Nr .10. Didaktikos, kaip mokymo teorijos, tikslai:
Tirti ir sudaryti palankias ugdymo(-si) sąlygas, mikroklimatą mokykloje;( Sukurti mokiniams aplinką, laiduojančią ugdymo mokymosi kokybę, nuolat ją palaikyti ir atnaujinti pagal šiuolaikinių technologijų lygį; Sudaryti sąlygas plėtoti savo gabumus įvairaus pajėgumo mokiniams specializuotose kabinetuose, kurie atitiktų estetiškumą, funkcionalumą, saugumą, šiuolaikiškumą; užtikrinti, kad mokymo sąlygos, programos, priemonės, ugdymo(si) procesai ir rezultatai atitiktų kiekvieno mokinio poreikius;kad tarp nebdruomenės narių būtų jaučiamas pasitikįjimas, bendradarbiavimas, pagarba, savitarpio parama).
Prognozuoti ateities švietimą, mokymo turinį ( svarbu išsiaiškinti, kokio išsilavinimo reikia jaunajai kartai, kokios žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kokia kūrybinės veiklos patirtis iš kiekvieno dalyko yra būtiniparodyti, kaip mokytojui konkretinti mokymo turinį, išskirti svarbiausius dalykus, kaip racionaliais metodais ir būdais suprantamai pateikti žinias, sieti jas su gyvenimu, mokinių patirtimi. Siekdamas, kad mokiniai kuo geriau suprastų pateikiamas žinias, mokytojas turi duoti ne tik frontalias, bet ir grupines bei individualias užduotis, taikyti įvairias technines ir kotokias vaizdines priemones, įvairinti mokymo metodus.svarbu mokyti mokinius vertinti, daryti išvadas, įjungti naują informaciją į jau turimų žinių sistemą, jomis remiantis aiškinti naujus faktus bei reiškinius, taikyti jas praktikoje)
Pažintinių galių, intelekto išvystymas, protinių operacijų formavimas: mokymo procese, perimdami mokslo pagrindus, vertybes ir idėjas, mokiniai turi susiformuoti ir bendriausius protinės bei praktinės veiklos mokėjimus bei įgūdžius, plėtoti kalbą, atmintį, vaizduotę, mąstymą.
Pasaulėžiūros, bendražmogiškųjų moralinių ir estetinių vertybių, įvairių vertingų asmenybės savybių –valios, jausmų ugdymas ( siekiant ugdyti sąmoningą, aukštos tautinės savimonės asmenybę, didaktika turi patarti, kaip efektyviau naudoti mokymą auklėjimui, kad būtų formuojamas besimokančiųjų turiningas vidinis pasaulis, humanistinis požiūris į tikrovę. Toks požiūris turi remtis bendražmogiškomis vertybėmis ir jas atitinkančiomis elgesio normomis, tautos kultūra ir tradicijomis. Svarbu skatinti, kad idėjos nesiskirtų nuo darbų, žodžiai, požiūriai-nuo elgesio).
Išmokyti savarankiškai įgyti žinių, formuoti praktinius mokėjimus (mokymasis, grindžiamas žinių sistemos perėmimu, yra pasenęs, neretam mokiniui mokytis sunku, jis mieliau imasi įdomios ir įvairios praktinės veiklos. Siūloma iš esmės peržiūrėti klasikinį požiūrį į mokymą; remiantis mokinių interesais ir poreikiais , mokant svarbiausią dėmesį skirti skirti ugdytinių veiklai (darbinei, meninei) arba remtis jų asmenine patirtimi kaip svarbiausiu žinių šaltiniu).
Parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiniai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių( privalu, kad mokiniai suprastų žinių svarbą, norėtų išmokti, sąmoningai siektų žinių, kad noriai, įtempę jėgas, valios pastangas ryžtingai dirbtų, jausdami atsakomybę už šios veiklos rezultatus.šiuo atveju labia daugelio mokinių požiūris priklauso nuo mokytojo pedagoginio meistriškumo, jo erudicijos, visos jo veiklos).
