinti mokymo įtaką doriniam mokinių auklėjimui, labai svarbu veikti ne tik intelektą, bet ir mokinių jausmus. Emocijų paprastai nebūna be žinių, idėjų, vertinimų, bet ir žinios be emocijų dažnai lieka paviršutiniškos, jų įtikinamumas mažėja. Todėl apie tai, kas gera, kilnu, gražu, lygiai kaip ir apie blogį, negalima kalbėti ramiai, nesijaudinant. Taigi dorinio auklėjimo požiūriu labai svarbu ne tik skatinti savarankiškai vertinti tai. kas gera ir bloga, bet ir jautriai išgyventi - ir džiaugtis, ir žavėtis, ir užjausti, ir piktintis, ir smerkti.
Doriniam mokinių auklėjimui ypatingą reikšmę turi mokytojo asmenybė, jo pavyzdys, jo bendravimo su mokiniais pobūdis. Mokiniai paprastai vertina ne tik mokytojo aprangą, bet ir jo vertybines nuostatas, jo elgesį, kaip jo žodžiai bei aiškinimai sutampa su jo veiksmais. Doriniam auklėjimui ypač reikšmingas mokytojo bendravimo su mokiniais pobūdis - labai svarbu derinti reiklumą mokiniui su pagarba jo asmenybei. Todėl būtinas abipusis pasitikėjimas: jei mokytojas pasitiki mokiniais, tai ir mokiniai pasitiki mokytoju, su didesniu dėmesiu žvelgia į įgyjamą informaciją ir su ja susijusias idėjas, tos idėjos ir vertybės sėkmingiau virsta asmenybės savastimi. Ir atvirkščiai - kai dėl mokytojo nepagarbaus požiūrio į mokinį (ar dėl mokytojo irzlumo, neteisingumo, nervinimosi, pykčio, netakto ir pan.) įžeidžiama mokinio asmenybė, paprastai kyla neigiamų emocijų, konfliktų, formuojasi nepagarbus požiūris ne tik į mokytoją, bet ir į jo dėstomąjį dalyką, pabrėžiamas vertybes - taip daroma ypač didžiule žala mokinių doriniam auklėjimui.
Šiuolaikinėmis sąlygomis klasės auklėtojas ypatingą dėmesį turi skirti doriniam auklėjimui, t. y. dorovinių nuostatų, dorovinio idealo ir apskritai dorovinės kultūros formavimui. Todėl per etinius pokalbius, disputus ir kitus renginius labai svarbu supažindinti arba priminti, sukonkretinti moralės turinį bei reikalavimus. Ypač svarbu rūpintis, kad mokinys ne tik klasės auklėtojo organizuojamoje veikloje, bet ir šeimoje, tarp draugų ir kitur įgytų ir plėtotų teigiamo elgesio patirtį, kad jo elgesys atitiktų turimas dorovines vertybes, kad praktiniame gyvenime jis įsitikintų moralės normų ir jos reikalavimų teisingumu.
Aktyvieji mokymo metodai taip pat svarbūs dorovės raidai. Tai istorijų kūrimas ir pasakojimas, kurie padeda vaikams priimti teisingus sprendimus. Mokymo metu turi būt sudarytos situacijos, kuriose mokiniai susidurtų su prieštaringomis idėjomis. Klasei naudinga pateikti vertybių konfliktų, skatinančių mokinius gilintis į vertybių esmę bei prasmę.
Mokinių įsitraukimas į nepamokinę veikląNepamokinė veikla - vienas svarbių mokinių dorovinį auklėjimą optimizuojančių veiksnių, kurie skatina labiau skleistis jų dvasines galias, ypač įgyti naujos emocinės ir dorovinės patirties, keisti tarpusavio santykius ir pan. Nepamokinėje veikloje „ugdomas mokinių etinis ir estetinis santykis su aplinka, gamta, kultūrinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, tauta, kitais žmonėmis", - sako šios veiklos tyrėja S. Dzenuškaitė (1991). Tinkamai organizuota kryptinga nepamokinė veikla gali padėti mokiniams apsisaugoti nuo blogos įtakos, tuščio, beprasmio laiko leidimo, įpratinti racionaliai ir turiningai praleisti laisvalaikį. Turėdamas galvoje platų nepamokinės veiklos įtakų diapazoną, B. Bitinas siūlo jos netraktuoti kaip papildomo ugdymo, o suprasti daug plačiau, nes per ją mokiniai ne tik sueina į realius tarpusavio santykius, bet įsitraukia ir į socialinių santykių sistemas. Todėl nepamokinė veikla negalinti būti suprasta tik kaip mokomosios veiklos papildymas ar pratęsimas.
Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad dabartiniai mokiniai nelabai aktyviai dalyvauja nepamokinėje veikloje. Taip pat esama nemažai mokinių, kurie iš viso neįsitraukia į kurią nors veiklos sritį. Edukologijos magistrante V. Juš-kauskaitė (2003), tyrusi X-XI klasių mokinių dalyvavimą nepamokinėje veikloje, daro išvadą, kad dauguma šių klasių mokinių nedalyvauja jokioje būrelių veikloje (nuo 40,9 iki 70,9 proc). Tarp veiklos sričių, labiausiai atitinkančių tirtų mokinių poreikius, išsiskyrė sportinė ir meninė sritis, iš dalies kraštotyra ir techninė kūryba. Be abejo, tai priklauso nuo mokyklos profilio, materialinės bazės, nuo vadovų aktyvumo. Nepaisant šių skirtumų, įvairių mokyklų auklėtiniai labiau linkę užsiimti nepamokinė veikla, organizuojama ne savoje mokykloje. Kita vertus, už mokyklos ribų vyresnieji mokiniai dažniau renkasi sporto, vaikų ir jaunimo centrus, profesinio orientavimo kursus nei įvairius klubus ar dailės mokyklas. Pats mokinio įsitraukimas į vienokią ar kitokią veiklą, be abejo, dar negarantuoja jos teigiamo auklėjamojo efekto. Jeigu veikla mokiniui atrodys nereikšminga, neturinti asmeninės ar visuomeninės prasmės, nepatraukli savo turiniu ar organizavimo stiliumi, tai jis joje dalyvaus formaliai ar stokos teigiamo požiūrio į ją. Dorovinio auklėjimo sėkmė priklauso ne vien nuo to, ar mokiniai įsitraukia į įvairias nepamokinės veiklos rūšis, bet ir kokie motyvai paskatina dalyvauti veikloje, kokių tikslų siekia, o ypač nuo to, kaip jie vertina mokykloje organizuojamus renginius bei realius savo veiklos rezultatus ir kaip apskritai žiūri į nepamokinę veiklą, ar turi realių galimybių ją pasirinkti ir kartu atlikti reikšmingus socialinius vaidmenis, turinčius ryšį su ateitimi.
3. Dorinio auklėjimo problemos mokykloje ir jų sprendimo būdai.
Doriniam jaunosios kartos auklėjimui šiuolaikinėmis sąlygomis ypač didelę įtaką turi tokie veiksniai, kaip žiniasklaidos priemonės ir visa supanti aplinka. Tikriausiai donkichotiška šiandien kalbėti apie šių veiksnių pedagoginį kryptingumą, vadinasi, ir jų teigiamą įtaką doriniam vaikų bei jaunimo auklėjimui. Matyt, šiuo metu keltinas toks svarbiausias uždavinys: kaip mažinti šių veiksnių neigiamą poveikį jaunajai kartai, jos dorovinei patirčiai, vaikų ir jaunimo veiksmams bei elgesiui. Tai didžiulė ir labai sudėtinga problema, kuri įvairiomis formomis ir įvairiomis progomis bei įvairiu lygiu nuolat keliama, tuo tarpu pedagogų įtaka čia gana ribota.
Taigi galima daryti bendrą išvadą, kad dorinis jaunosios kartos auklėjimas, kaip vienas iš svarbiausių visapusiškos asmenybės ugdymo uždavinių, šiuolaikinėmis sąlygomis yra ypač sudėtinga ir prieštaringa problema. Svarbiausia, auklėjant jaunąją kartą, protingai, pedagogiškai kryptingai organizuoti ugdytinių gyvenimą ir veiklą. Be to, reikia nepamiršti ir tai, kad doriniam auklėjimui didelę įtaką turi visa supanti aplinka.
Pažymėtina, kad dorinis auklėjimas, kaip viso auklėjamojo darbo šerdis, yra glaudžiai susijęs su protiniu bei estetiniu lavinimu, su tautiniu auklėjimu ir darbiniu ugdymu.
Tačiau kai keičiasi gyvenimo santvarka, kyla ir didelės dorinio auklėjimo problemos. Senąją gyvenimo santvarką sugriauna besikeičiantis požiūris į gyvenimo vertybes. Žmogaus dorą apsprendžia jo veiksmai ir gyvenimo veikla. O žmogaus veikla, savo ruožtu, kyla iš jo santykio su Dievu ir jo požiūrio į save, į pasaulį, į gyvenimą ir į žmonių tarpusavio santykius. (Žarskus, 2004).
Pastaruoju metu vykstantys pasaulėžiūriniai pasikeitimai, kai Lietuva ruošiasi gyvenimui Europos Sąjungoje, doriniam auklėjimui daro ir padarys žymiai didesnę žalą, nei priverstinis Lietuvos įjungimas į buvusią Sovietų Sąjungą. Nes tai daroma savanoriškai. Gyvenant Sovietinėje Lietuvoje, nuolat buvo jaučiama prievarta. Anuo laikotarpiu dvasia buvo žudoma. O vartotojiškoje ir nekonfliktinėje ES kultūroje, kur į pirmą vietą iškeliami kūno poreikiai ir viskas leistina, dvasia yra užmirštama. Dvasios nenužudysi, nuo tokių bandymų ji tik stiprėja, o užmiršti ją galima.
Vartotojiškoje kultūroje, kur svarbiausias prioritetas yra kūno poreikių tenkinimas, vengiama bet kokio sielos ir kūno konflikto, į pirmą vietą čia iškyla ne bendruomeniškumas (socialumas), o žmogaus biologiškumas, t. y. tai, kas sukelia juslinį malonumą. Nors Lietuva dar nepasiekė ES gerovės lygio, o didžioji dalis gyventojų, skursta, bet visų mintys, lūkesčiai ir prioritetai jau yra nukreipti į medžiaginę gerovę: į daiktus, į buitį, į kūno poreikių tenkinimą.
A. Žarskaus teigimu, hedonizmas tampa visiems priimtina ir geidžiama teorija. Pakeista tik sąvoka hedonizmas, kuri nuo seno turi neigiamą atspalvį, į vartotojiškumą (individai tik vartotojai, bet ne hedonistai). Beveik niekam nebesvarbu, kad tokioje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje visas dėmesys skiriamas kūnui, žmogaus siela pamirštama. Mažai kas benori dorai gyventi, bet visi nori gerai gyventi. Tačiau ten, kur klesti kūnas, – kenčia siela. Tokie yra žemiškojo gyvenimo dėsniai, teigia A. Žarskus (2004:2).
Nekalbama ir vengiama kalbėti apie dorinius principus ir susilaikymą, apie tai, kad toli gražu ne visus kūno poreikius reikia tenkinti, kad tai nebepriimtina ir tampa nebepadoru. Vengiama sielos ir kūno konflikto, nors iš to laimi tiktai kūnas. Juk Dievas, Jo įsakymai, sąžinė, dora ir panašūs dalykai žadina žmogaus dvasią ir sukelia vidinį sielos ir kūno konfliktą, kurio vartotojiškoje ir į biologizmą linkusioje kultūroje taip labai vengiama. Vengiama, nes, pasak šios kultūros atstovų, tai “pažeidžia žmogaus teises”. Tokia teorija ir praktika žmogų prilygina kūnui. Iš tiesų, tikėjimas į Dievą riboja žmogaus biologiškumą, bet tik tam, kad atsiskleistų jo dvasingumas.
Suprantama, kad doros mokymas sukelia žmoguje vidinį konfliktą tarp sielos ir kūno. Šis konfliktas, nėra malonus, bet labai reikalingas. Tai, kas vertinga sielai, nepataikauja žmogaus juslingumui. Žmogus, yra konflikto arena, kurioje susitinka siela ir kūnas. Jeigu nuolat daromos nuolaidos kūnui, konflikto nebelieka, o dvasia skursta. Tokia, iš medžiaginio gerbūvio kylanti konformistinė kultūra yra labai viliojanti, bet ji atima iš žmogaus dvasinį gyvenimą.
Kiekvienas žmogus teoriškai žino kas dora ir kas nedora, kaip tinka elgtis ir kaip ne, tačiau gyvenime moralės žiniomis mažai kas vadovaujasi. Be įstatymų, be doros, be moralės žmogus negali ir negalės apsieti, jie yra būtini, tačiau žmogaus elgesį lemia jo pasaulėžiūra.
Pagrindinė dorinio ar bet kokio kito ugdymo problema yra ta, kad bet koks ugdymas prasideda nuo savęs.
Pastaruoju metu, neturėtų būti auklėjimo nesklandumų ir galima būtų ugdyti mokinius kaip tinkami. Tačiau gyvenimas parodė, kad dabar iškyla žymiai sunkesnės dorinio auklėjimo problemos. Tada buvo ne tik tikėjimo draudimai, bet buvo draudžiama ir tai, kas potencialiai galėjo pakenkti vaikų dorovei ir tuo pačiu saugojo nuo pataikavimo kūno juslingumui, teigia A. Žarskus. O dabar viskas galima, leistina net tai, kas dar visai neseniai buvo nepadoru ir neleistina. Laisvė – didysis žmonijos siekis – yra ir didžiausias išbandymas. Visuomenė dabar išgyvena išbandymą laisve. Nuo to, kaip jis bus išlaikytas, priklausys tai, kokį dorinį auklėjimą gaus ir mokiniai. Laisvė visada yra ir atsakomybė.
Dažnai pagalvoju, teigia A. Žarskus, kad vaikuose neretai yra daugiau vidinės šviesos ir dieviškumo pajautimo, nei jo belikę juos mokančiųjų ir auklėjančiųjų širdyse. Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę, rašoma šventajame rašte. Todėl nuomonė, kad vaikas yra tuščias popieriaus lapas, kurį suaugusiems reikia pripildyti, vis mažiau bepalaikoma. Ieškant naujų dorinio auklėjimo metodų reikia ir naujo požiūrio į patį vaiką. (Žarskus, 2004 :6).
Kad vaikai, o vėliau jaunuoliai ir suaugę galėtų atlaikyti išorinio pasaulio spaudimą bei juslinių malonumų žavesį, būtina vaikuose ne tik palaikyti juose esantį natūralų vidinį gyvenimą, bet ir jį skatinti bei ugdyti. Ugdant kitus, tenka augti pačiam. Reikia patiems mokytis vidinio gyvenimo, nes vidinis gyvenimas ir yra toji arena, kurioje vyksta sielos ir kūniškumo susitikimas. Anot A. Žarskaus, dorinis ugdymas bus sėkmingas tik tada, jeigu perdėtą šiuolaikinio žmogaus išoriškumą pavyks bent kiek išlyginti gilesniu savęs ir savo dieviškumo pažinimu, kuris įgyjamas vidiniu gyvenimu.
Negalima pamiršti, kad pirmąjį ir pagrindinį auklėjimą vaikai gauna iš savo tėvų, nepaisant to, rūpinasi tėvai tuo ar ne, nes vaikai automatiškai kopijuoja tėvų ir kitų suaugusiųjų elgesį. Darbas su tėvais taipogi yra sudėtinė dorinio ugdymo dalis. Šiuo atveju, pagrindinis rūpestis taip pat – pasaulėžiūriniai klausimai arba tos gairės, kuriomis auklėtojai, mokytojai, turi vadovautis savo gyvenime.
4. Dorinio auklėjimo tradicijos ir jų tęstinumas.
Atsižvelgdama į dabarties žmogaus ir visuomenės raidos tendencijas, bendrojo lavinimo mokykla siekia išugdyti nuostatas ir gebėjimus:
brandinti moksleivių dorinę sąmonę, kad jie gebėtų sąmoningai, sąžiningai bei atsakingai rinktis elgesio ir gyvenimo būdą;
padėti įsisąmoninti ir išreikšti egzistencinius žmogaus patyrimus, klausimus, poreikius ir siekius;
padėti ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus remiantis asmenine patirtimi, tautos ir žmonijos išminties lobiais;
padėti kurtis pasaulėžiūrą, grindžiamą bendrosiomis žmogaus vertybėmis;
Logiškai, kritiškai, konstruktyviai mąstyti, argumentuotai rinktis, išmintingai apsispręsti, mokytis visą gyvenimą, siekti pažinti bei suprasti save patį, gyvenimą ir pasaulį, nuolat plėsti bendrą kultūrinę, socialinę ir profesinę kompetenciją – tai pagrindinis auklėjimo tikslas mokykloje.
Individo kūrybinių gebėjimų sklaida rodo dorinį žmogaus brandumą. Todėl mokiniams padedama numatyti ir doriškai vertinti savo kūrybinės veiklos pasekmes. Juo didesnė kūrybinė žmogaus galia, juo turėtų būti brandesnė jo dorinė sąmonė ir žmoniškumo. Mokykla siekia suteikti tokį išsilavinimą, kuris būtų pagrindu kaupiant naujus įgūdžius ir gebėjimus. Ji stengiasi išmokyti jaunuolius žvelgti į priekį, kurti rytdienos projektus, priimti savarankiškus ir išmintingus sprendimus.
Mokykloje sudaromos sąlygos aiškinti dorinius mokslo ir meno klausimus. Mokiniams padedama suprasti dorinių sprendimų svarbą kūrybinėje veikloje.
Kiekvieno mūsų pasaulis savitas, unikalus. Pradėję pažinti jį nuo artimiausios aplinkos daiktų, reiškinių, plėsdami ir gilindami emocinę patirtį, dorines nuostatas, vertybinį suvokimą, kartu puoselėjame ir prisirišimą prie gimtosios vietos, aplinkos, kalbos, žmonių. Gimsta meilė tam, kas artima, miela ir todėl labai svarbu.
Etikos ir tikybos pamokas į darnią dorinio ugdymo visumą susieja bendrosios žmogaus vertybės, dalis bendrų tikslų ir uždavinių, didaktinių pagrindų, ugdymo turinio tematika ir problematika. Dorinio ugdymo temos nagrinėjamos siejant su filosofine ar teologine tradicija. Daugiau dėmesio skiriama psichologinėms įvairių elgesio tipų įžvalgoms bei interpretacijoms ir svarstomų problemų kultūriniam kontekstui suvokti.