Didaktikos šakos:
Bendroji d. Tyrinėja ugdymo dalyką ir tikslus, ugdymo veiksnius, ugdytinį ir veikėjus, liaudies švietimo sistemą ir jos valdymą. Daug vietos skiriama bendriesiems mokymo ir auklėjimo teorijos pagrindams.
Specialioji d. Tyrinėja asmenų, turinčių defektų, mokymo ir auklėjimo klausimus (protiškai sutrikusių, kurčiųjų, aklųjų, turinčių kalbos sutrikimų).
Eksperimentinė d. Kaupia bei aiškina duomenis, atsleidžiančius mąstymo ypatybes, atminties, valios, emocijų specifiką ( dėmesys ne mokymo proceso dėsningumams nustatyti, o visapusiškai tirti asmenybę).
Praktinė d. Viskas vyksta ugdymo praktikoje, intensyviai, per veiklą, darbą, užsiėmimus.
Mokymo teorijos raida Lietuvių ir užsienio didaktų tyrimuose.
Didaktika – mokslas nagrinėjantis mokymo ir mokymosi procesą, bendruosius mokymo ir mokymosi klausimus: ką, kaip, kada, kokiom sąlygom mokyt.
Didaktikos sąvoka pradėta naudoti 17a.
ANTIKA (GRAIKIJA). Buvo du mokymo blokai: gramatika (skaitymas, rašymas, kalba, literatūra, istorija, iškalba) ir dialektika (mokslas apie istorinį žmonijos vystymąsi). Aukštesnėse klasėse buvo mokoma geometrijos, astronomijos, muzikos. Prioritetas asmenybės ugdymui.
VIDURAMŽIAI. Dėstomi du dalykai: trikelis (gramatika, retorika, dialektika) ir keturkelis(geometrija, aritmetika, astronomija, muzika). Prioritetas teikiamas žinioms, mechanine atmintim grindžiamas mokymas.
RENESANSAS. Mokymo klausimai pradėti nagrinėti teoriniu aspektu – pradėjo formuotis didaktikos pagrindai, juos suformavo L. Vivas, V. Ratkė, J.A. Komenskis. Jis mokymo teorijos pagrindus išdėste „Didžiojoje didaktikoje“ (1632m.). Jo mokymo sistema buvo priešinga viduramžių mokymui. Suformulavo pagrindinius reikalavimus mokymui:
- mokyti visus ir visko;
- pasiūlė vadovėlio idėją;
- mokyti reikia iš gamtos;
- mokyti reikia aktyvinant mokinius.
18-19 AMŽIUS. Didaktikos klausimais rašė: Ž.Ž. Ruso (žmogus iš prigimties laisvas, mokyti reikia tai, kas žmogui įdomu, be prievartos); J.H. Pestalocis (sukūrė pradinio mokymo teoriją. Pagal jį, paprasšiausias žinojimas prasideda nuo skaičiaus, formos, žodžio. Todėl vaikus reikia mokyti skaičiuoti, stebėti, kalbėti); J.F. Herbartas (atsižvelgė į aplinkos poveikį vaiko mokymui. Mokymąsi lemia aplinka, epocha, gyvenimo lygis. Mokant eiti nuo seno prie naujo. Mokantis vyksta du protinės veiklos procesai: sąmoningas visumos supratimas (susidomėjimas, motyvacija) ir įprasminimas (mąstymas). A. Dystervėgas (18a.) (jo idėjos artimos šiuolaikinei didaktikai. Pagr. idėja – reikia skatinti mokinį savrankiškam tiesos ieškojimui. Blogas tas mokymo metodas, kuris pratina