Etikos ir tikybos pamokas skiria tai, kad etikos pamokos yra nekonfesinės, jos grindžiamos humanistine žmogaus ir gyvenimo samprata. Etikos pamokose moksleivių dorinė sąmonė brandinama remiantis krašto tradicinėmis ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis. Atskleidžiant įvairias pasaulietines ir religines pasaulėžiūrines bei etines sistemas, parodomos asmens pasaulėžiūrinio apsisprendimo galimybės.
Tikybos pamokose doriškai ugdoma pabrėžiant konkrečios konfesijos religinę patirtį, ugdymą grindžiant asmens santykiu su Dievu ir šiuo požiūriu aiškinant dorines kategorijas.
Dorinis auklėjimas kaip tautinio identiteto ugdymas, jo sąsajos su religiniu, darbiniu, estetiniu auklėjimu.Doroviniu auklėjimu siekiama išugdyti žmoguje žmogų: jį sudvasinti ir sutaurinti. Dorovinis auklėjimas labai susijęs su tautiniu auklėjimu. Tautiškumas, kaip tautinio auklėjimo objektas, padeda įtvirtinti žmogaus kūno ir dvasios vienovę ir saugo jį nuo susidvejinimo. Drauge tautiškumas saugo žmogaus savitumą ir individualumą. Pagal Vydūno žmogaus ir tautos dvasinio tobulėjimo koncepciją tauta suteikia sąlygas žmogui gyventi ir būti žmoniškam. Tačiau tautiškumas yra labai trapus, greit pasiduodantis kitų tautų, kultūrų ir patirčių įtakai.
Kiekvienai visuomenei tenka rūpintis tautinio tapatumo išlaikymu. Dabartinėje visuomenėje vykstantys pokyčiai, griaunantys ribas tarp kultūrų ir diegiantys naujas jų apraiškas, keičia asmens santykį su pasauliu. Šiuo metu nelengva išsaugoti tradicinės tautinės kultūros branduolį, be kurio neįmanomas jos tęstinumas ir brendimas. Šitaip silpnėja nacionalinės kultūros ir žmogaus sąveika, kaip jo asmenybės dvasinio brendimo pamatas, kaip natūrali dvasinio tobulėjimo terpė.
Dabar itin svarbu išlaikyti tradicijų ir dabarties vienovę. Suvokiant šio amžiaus tautinio auklėjimo problemiškumą, svarbu turėti galvoje, kad įvairių ugdymo sričių šaknys, anot pedagogo ir filosofo A. Maceinos, yra doroviniame auklėjime. Todėl tautinis auklėjimas gali būti vadinamas net specialiuoju doroviniu auklėjimu, kai rūpinasi asmens tautinės individualybės išskleidimu ir ypač meilės savo tautai, arba patriotizmo, žadinimu, supažindina moksleivius su savo tautos tradicine kultūra, ugdo gebėjimus ją interpretuoti, vertinti, ja remiantis kurti naujas nacionalinės kultūros vertybes. Tokiu būdu įgyjami tautinio ir pilietinio sąmoningumo pradmenys. Pagrindinis tautinio išsiauklėjimo bruožas - tinkami asmenybės doriniai santykiai su visa tauta.
Tautinis ugdymas savo esme yra savotiškas dorinio auklėjimo tęsinys. Esmė - formuoti teisingą požiūrį i savo tautą. Tačiau visiškai tapatinti tautinio auklėjimo su doriniu netikslinga - tautinio auklėjimo šaknys slypi doriniame auklėjime.
Prioriteto suteikimas doroviniam auklėjimui įpareigoja stiprinti jo ryšius su kitomis auklėjimo kryptimis. Pradedant nuo dorovinio ir religinio auklėjimo ryšio aptarties, pravartu turėti galvoje tai, kad dorovė ir religija yra labai artimi individo dvasingumo aspektai. Abu šie aspektai padeda pažinti ir suprasti pasaulį, įžvelgti gyvenimo prasmę ir pasirinkti tinkamą gyvenimo būdą. Itin svarbi dorovinio (moralinio) aspekto paskirtis – padėti individui peržengti narciziškumą ir egocentriškumą, kurie kliudo matyti kitus žmones.
Apie dorovinio ir religinio auklėjimo ryšį rašantys tyrėjai pabrėžia, kad didelę reikšmę individo atėjimui prie religijos turi jausmai, nes kiekvienas žmogus iį prigimties nori būti mylimas, gerbiamas, reikalingas ir pan. Galima sakyti, kad meilė žmogui tampa jungtimi tarp dorovinio ir religinio gyvenimo.
Edukologų T. Lickonos, B.Joneso ir kt. teigimu, daugeliui žmonių religija yra pagrindinis doro gyvenimo motyvas. Būdama stipri dvasinė jėga, ji padeda įkūnyti nemažai moralinių bei socialinių vertybių: lygybę, laisvę, teisingumą, toleranciją, harmoniją ir kt., slypinčių religiniuose principuose.
B.Gateso nuomone, religija, darydama teigiamą poveikį individui, sujungia žmones ir kuria demokratišką visuomenę. Tad kiekvienas berniukas ir kiekviena mergaitė, jo įsitikinimu, turi būti supažindinti su tikėjimo vertybėmis.
Kai kurių religijos tyrėjų požiūriu, į religinį auklėjimą žvelgiama kaip į galimybę jautriau reaguoti į tai, kas slypi už įprastų, paviršutiniškų nuostatų bei elgesio įpročių, kas teikia žmogaus vidiniam pasauliui kitokią prasmę. O tai rodo, kad dorovinis ir religinis auklėjimas ne tik vienas kitą paremia, tampa vienas kitam šaltiniu ar stimulu, bet tarsi vienas kitą papildo, praturtina.
Dorovinis ir religinis auklėjimas tiesiogiai susijęs su dvasingumo ugdymu, nes savo turiniu, išreikštu per dorovines ir religines vertybes, tiesiogiai veikia asmens santykį su pasauliu, suteikdamas jam naują prasmę ir kokybę. Aplinkos paslaptingumas, grožis, įvairi meninė veikla padeda ugdyti vaikų emocijas, jausmus, meninius polinkius, dorovingumą ir jautrumą. Tos veiklos dėka vaikai ne tik suvokia pasaulį, bet eina į gyvenimą pasirengę dvasiškai tobulėti ir kurti grožį. Dvasinga aplinka ugdo dvasingą asmenybę.
Apibrėžiant dorovinio ir estetinio auklėjimo sąsajų esmę bei pobūdį, reikia įsigilinti į grožio ir dorovės ryšio specifiką, nevienodai interpretuojamą skirtingų filosofinių krypčių atstovų. Naujausių laikų specialistų yra pripažįstami šie dalykai:
Grožio universalumas, t.y. jo pasireiškimas ne tik mene ir gamtoje, bet ir žmogaus gyvenime. Tai leidžia teigti, kad dorovinis žmonių elgesys taip pat gali įgyti grožio pavidalą – turėti ne vien moralinę, bet ir estetinę reikšmę. L.Jovaišos nuomone, geras elgesys gali peraugti į gražų, kai taip darmoa iš meilės, kad tai gražu man ir tau. Taip pritariama minčiai, jog grožio versmė yra meilė, per kurią susisiekia ne tik gėris ir šventumas, bet ir gėris su grožiu, ir kuri sujungia dorovinį auklėjimą su estetiniu.
Estetinio ir dorovinio vertinimo prieštaringumas. Ne kiekvienas grožis yra doroviškai prasmingas arba turi tiesioginį ryšį su dorove. Antra vertus, grožio vertinimas priklauso ne vien nuo objekto, bet ir nuo jį suvokiančio subjekto, ypač nuo jo estetinių kriterijų.
Skirtingas estetinis ir dorovinis suvokimas. Estetinis suvokimas remiasi tik tiesioginio grožio patyrimu bei išgyvenimu, kai nėra suinteresuotumo.
Meno ir dorovės vidinių ryšių stiprinimas. Šio ryšio pamatas yra ta pati dorovės ir meno paskirtis – pasaulio tobulinimas. Jei menas ima tam prieštarauti, tai jis negali būti dailus tikrąja ta žodžio prasme. Vadinasi, tiek dorovinės veiklos, tiek estetinės kūrybos svarbiausia sąlyga – ta pati būties meilė, kartu sudaranti ir dorovinio bei estetinio auklėjimo vienovės pamatą.
Kaip gėrio, taip ir grožio išgyvenimas skaidrina žmogaus dvasią: sukelia tobulumo ilgesį, žadina norą ir pastangas tobulinti save, arba siekti dorovinio ir estetinio idealo. Šia prasme estetinių išgyvenimų šaltinis gali būti ne tik formų, spalvų ir garsų grožis, bet ir legesio bei santykių dermė, sužadinanti minčių, žodžių, jausmų, siekių bei veiksmų grožio troškimą.
Kaip teigia V.Aramavičiūtė, dorovinis žmonių elgesys gali įgyti grožio pavidalą. Geras elgesys gali peraugti į gražų, kai tai daroma iš meilės, kada tai gražu man ir tau. Grožio versmė yra meilė, per kurią susisiekia ne tik gėris ir šventumas, bet ir gėris su grožiu, ir ji sujungia dorovinį auklėjimą su estetiniu.
Darbinis auklėjimas – ypač svarbi auklėjimo dalis. Jo esmę atskleidžia poreikio dirbti ugdymas kuriant vertybes, gausinant visuomenės turtus. Auklėjimo darbui tikslas – ugdyti teigiamą nuostatą į techninį darbą bei jo rezultatus ir į savo intelektinio, fizinio pajėgumo plėtotę. Tokios nuostatos pamatas – įsitikinimas, kad darbas yra svarbiausia gyvenimo pasaulyje priemonė, stiprinanti ir gausinanti savo ir visuomenės gerovę. Jis turi ne tik materialinę, bet ir dorovinę, dvasinę reikšmę. Sąžiningas, produktyvus darbas atskleidžia žmogaus dorovines, charakterio ypatybes, jas ugdo, leidžia pasireikšti kūrybinėms dvasios jėgoms. Pagrindinė auklėjimo darbui priemonė yra darbų, buities kultūros mokymas. Ugdomas mąstantis, nebijantis problemų žmogus, atsakingas už savo tautos, jos kultūros raifą ir integravimąsi į pasaulinę kultūrą. Formuojamas poreikis dirbti, gilinami ir plečiami darbo, pažinimo interesai.
Darbe esama sunkumų. Vienus įveikia pats auklėtinis, o kitiems įveikti reikia specialistų pagalbos. Sunkumams nugalėti būtinas ryžtas, ištvermė atkaklumas. Vadinasi darbas reikalauja iniciatyvos ir išradingumo. Darbo procesai tampa kūryba. Jeigu dirbama kolektyve, susidaro sąlygos tarpasmeniniams ir kooperciniams santykiams formuoti. Taip ugdoma visuomeninė asmenybė.
Dorinis auklėjimas ir drausmė, kaip mokinio bei kitų žmonių norų derinimas. Išorinė ir vidinė drausmė. Drausmės ugdymo pedagoginės sąlygos.
Drausmė - tai elgesio tvarka, ji atsirado iš visuomenės formavimosi, kai susiformavo moralės, teisės normų supratimu. Drausmė dorovingumo savybė. Ji būtina kiekvienos visuomenės vystymuisi, bei yra visiems privaloma.
Drausmė – mokinio gebėjimas derinti savo norus ir troškimus su kitais žmonėmis (troškimų subordinacija).
Drausmė gali būti: 1) sąmoninga (vidinė); 2) nesąmoninga (išorinė).
Sąmoningumas – dorinio ugdymosi pagrindas. Sąmoninga drausmė grindžiama atsakomybe ir gebėjimu kontroliuoti savo elgesį. Mokiniai turi suvokti, kad drausmė jiems padeda tobulėti. Vidinė drausmė yra tvirtas pamatas pažiūroms į gyvenimo priedermes, atsakingumą. Ji yra pirmutinė, elementari veiklos ir elgesio laisvės sąlyga. Jai rastis būtina išorinė drausmė. Vaizdžiai tai nusako didis pedagogas J.A.Komenskis „Mokykla be drausmės – kaip malūnas be vandens“. Malūnas nesisuks, mokykla nedirbs. Būtų galima pasakyti dar plačiau: gyvenimas be drausmės kaip malūnas be girnų. Nors vanduo suks malūno ratą, bet nieko nemals. Jeigu mokykloje viešpatauja drausmė, tai jos reikšmė kur kas didesnė negu malūnui vanduo. Kiekvienam tikriausiai aišku, kad, sukantis drausmingų darbų ratui, visokeriopa auklėjimo sėkmė garantuota, išugdomas žmogaus atsakingumas. Žinoma, tikroji sėkmė priklauso ne vien nuo darbo apskritai, bet ir nuo jo kokybės, kurią lemia mokytojų ir mokinių asmenybės, tarpusavio santykiai, jų dvasingumas.
Kartais pernelyg siaurai suprantamas drausminis auklėjimas: organizuojamos budinčios klasės, nurodomi budėtojų postai, reguliuojamas judėjimas, reikalaujame nevėluoti į pamokas, ritmingai mokytis, supažindinti su mokinių elgesio taisyklėmis ir pan. O asmenybės drausmė yra dvasinio, pasaulėžiūrinio – dorinio auklėjimo rezultatas. Pirmoji dvasingumo pakopa – drausmingumas. Tada pasiekiami ir kiti ugdymo tikslai. Bet negalima atmesti ir specialių drausminimo priemonių. Mokiniai turi būti atsakingi už savo pareigas.
Drausmingi išauga tie vaikai, kurie iš mažens mokosi viską daryti gerai kitų džiaugsmui ir suprasti, kodėl taip dera elgtis. Galima skirti veiklos, bendravimo bei santykių drausmę:
veiklos drausmė:
1) žaidimų, 2) mokymosi, 3) darbo;
santykių drausmė:
1) draugiškumo, 2) bendruomeniškumo, 3) visuomeniškumo, 4) kultūringumo, 5) religingumo.
Suprantama, šios drausmės sritys susijusios, viena kitą papildo.
Drausmingumo auklėjimas mokykloje yra labai sudėtingas procesas ir neretai sunkiai sprendžiamas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad drausmingumas, kaip asmenybės savybė, formuojama ne iš karto, o palaipsniui, dirbant sistemingai, nuosekliai, palaipsniui įtraukiant patį mokinį į veiklą, įpratinant jį veikti pagal duotą programą ir savarankiškai. Be to, labai svarbu šalinti blogus mokinio poelgius, neigiamą jo patirtį, įgytą iš mokyklos bei už jos sienų: neklusnumą, nemotyvuotus ar netinkamai motyvuotus veiksmus, poelgius ir kt. Įsidėmėtina ir tai, kad drausmingumo auklėjime, kaip ir auklėjime apskritai, smulkmenų nėra. Mokinį auklėja visa mokyklos aplinka, visas mokyklos gyvenimas. Graži, estetiška mokykla ir jos aplinka, griežtas nustatytos tvarkos bei režimo laikymasis, budėjimas (mokytojų ir mokinių), geras ir savalaikis mokyklos reikalavimų, „Mokinių taisyklių“ išaiškinimas bei nuolatinis dėmesys ir tinkamos priemonės nustatytai tvarkai palaikyti užtikrina drausmingumo psichologinę nuostatą visoje mokykloje, kurią pažeisti yra nelengva, o pažeidimas iš karto pastebimas.
Tačiau labiausiai mokinių sąmoningas drausmingumas auklėjamas mokymo procese. Mokymo procese mokinius drausmina lavinimo turinys, kurio įsisavinimas plečia jų akiratį, kelia sąmoningumą, atsakomybę už gerą ir tvirtą lavinimo turinio įsisavinimą, pažintinių sugebėjimų tobulinimą, kūrybinių jėgų, ryžto skatinimą. Lavinimo turinys atskleidžia mokiniams atsakomybės, tvarkingumo, darbštumo pavyzdžius, kolektyvinės ir individualios veiklos svarbą mokslinėje, pažintinėje veikloje. Ypač reikšmingi visuomeniniai mokslai, literatūra, taip pat ir kiti dalykai.
Ypač reikšminga sąmoningos drausmės ugdymui mokymo proceso organizacija. Savalaikė mokomųjų užsiėmimų pradžia, gerai apgalvotas kiekvienas užsiėmimas, suplanuotas užsiėmimų laikas ir užduotys, įtraukiant į veiklą visus mokinius, kad kiekvienas būtų užimtas ir kartu jaustų draugų darbo ritmą ir atsakomybę už užduoties įvykdymą.
Drausmę mokymo procese didele dalimi lemia mokymo priemonių bei mokymo metodų tinkamas panaudojimas. Svarbu, kad jie užtikrintų mokinių dėmesingumą bei jų aktyvumą ir savarankiškumą užsiėmimų metu, lavintų savarankiško, kūrybingo darbo su įvairiomis priemonėmis mokėjimus ir įgūdžius.
Drausmė priklauso nuo mokytojo, jo asmenybės, pedagoginio takto, santykių su mokiniais pobūdžio, nuo sugebėjimo bendrauti. Mokytojo reiklumas sau (punktualumas, pasiruošimas mokomiesiems užsiėmimams, veiksmų, kalbos logika) savaime užkrečia ir mokinius, įtraukia juos į drabą. Be to, mokytojo nuolatinis reiklumas mokiniams, tvirti reikalavimai drausmingumo, užduočių atlikimo, tinkamo elgesio per užsiėmimus yra labai svarbūs mokinių drausmingumui.
Mokinių sąmoningos drausmės ugdymui svarbi užklasinė bei užmokyklinė veikla. Ji neprivaloma, todėl ir drausmingumo auklėjime atlieka specifinį vaidmenį. Čia, visų pirma, reikia formuoti pastovius mokinių interesus, kad jie dažnai nesikeistų, kad mokinys pastoviai užsiėminėtų būrelyje, ratelyje ar pan. Motyvuotos, interesais pagrįstos, savarankiškai pasirinktos užduoties vykdymas drausmina mokinį, ugdo jo valią, iniciatyvą.