mokinį įsiminti, o geras tas, kuris skatina atrasti žinias). K. Ušinskis (mokyme labai svarbus mokinio pažinimas, mokymo vaizdumas. Svarbiausi dalykai gimtoji kalba, literatūra. Tyrinėjo atminties procesus. Svarbią reikšmę teikė integracijai, sisteminimui žinių). V. Lajus (mokymo procesą suprato biologiškai. Viskas susideda iš dirginimų ir reakcijų. Mokymui būdingos 3 pakopos: suvokimas, transformavimas, išreiškimas. Mokyme labai svarbu tai, kas išreiškiama piešimu, darbu). Didaktikos raidą tyrinėjo Keršenšteineris, Diuji, jų pažiūroms būdinga mokymą tiesiogiai sieti su darbu, darbine veikla.Pedagogikos šaknys glūdi liaudies ugdymo praktikoje, per daugelį amžių kaupėsi, jaunosios kartos ugdymo patirtis, kuri, tobulėjant visuomenei, nuolatos turėjo ir sudarė ugdymo teorijos užuomazgą. Apibendrinta pedagoginė mintis formavosi religijos, filosofijos, politikos sistemoje ir buvo susijusi su bendru žmogaus, to meto visuomenės supratimu.Vergovinėje santvarkoje, kai viešpataujančių klasių vaikų ugdymas tapo atskira visuomenės veiklos sfera, ugdymo problemas nagrinėja to meto mąstytojai: Aristotelis, Demokritas, Platonas, Sokratas, jie kartu buvo ir pedagogikos teoretikai. Nagrinėdami pedagogikos problemas, jie kėlė ugdymo tikslų, mokymo bei auklėjimo turinio, įvairaus mokymo organizavimo, vaikų amžiaus periodizacijos ir kt. klausimus. Romos filosofas Kvintilianas Ia., aprašė mokymo patirtį, reikalavimus mokytojui, kurių tarpe – būtinybė žinoti vaiko individualius polinkius ir gabumus, pasisakė prieš fizines bausmes.
Vakarų Europos pedagogikos plėtojimąsi ilgus amžius veikė krikščioniškoji ideologija. Pedagoginė mintis intensyviau plėtojasi Renesanso epochoje. Šiuo laikotarpiu iškeliamas išsilavinusio pasauliečio idealas, kreipiamas dėmesys į estetinį lavinimą, reikalaujama plėsti protinį lavinimą, mokantis matematikos, astronomijos, mechanikos, gamtos mokslų. Kartu reikalaujama ugdyti vaiko aktyvumą, žadinti kūrybiškumą, pasisakoma prieš fizines bausmes.
Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670) buvo naujų laikų pedagogikos kūrėjas. Parašė “Didžioji didaktika” (1632m) jis reikalavo, kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinė ir visiems privaloma, kad visas ugdymas atitiktų gamtos dėsnius. Jis pagrindė klasės pamokos sistemą, reikalavo realinio lavinimo, iš esmės teisingai nusakė žinių perėmimo procesą.
Anglų filosofas Dž. Lokas(1632 – 1704) teigė, jog ugdymas nulemia asmenybę, reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybę. Svarbiausia auklėjimo priemonė – ne kalbos, o pav., aplinka, tai, ką aplink mato vaikas.