Ypatingas vaidmuo auklėjant sąmoningą drausmingumą tenka mokytojų ir mokinių kolektyvui. Pedagoginį vadovavimą mokiniams reikia derinti su atitinkamų teisių suteikimu mokinių kolektyvui, jį nukreipiant reikiama linkme. Todėl ir drausmės reikia reikalauti iš kolektyvo, o mokinių kolektyvas, savo ruožtu, drausmės turi reikalauti iš kiekvieno savo nario. Kiekvienas klasės mokinys turi įsitikinti, kad tik drausmė gali užtikrinti mokymuisi ir drabui normalias sąlygas ir pasiekti gerų rezultatų. Iš kitos pusės, tik kolektyve, draumingoje ir vieningoje klasėje, kiekvienas mokinys gali laisvai jaustis, gerai mokytis. Todėl reikia siekti, kad būtų aiškiai suformuluoti bendri klasės uždaviniai, jų sprendimo būdai, terminai, kad bendri klasės interesai neprieštarautų kiekvieno mokinio interesams, o juos papildytų ir remtų.
Dažnai drausmė asocijuojama su bausmėmis. Tai neteisinga. Mokinys neturi būti verčiamas arba baudžiamas. Drausmė turi būti ugdoma derinant mokinio, mokytojų norus, siekiant abipusio bendradarbiavimo, darant viską korektiškai, rodant pagarbą vienas kitam.
Tautinio ugdymo esmė – tautinio tapatumo (identiteto), tautinės individualybės ugdymas Šalkauskio („Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, 1939) darbe.
Tautinio auklėjimo pagrindinis uždavinys – tautos ugdymas atirinkamu naujų kartų auklėjimu. Šis uždavinys tinkamai išsprendžiamas tada, kai naujos kartos yra tinkamai paruoštos tautos uždaviniams spręsti ir vykdyti. Tautinis auklėjimas yra plačiai suprastas, apima daug dalykų, nors ne visi iš jų vaidina lygią rolę naujųjų kartų ugdyme. Trumpiau sakant, tautinis auklėjimas – patriotiškas nusistatymas savo tautybės atžvilgiu. Tautinis auklėjimas turi suformuoti charakteringą savo tautos vaizdą ir supratimą, lyginant su kitomis tautomis. Tauta jungia savyje ir tam tikrą teritoriją, kuri su visomis savo ypatybėmis sudaro tėvynę, ir tam tikrą politinę piliečių organizaciją, kuri sudaro atskirą nepriklausomą valstybę.
Tautinio auklėjimo atžvilgiu labai svarbu:
Kalba – brangiausias tautinės individualybės turtas. Su gimtąja kalba žmogus pramoksta tautiškai reikštis pagal savo tautos individualumą. Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą.
Etninės temperamento savybės, kultūrinės tradicijos, nes tautiškam auklėjimui didelės reikšmės turi savo tautos dabarties ir praeities pažinimas. Niekas negali įsigyti tautinio susipratimo ir sąmoningo nusistatymo, nesusipažinęs su savo krašto ir tautos istorija. Todėl kultūrinės tradicijos yra būtina sąlyga kiekvienai racionaliai kultūrinei pažangai.
Žmogus turi visa tai suvokti, nes tai sudaro tautinę individualybę.
Šalkauskis pabrėžia, kad tautiniam auklėjimui svarbus dorinis pradas, kad su kitomis tautomis būtų galima bendrauti nesivadovaujant vien instinktais, emocijomis, simpatijomis.
Šalkauskis numatė konkrečias tautinio auklėjimo gaires:
Betarpiškas suartėjimas su tautos dvasios kūriniais (kalba, tautosaka, literatūra, menu ir kt.);
Kultūrinio tautos tipo, kuris aprėptų rasines bei etnines savybes, istorinį tautos patyrimą ir pašaukimą, realizavimas;
Racionalus objektyvių kultūrinių galimybių ir subjektyvių siekių derinimas, užtikrinantis tautos atsparumą.
Maceinos („Tautinis auklėjimas“, 1934) tautiškumo idėjos.
Maceinos tautinio auklėjimo koncepcija labai mažai kuo skiriasi nuo Šalkauskio. Maceina teigė, kad tautos raidą ir auklėjimą sąlygoja 3 veiksniai: rasė, gamtinė aplinka ir ligšiolinio išsivystymo kryptis. Nė vienas iš šių aspektų atskirai paėmus nesuformuoja tautos. Tautinio auklėjimo objektas – žmogus kaip tautinis individas. Tautinis ugdymas nėra vien tautos ugdymas – jis kartu yra ir ugdymas tautai.
Maceina tautinio auklėjimo tikslus skiria į tiesioginius ir netiesioginius. Visas tautinis auklėjimas, kaip ir pas Šalkauskį, suskyla į 3 pagrindines sritis: tautišką auklėjimą, patriotinį auklėjimą, nacionalinį auklėjimą. Tai tiesioginio tautinio auklėjimo tikslai. Netiesioginiu tautinio auklėjimo tikslu Maceina laiko tautinio pašaukimo idealą.
Pagrindiniai tautinio auklėjimo veiksniai: šeima, mokykla, valstybė, bažnyčia, įvairios organizacijos ir aplinka. Visi jie specifiškai formuoja tautinę individualybę, patriotizmą ir nacionalinį kryptingumą.
Maceina apie tautinę individualybę.
Tautinė individualybė yra viena ir vieninga, neleidžia tautai būti suskaldytai. Tautinė individualybė kartais dar vadinama tautiniu charakteriu. Tautinėje individualybėje galima skirti 2 puses: fizinę ir psichinę. Fizinis tautos tipas parengiamas gamtinių veiksnių. Psichinis tipas – kultūriniai veiksniai. Tautinė individualybė yra viena, tai lemiamasis tautos gyvenimo principas.
Tautinės individualybės esmė gali būti tik tasai pradas, kuris kuria kalbą, papročius, kultūrą, paspalvina religiją. Tautinė individualybės esmės reikia ieškoti žmoguje. Individas turi savyje tautinės individualybės esmę, jis yra jos nešėjas ir palaikytojas.
Tautinė individualybė yra gamtinių veiksnių pradėtas ir vienodo bei bendrai pergyvento istorinio likimo išryškintas žmonių buvimo būdas. Todėl tautinė individualybė, kaip vienodo buvimo ir veikimo būdas, yra tikroji tautinė bendruomenės jungtis. Tautinė individualybė nėra sustingusi. Ji yra gyva ir todėl kintanti bei atsinaujinanti. Tautinė individualybė yra įsišaknijusi pačiose tautos gelmėse, todėl jos kitimo vyksmas labai lėtas. Tautinės individualybės įtakos niekados negalima paneigti. Tautinė individualybė tampa ne tik tikrąja tautų jungtimi, bet ir skirtimi. Tautas vieną nuo kitos skiria ne kalba, ne rasė, ne politinė santvarka, bet tautinė individualybė.
Šalkauskio, Maceinos įtaka šiuolaikinei pedagoginei minčiai bei praktikos raidai.
Šalkauskio bei Maceinos iškeltos idėjos yra pripažįstamos kaip labai vertingos ugdymo procese iki šiol, nes ir šiandieniame auklėjimo bei ugdymo procese didelis dėmesys yra skiriamas šeimos, bažnyčios, mokyklos valstybės įtakai, kurią ji daro vaikams bei paaugliams. Ne veltui šeima bendradarbiauja su mokykla, mokykla – su valstybinėmis institucijos bei bažnyčia tam, kad būtų išugdyta turinti savo nuomonę, laisva, kūrybiška, drąsi asmenybė. Šiuolaikinėse ugdymo programose didelis dėmesys taip pat skiriamas kalbos, kultūros, istorijos, tautinio auklėjimo mokymui, saugojimui, puoselėjimui. Tai pagrindinės vertybės, kurias reikia perduoti ateinančioms kartoms.
Žmogaus ryšio su gimtąja kalba, tėviške, istorine praeitimi, tradicijomis įtaka tautiškumo ugdymui.
Tautinio auklėjimo uždaviniai, turinys, metodai bei formos. Pagrindiniai jo veiksniai – šeima, mokykla, komunikacinės priemonės, bažnyčia, valstybė. Tautinis identitetas globalizacijos procese.
Žmogaus ryšio su gimtąja kalba, tėviške, istorine praeitimi, tradicijomis įtaka tautiškumo ugdymui.
Tautinis auklėjimas – tai suaugusių ir jaunimo ugdymas, remiantis tautiškumu, diegiant pagarbą ir meilę gimtajai kalbai, tautos istorijai, jos materialinėms ir dvasinėms vertybėms. Tai patriotizmo dirva, kurioje ugdomi meilės ir ištikimybės tėvynei, gimtąjam kraštui jausmai. Skatinimas prisidėti prie savo krašto geresnio gyvenimo kūrimo. Tautinis-patriotinis auklėjimas siejasi su tarptautiniu auklėjimu. Tautinis auklėjimas įvairiais laikais buvo pamirštas, kartais gniuždomas, draudžiamas. Visų švietimo įstaigų veikla turėtų būti organizuojama taip, kad būtų ugdomas jaunosios kartos tautinis patriotizmas, meilė tautai, žmogaus tautos kultūrai, istorijai papročiams, tradicijoms. Tautinio auklėjimo įgyvendinimo principas: visus dalykus dėstant gimtąja kalba, skatinamas tobulas jos išmokimas. Tai pagrindinė bendravimo priemonė – ugdymo procesą grindžiant visų pirma savo tautos kultūra, jos istorija, bet mokykla turėtų būti atvira ir kitoms kultūroms. Mokykloje su tautos kultūra mokiniai supažindinami per literatūros, istorijos, meno dalykų pamokas. Tautosaka (tautinės sakmės, legendos, patarlės, poezija, dainos) ji ugdo estetinį skonį ir tautinį mąstymo stilių, todėl jos kūriniai tūrėtų būti įtraukti į mokyklų programas. Tradicijos (papročių, apeigų, ritualų perdavimas iš kartos į kartą. Jie su doriniu elgesiu, būdingu tautai). Lietuvoje išplitus krikščionybei, susikūrė naujų tradicijų (Kūčios, Kalėdos, Velykos, Sekminės), kurios stiprina tautiškumą. Šventės (darbo, tautinės, religinės, valstybines) taip pat stiprina tautiškus jausmus. Tautinė literatūra formuoja nuostatą į tautos gyvenimą (Donelaičio „Metai“, Maironio „Jaunoji Lietuva“ ir kt.) Lietuvos istorija lieja pagrindus tautiškumui. Taigi svarbiausi tautiškumą ugdantys šaltiniai yra gimtoji kalba, tautosaka ir tautinė literatūra, tradicijos, tautos istorijos, taip pat savo krašto gamtos, jos geografinių ypatybių pažinimas.
Tautinio auklėjimo uždaviniai, turinys, metodai bei formos. Pagrindiniai jo veiksniai – šeima, mokykla, komunikacinės priemonės, bažnyčia, valstybė.
Tikslas – išugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį bei pašaukimą. S.Šalkauskis išskiria tris tautinio auklėjimo uždavinius, tai:
Tautiškas auklėjimas – jo paskirtis – plėtoti (išvystyti) tai, kas įgyta, siekiant suformuoti asmenybės tautines ypatybes, padėti prigimčiai išskleisti tautines užuomazgas, sukurtas pačios prigimties.
Patriotinis auklėjimas. Patriotizmas – tai savo tautos meilė, savitas prisirišimas prie savų žmonių, gimtosios žęmės.
Nacionalinis auklėjimas – jo paskirtis – taip rengti jaunąją kartą, kad ji pakeltų tautą į nacijos lygį. Tam būtina, kad tauta pasiektų aukštą kultūros lygį, būtų kitų tautų pripažinta ir dalyvautų sprendžiant tarptautines problemas.
Uždaviniai sprendžiami visame ugdymo procese: šeimoje, mokykloje. Tautinio auklėjimo metodų visumą sąlygoja mokymo ir lavinimo metodai bei formos. Tautinis auklėjimas sutampa su žmogaus ugdymu.
Ir S.Šalkauskis, ir A.Maceina nurodo tokius tautinio auklėjimo veiksnius: šeima, mokykla, valstybė, bažnyčia, atsitiktiniai veiksniai. Šiuolaikinėmis sąlygomis tiems veiksniams pirmiausia būtina priskirti ir žiniasklaidą, t.y. masinės informacijos priemones.
Auklėjimo procese šeimai tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė. Ne išimtis ir tautinis auklėjimas. Juk šeima – tautos gyvenimo, tautybės skleidimo pradas. Sakoma, kad šeima yra miniatiūrinė tauta, nes joje slypi visų tautinio gyvenimo sričių užuomazgos. Šeima išlaiko etninį tautos tipą, išsaugo ir plėtoja tautines tradicijas, papročius. Šeimoje išmokstama kalbėti gimtąja kalba, kartu ir tautiškai mąstyti. Ypač reikšmingas tautosakos vaidmuo: jos dėka vaikai įvedami į estetikos pasaulį. Taip šeimoje formuojasi asmenybės tautiškumo užuomazgos.
Šeimoje formuojasi šeimos ir tėviškės, jos gamtos meilė, o tai padeda formuotis ir tautos meilei. Žinoma, tautinis auklėjimas šiuolaikinėje šeimoje – dažnai sudėtinga, kartais net prieštaringa problema.
Mokykla tęsia tautinį auklėjimą, pradėtą šeimoje, neretai net užpildydama auklėjimo šeimoje spragas. Šiuolaikinėje mokykloje turi būti skiriama daug dėmesio tautiniam auklėjimui, o dabartinė bendrojo auklėjimo mokykla turi būti ypač sutaitinta.
Tautiškai auklėti galima ir įvairiose popamokinės (užklasinės) veiklos metu, kuri turėtų būti grindžiama nacionaline kultūra.
Žinoma, siekiant tobulinti tautinį auklėjimą tiek šeimoje, tiek mokykloje, reikia ir atsakingo požiūrio, ir didelio kūrybinio darbo, todėl būtina, kad šalies vadovaujančios institucijos tam skirtų daugiau dėmesio ir paramos. Be to, galima tikėtis, kad ir žiniasklaida, ypač televizija, daugiau akcentuodama bendražmogiškąsias vertybes, efektyviai prisidės prie tautinio jaunosios kartos auklėjimo.
Tautinis identitetas globalizacijos procese.
Žinoma, tautiškumas neapima ir neišplėtoja visų žmogaus galių. Bet, nors ir ribotas, jis yra labai reikšmingas dvasingumo bruožas, padedantis įtvirtinti kūno ir dvasios vienovę ir kartu apsaugantis žmogų nuo suskilimo. Tuo pačiu tautiškumas saugo žmogaus savitumą, kurio praradimas sumenkina jo asmenybę ir sukelia ilgesį. Kita vertus, tautiškumas yra labai trapus, greit pasiduodantis kitų žmonių, tautų, kultūrų bei patirčių įtakai. Todėl kiekvienai tautai reikiai rūpintis savojo identiteto išlaikymu.
Klasės auklėtojo vieta ir vaidmuo ugdymo procese, svarbiausios jo veiklos sritys.
Klasės auklėtojo esmei nusakyti galime naudoti šias sąvokas:
Auklėtojas – tai asmuo, kuris perteikia mokinimas vertybes, ugdo jausmus, nuostatas, įpročius.
Vadovas – tai asmuo atsakingas už pavaldinių veiklą. Šiuo požiūriu vyrauja veiklos administracinė paskirtis.
Globotojas – tai asmuo, kuris rūpinasi neveiksniais mokiniais už jų mokymosi sėkmę. Auklėjimo paskirtis čia yra esminė.
Organizatorius – tai veiklos iniciatorius, kuris numato tikslus, parenka vykdytojus, juos instruktuota.
Kuratorius – asmuo, kuriam pavesta rūpintis kuria nors veiklos sritimi, padedant vykdytojams įgyvendinti numatytus uždavinius.
Tjutorius – tai privatus korepetitorius. Paskirtis – individuali pagalba mokiniams. Jis užsiima auklėjimo pagalba.
Patarėjas – socialinis pedagogas, kuris rūpinasi socialinės pagalbos teikimu.
Konsultantas – asmuo, teikiantis pagalbą tik jos prašantiems.
Svarbiausios auklėjamosios veiklos sritys:
1. Mokinių pažinimo ir išsiauklėjimo tyrimas. Pradėdamas vadovauti klasei, pedagogas visų pirma stengiasi pažinti mokinių individualias savybes, jų išsiauklėjimo ypatumus, klasės bendruomenės susiformavimo lygį, viešąją klasės nuomonę ir pan. Mokinių išsiauklėjimas nagrinėjamas ir vėliau, auklėtojas nuolat stengiasi apibūdinti auklėjimo darbo rezultatus ir, jais remdamasis, formuluoti naujus auklėjimo tikslus ir uždavinius.
2. Auklėjimo perspektyvų nustatymas. Klasės auklėtojas numato auklėtinių asmenybės vystymosi ir klasės mokinių veiklos perspektyvas. Auklėtojas gali pasiūlyti mokiniams perspektyvas pagal auklėjimo būdus ir priemones, tačiau viskas priklausys nuo to, ar jos taps mokinių veiklos tikslais.
3. Auklėtinių veiklos organizavimas. Klasės auklėtojas auklėjamąjį darbą turi suprasti kaip mokinių savarankišką veiklą ir rūpintis jos organizavimu. Mokinimas ši veikla yra pats jų gyvenimas, auklėtojui – ugdymo priemonė. Svarbiausia, kad mokinių veikla būtų visuomenei naudinga, nes tik tokioje veikloje formuojasi aktyvi asmenybės pozicija.
Auklėtojo veiklos sritys klasės bendruomenėje:
Su klase kaip grupe.
Tikslas- formuoti klasės grupę, kuri būtų gerai organizuota, sugebėtų atstovauti savo interesams ir kurios kiekvienas narys galėtų realizuoti savo individualius tikslus ir poreikius.
Labai svarbus mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis, “klasės dvasios” kūrimas. Klasės vadovas turėtų siekti padėti spręsti mokinių tarpusavio konfliktus, mokyti draugauti ir kolektyviai dirbti. Klasės vadovo pareiga- organizuoti klasę, formuoti jos savivaldą, padėti vaikams organizuotai atstovauti savo interesams mokykloje.
Su kolegų, dirbančių toje klasėje grupe.
Tikslas- rinkti informaciją ir koordinuoti bendrą veiklą, siekiant bendrų klasės ugdymo tikslų.
Visi mokytojai, siekdami savo individualių dalykinių tikslų, dirba su tais pačiais vaikais. Požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas pagrindinių darbo principų. Deja, dažniausiai klasės auklėtojo atsakomybė suabsoliutinama.
Ugdant “sunkią” klasę (moksleivį) – būtina bendra atsakomybė ir veiksmų koordinacija.
Individualų darbą su mokiniais, kolegomis ir tėvais.
Tikslas- skirti dėmesį kiekvienam mokiniui ir ypač vaikams, turintiems svarbių problemų, padėti klasės mokiniams, tėvams, spręsti konfliktus, iškylančius su atskirais mokytojais.
Individualus darbas padeda gauti informaciją vaiko charakteriui analizuoti, jam pažinti ir suprasti, individualiems santykiams ir specifinei sąveikai kurti.
Su tėvų grupe.
Tikslas- sukurti tėvų grupę, kur tėvai vienas kitą gerai pažintų ir sugebėtų mokykloje organizuotai atstovauti savo vaikų interesams. Svarbu siekti abipusio atvirumo, pažinimo ir supratimo, sudaryti sąlygas tėvams susipažinti ne tik tarp savęs, bet ir su daugeliu mokykloje dirbančių mokytojų, mokyklos vadovais, pateikti kuo daugiau informacijos apie mokykla, mokymą, vertinimą ir t.t.
Su šeimomis.
Tikslas- skirti dėmesį atskiroms šeimoms, ypač vaikų, turinčių tam tikrų problemų ir bendradarbiauti sprendžiant tas problemas. Ši kryptis yra pati sudėtingiausia klasės vadovo darbe.
Siekiama padėti spręsti sunkiai auklėjamų vaikų šeimų problemas, kurios nulemia moksleivio pažangumą, elgesį, bendravimą, asmenybės formavimą. Poveikis turėtų būti daromas abipusiais šeimos narių susitarimais, kaip padėti mokiniui. Taip pat būtina susitarti dėl vienodo požiūrio į problemą.
Mokinių ateities prognozavimas ( merginos, žinokit šiam klausimui niekur neradau atsakymo, nei skaitykloje, nei internete. Klausiau Grabauskaites, tai net pati nustebo kas čia per klausimas, tai žodžiu kaip mokytojas padeda ruoštis mokiniui ateičiai) radau sakinį internete, tai jei kas žinote ką dagiau, būkit geros pasidalinkit. Galvoju, kad čia kažką galima rašyti, kad mokytojas padėtų mokiniui pasirinkti profesiją, skatintų jo gebėjimus, ugdytų vertybes...
Pedagogo gebėjimai
Pažinimo.
Organizaciniai.
Bendravimo.
Ateities prognozavimo.
Pedagogas turi numatyti mokinio ateitį. Geras pedagogas sudaro erdvę tobulėti ten, kur tu esi gabus. Perdaug nereikalaudamas dalykų, kuriuose tu esi silpnas.
Naujo mokinio integracija (adaptacija) klasėje.
Mokiniams tenka keisti mokyklą dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių:
Objektyvios mokyklos keitimo priežastys „užkoduotos“ pačioje švietimo sistemos struktūroje absoliuti dauguma mokinių privalo pereiti iš vienos mokymosi pakopos į kitą, kartu ir į kitą mokyklą. Taigi daugeliui mokinių tenka kelis kartus keisti mokyklą, kol jie įgyja brandos atestatą.
Subjektyvios priežastys (pvz., kokybiško ugdymo siekiai, specifiniai mokymosi poreikiai) dalį mokinių priverčia keisti mokyklą dar daugiau kartų. Todėl mokyklos keitimas yra svarbi švietimo politikos, ugdymo mokslo ir edukacinės praktikos problema.
Patiriami sunkumai, pakeitus mokyklą:
1. Akademiniai: didesnis mokymosi krūvis, aukštesni mokymosi standartai, pablogėję pažymiai; kuo aukštesnė klasė ir mokymosi pakopa, tuo mažiau tiesioginio mokinių ir mokytojų bendravimo, palaikymo ir individualios pagalbos iš mokytojų ir administracijos;
2. Socialiniai: sunkumai, užmezgant dalykinius ir draugiškus santykius su bendraamžiais ir mokytojais, daugiau mokyklinių kivirčų;
3. Psichologiniai: netekties jausmas (draugų, mokytojų, įprastos aplinkos praradimas), daugiau stresų, nerimo, depresijos, vienišumo išgyvenimų.
Adaptacija (integraciją) suprantame kaip procesą, kurio metu siekiama įveikti prieštaravimus tarp mokinio ir naujosios mokyklos aplinkos.
Šio proceso galima išskirti psichologinės, socialinės ir didaktinės adaptacijos sritis. Adaptacijos proceso rezultatas – kokybiškas mokinio ir mokyklos aplinkos sąveikavimas, santykių darna, nusistovėjusi pusiausvyra (Jovaiša, 1993). Siekiant šios darnos, svarbios abiejų – mokinio ir mokyklos integralios pastangos. Mokinys turi prisiimti naują vaidmenį, atitinkantį jo ir naujosios aplinkos pobūdį bei reikalavimus. Tačiau tie reikalavimai turi būti apibrėžti, aiškūs, išreikšti prieinama forma ir saugantys bręstančios asmenybės autonomiją bei orumą.
Esminis veiksnys, turintis pozityvią įtaką mokinių adaptacijai naujojoje mokykloje, yra:
mokytojų teikiama individuali pagalba mokiniams,
mokytojų ir mokinių draugiška elgsena su naujokais,
geras mokinių pažinimas,
teisingi vertinimai ir pagyrimai,
supažindinimas su mokyklos reikalavimais,
informavimas apie renginius,
naujokų įtraukimas į klasės bendrą veiklą,
grupinis darbas per pamokas,
teigiamas mikroklimatas klasėje.
Neįgalaus mokinio integracija.
Neįgalus žmogus yra tas, kuriam specialistas diagnozavo, kad jis:
- turi fizinį ar psichinį sutrikimą, trukdantį savarankiškam gyvenimui dėl vienos ar kelių svarbių veiklos sričių apribojimo; svarbiausiomis veiklos sritimis laikoma: vaikščiojimas, regėjimas, klausa, kalbėjimas, kvėpavimas, veikla rankomis, savitarna, mokymasis ir darbas;
- sutrikimo istorija fiksuota įvertinimo dokumentuose;
- sutrikimas formaliai įvardytas ir pripažintas.
Šalyje vykstant švietimo reformai, kasmet vis daugiau specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdosi drauge su bendraamžiais ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokykloje. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių skaičius specialiosiose internatinėse mokyklose nuolat mažėja. Norint užtikrinti šių vaikų ugdymosi kokybę, įgyvendinti praktikoje lygių galimybių švietimo sistemoje principą, būtina bendrojo ugdymo įstaigų pedagogams sudaryti daugiau galimybių įgyti papildomų žinių, įgūdžių, būtinų ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus bendroje grupėje/klasėje, rengiant bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus, taip sudaryti studijų programas, kad jie įgytų reikiamų žinių, taip pat patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 115-3228) numatytus papildomuosius teisės aktus (nustatyti specialiųjų poreikių asmenų aprūpinimo kompensacine technika ugdymo institucijose ir namuose tvarką, skaitovų, palydovų, gestų kalbos vertėjų paslaugų teikimo specialiųjų poreikių asmenims tvarką), kuriems įgyvendinti reikia biudžeto lėšų.
Mokymas įprastinėse klasėse yra labai svarbus. Šiuo atveju ne tik sumažėja diskriminacija, bet patiriamas ir kitoks teigiamas ugdymo poveikis. Pavyzdžiui, neįgalieji vaikai, stebėdami normalius vaikus ir sekdami jų pavyzdžiu, gali išmokyti atitinkamo socialinio ir akademinio elgesio. Tai naudinga ir normaliems vaikams, nes jie savo akimis gali pamatyti neįgaliųjų bendraamžių stiprybę ir galią, taip pat ir ribotumą. Dėl to praturtėja mokyklos aplinka ir visuomenė.
Kad mokiniui būtų skirtas specialusis ugdymas, pirmiausia jį reikia priskirti vienai iš kategorijų. Įvertinimą atlieka švietimo įstaigų specialiojo ugdymo komisijos, pedagoginės psichologinės tarnybos.
Bendrojo lavinimo klasėse integruoti moksleiviai, turintys specifinių negalių, mokomi pritaikius mokomąsias programas bei metodus atsižvelgiant į negalę:
Modifikuota programa – specialiųjų poreikių asmeniui pritaikyta bendrojo lavinimo programa, leidžianti jam ugdytis pagal valstybinius išsilavinimo standartus.
Adaptuota programa – valstybinio išsilavinimo standartams neprilygstanti bendrojo lavinimo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui.
Specialioji programa – valstybiniams išsilavinimo standartams neprilygstanti bendroji dalyko programa, skirta tam tikrai specialiųjų poreikių asmenų grupei, ar programa, skirta sutrikusiai funkcijai lavinti.
Individualioji programa – programa, skirta asmens individualiems gebėjimams ugdyti ir specialiesiems ugdymosi poreikiams tenkinti.
Mokykloje integruotas ugdymas gali būti organizuojamas dviem būdais:
1. visiškos integracijos (kai neįgalieji mokomi bendrojo lavinimo klasėje);
2. dalinės integracijos (kai neįgalieji mokomi specialiosiose klasėse bendrojo lavinimo mokykloje).
Visiška integracija yra tinkamesnė vaikams, turintiems fizinių ir judėjimo sutrikimų, silpnaregiams, neprigirdintiems, o dalinė integracija – kurtiesiems, akliesiems, protiškai atsilikusiems.
Specialiųjų poreikių mokiniai (išskyrus lengvai sutrikusios komunikacijos mokinius) į bendrą klasės mokinių skaičių įtraukiami taikant koeficientą 2 (vienas specialiųjų poreikių mokinys atstoja du normalius mokinius). Integruojant specialiųjų poreikių mokinius į bendrojo lavinimo mokyklą, laikomasi tokių proporcijų: ne mažiau kaip 60% normalių vaikų ir ne daugiau kaip 40% su specialiaisiais poreikiais.
Specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas reikalauja daug pastangų iš pačių vaikų, pedagogų, tėvų – visos mokyklos bendruomenės. Tik dirbant visiems kartu, bendradarbiaujant galima pasiekti gerų rezultatų.
Neįgaliųjų mokymo sąlygos:
mokiniai turi būti mažiausiai varžančioje aplinkoje;
Tai reiškia, kad neįgalieji vaikai, kiek įmanoma, turėtų būti mokomi normaliose klasėse. Tie, kurių fizinė, emocinė ar mokymosi negalia visai nedidelė, turėtų visą dieną praleisti normalioje klasėje. tiems, kurių negalės šiek tiek rimtesnės, turėtų papildomai pagelbėti specialusis pedagogas. Juo negalė sunkesnė, tuo normalios klasės mokytojo atsakomybė mažesnė, o toks mokinys turi būti papildomai mokomas specializuotoje aplinkoje, kraštutiniu atveju – internatinėje mokykloje
Kiekvienas neįgalus vaikas turi turėti individualų mokymo planą (IMP); IMP turi parengti komitetas, į kurį įeina normalios klasės mokytojas, vaiko tėvai, specialusis pedagogas, taip pat ir kiti specialistai, tokie kaip psichologas, kalbos terapeutai, medikai. IMP turi turėti informaciją apie vaiko dabartinius mokymosi rezultatus, suformuluotus ilgalaikius ir trumpalaikius ugdymo tikslus, planą, kaip šių tikslų bus siekiama, kiek laiko vaikas pralis normalioje klasėje ir vertinimo planą. IMP turi būti kasmet patikrinamas.
Įvertinimo procedūros turi nediskriminuoti; Atrenkant vaikus, kuriems reikia specialiojo mokymo, mokyklų pareigūnams būtina remtis įvairiais testais ir atsižvelgti į vaiko kultūrinę aplinką bei kalbą. Svarbu įtraukti į vertinimą tėvus, be kurių raštiško sutikimo nepriimami jokie svarbesni sprendimai, susiję su vaiko mokymu. Apie mokyklos planuojamus veiksmus pranešama jų kalba.
Nauda vaikams
Ir neįgalūs, ir įprastai besivystantys vaikai patiria integruoto ugdymo naudą. Neįgalus vaikas, lankydamas tą pačią grupę su sveikais vaikais, gali iš bendraamžių pasimokyti bendravimo ir įgyti kitų jo raidos lygį atitinkančių socialinių įgūdžių. Artimesnis bendravimas padeda vaikams užmegzti draugystę ir teigiamus tarpusavio santykius, o svarbiausia – išmoko paremti vienas kitą. Ankstyvoje vaikystėje pavykęs bendras natūralus buvimas su kitais neįgaliesiems sukuria tolesnio gebėjimo integruotis į visuomenę pagrindus.
Įprastai besivystančius vaikus integruotas ugdymas taip pat praturtina. Jie pradeda suprasti, su kokiu gyvenimo iššūkiu susiduria jų neįgalūs draugai, todėl tampa jautresni kitų reikmėms ir ima geriau suvokti bei reaguoti į skirtingumus. Jie sužino, kad kiekvienas gali įveikti sunkumus ir daug ko pasiekti.
Nauda šeimoms
Visi tėvai nerimauja dėl vaikų ateities. Tas nerimas ypač stiprus, kai tėvai augina neįgalų vaiką. Aktyvus dalyvavimas savo vaiko ugdymo programoje palengvina šį rūpestį. Kai tėvai, auklėtojos ir specialistai bendradarbiauja, kiekvieno komandos nario indėlis padidina grupės veiklos efektyvumą ir padeda vaikui sėkmingai vystytis.
Neįgaliems vaikams atviros grupės tikrai teikia naudos ir toms šeimoms, kurių vaikai vystosi įprastai. Jos daugiau sužino apie skirtingumus ir šeimų, turinčių neįgalų vaiką, rūpesčius. Daug tėvų, kurių vaikai vystosi įprastai, pradeda įsitraukti į bendruomeninę veiklą, kad padėtų šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Šie tėvai stengiasi paveikti vietinę valdžią, kad neįgaliesiems būtų lengviau patekti į viešąsias įstaigas, transportą ir kitas paslaugų teikimo vietas. Kuo daugiau bendruomenės narių susipažįsta su sunkumais, iškylančiais auginant neįgalius vaikus, tuo geriau pavyksta suorganizuoti reikiamą paramą.
Nauda auklėtojoms
Neįgaliems vaikams atvirose grupėse dirbančios auklėtojos privalo gerai išmanyti šių vaikų raidos ypatumus. Įgydamos daugiau patirties, šios auklėtojos vis geriau susipažįsta su vaikų ugdymo būdų įvairove. Ugdydamos neįgalius ir įprastai besivystančius vaikus, auklėtojos vis geriau perpranta jų mokymosi būdų įvairovę, subtiliau skiria individualius gebėjimus ir specialiuosius ugdymosi poreikius. Auklėtojos įgunda atskirti, kurį neįgalių vaikų įgūdį suformuoti bus sunku, o kurį – lengviau. Kai auklėtojai vis geriau sekasi individualizuoti ugdymą, ji nesutrinka sunkią akimirką ir geriau suvokia vaiko reikmes.
Nauda bendruomenei
Tapdami veikliais visuomenės nariais, vaikai ne vien pasikliauja bendruomenės parama, bet ir patys daro vis didesnę įtaką bendruomenės gyvenimui. Ugdyti neįgalius vaikus toje pačioje aplinkoje, kaip ir įprastai besivystančius vaikus, yra daug pigiau nei kurti ir finansuoti alternatyvias ugdymo įstaigas. Bendruomenė sutaupo švietimui skirtas išlaidas nebekurdama atskirų įstaigų. Bendruomenė laimi, kai neįgalūs asmenys prasmingai prisideda prie jos gerovės kilimo.
Konfliktų sprendimo būdai.
.Konf atsiranda žmogui ginant savo nuomonę, kuri skiriasi nuo kt. Bręstantį konfliktą galima atpažinti iš tam tikrų požymių: keičiasi bendravimo pobūdis, bendravimas tampa ne toks atviras, mažiau keičiamasi informacija. Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties sąveika, t.y. nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas.
Pagal formą konf skirstomi: asmenybės, tarpasmeniniai, konfliktai tarp grupių. Dar skirstomi į: paslėptus ir nenumatytus, atvirus arba numatytus. Arba į: konfliktus kilusius dėl asmenybės savybių, situacijos sąlygotus konfliktus.
Konfliktai gali būti: konstruktyvūs, kurie stimuliuoja grupės dinamiką arba destruktyvūs, kurie ardo grupę. Dažniausia priežastis – nesugebėjimas atsižvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, kurių pagrindinis tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktai kyla tada, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai.
Konf. sprendžiami šiais būdai:
1) sprendžiant konfliktą tiesiogiai, paprastai dalyvauja abi konfliktuojančios pusės, kartais ir trečiasis, nešališkas asmuo. Jis gali užjausti, prisiimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę. Tačiau rasti tokį neutralų žmogų gana sunku, kur kas daugiau tokių, kurie pasirengę palaikyti vieną ar kitą pusę.
2) netiesioginiai konfliktų sprendimo būdai:
a) jausmų išliejimo principas
b) “pozicijų pasikeitimo” principas
c) “agresijos apnuoginimo” (nepastebimai suvesti juos, kad jie pažaistų, pasportuotų ir pan.)
d) “oponentų priverstinio klausimo” principas (konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčią ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą priešininko repliką)
e) pajuokavimo principas (jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs)
Svarb sąlygos konfliktui spręsti: 1) konflikto esmės atskleidimas 2) atviras ir efektyvus abiejų pusių bendravimas.
Sprendimo būdai: 1) nekonstuktyvaus: a) išorinis konflikto nuslopinimas b) konflikto užglostymas c) konflikto vengimas d) kompromiso strategija 2) konstruktyvaus: a) problemos pripažinimas, įžvelgimas bendravime b) problemos išsakymas c) jos sprendimas. Kai yra delsima, atsiranda papildomų problemų, kurios po to bendrai pateikiamos sukelia sprogimą. Konfliktai tam komplikuoti.
Sveiki, esate išskyrę vertinimo funkcijas:stimuliuojančią ir orientuojančią ar galėtumėte pasakyti, kokioje literatūroje radote šį skirstymą?Iš anksto ačiū.
ReplyDelete