Prancūzas Ž. Ž. Ruso (1712 – 1778) pagrindinis jo reikalavimas – atsižvelgti į natūralų vaiko vystymąsi, t. y. derintis prie vaiko prigimties, prie jo amžiaus ypatumų. Svarbiausia ugdyti vaikų domėjimąsi mokslu, lavinti jų protinius gebėjimus, diegti jiems teisingas ir naudingas idėjas. Jis tvirtino, jog prioritetas mokant priklauso pačiam mokiniui, jo interesams, o mokytojas – tik patarėjas, vaiko palydovas. J. H. Pestalocis (1746 – 1827) – svarbiausiu ugdymo tikslu laikė visų įgimtų žmogaus jėgų ir gabumų plėtojimą. Jis sukūrė elementariojo mokymo teoriją, reikalavo individualizuoti mokymą, akcentavo mokymo ir auklėjimo vienybės idėją. Rusijos ped. K. Ušinskis ( 1824 – 1866) – reikalavo teorijos ir praktikos vieningumo, į mokymo procesą žiūrėjo kaip į tam tikrą darbinės veiklos rūšį. Didelę reikšmę skyrė mokymo vaizdumui, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui mokymo procese, mokymo ir auklėjimo vienovei.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – realizuojamas privalomas mokymas , Europoje ir JAV. Siekiant išlaikyti paauglius privalomo mokymo laikotarpiu mokykloje, ieškoma kelių lengvinti mokymąsi.Susiformuoja kelios ugdymo teorijos: pragmatinė pedagogika – Dž. Diujis. – visas jaunosios kartos ugdymas turi būti pajungtas gyvenimo praktikos keliamų uždavinių sprendimui, t. y. svarbu išmokyti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, rasti būdus, kaip įveikti sunkumus. Veiksmo pedagogika – pagrindinis dėmesys yra skiriamas praktinei veiklai, darbiniam rengimui, suteikti darbinių mokėjimų ir įgūdžių maksimumą. Asmenybės pedagogika – propagavo stiprios, savarankiškos, išsilavinusios asmenybės ugdymą. Aktyvių, iniciatyvių fiziškai ir protiškai išlavintų jaunuolių, gerai parengtų gyvenimui ir praktinei veiklai, ugdymą propagavo naujojo auklėjimo kryptis . Tuo tarpu laisvojo auklėjimo šalininkai vaiką idealizavo, reikalavo jam laisvės ir pagrbos.
raida Lietuvoje.
Lietuvoje pedagogikos šaknys taip pat gludi liaudies ugdymo praktikoje, jos idėjos atsispindi liaudies kūryboje. Teorinė pedagoginė mintis pradėjo plėtotis XVI a., humanizmo ir reformacijos laikotarpiu. Liaudies švietimu, mokymu gimtąja kalba rūpinosi A. Kulvietis, M. Mažvydas, S. Rapolionis. XX a. pradžioje panaikinus spaudos draudimą, periodikoje buvo rašoma vaikų psichologijos, aktualiais mokymo ir auklėjimo klausimais – apie lietuvių kalbos mokymą, apie mokymo metodus, apie vadovėlius, apie tuo metu plintančias laisvojo auklėjimo, darbo mokyklos idėjas ir t. t.
Nepriklausomoje Lietuvoje, sparčiai formuojantis švietimo sistemai, pedagogų dėmesio centre buvo ne tik jaunosios kartos ugdymo tikslo bei paskirties, bet ir svarbiausios auklėjimo bei didaktikos problemos, visu pirma mokymo turinio ir metodų, mokymo organizavimo, mokytojo ir mokinių sąveikos klausimai. Lietuvos pedagogai aktyviai domėjosi užsienio pedagogika, todėl kelamos pedagoginės idėjos rado gyvą atgarsį ir Lietuvoje.
Žymus mūsų ped. S. Šalkauskis ( 1886 – 1941) savo darbuose nagrinėjo bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, didaktikos ir švietimo organizavimo sistemos klausimus, t. y. sukūrė savitą ugdymo teoriją. Jo idėjų tęsėjas buvo A. Maceina (1908 – 1987), jis ugdymą suprato kaip žmogaus kūrimą žmoguje, todėl ugdomąją sąveiką laikė pedagogikos teorijos ir pedagoginės praktikos centru.
Per okupacijos periodą, esant labai sudėtingai politinei ir socialinei situacijai, vis dėlto plėtojosi mokyklų tinklas. Reikėjo spręsti įvairias ugdymo problemas, todėl augo ir moksliniai pedagoginiai kadrai.
Atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas pedagogikos raidos etapas, pertvarkant visą Lietuvos švietimo sistemą, vykdant bendrojo lavinimo mokyklos reformą.
1.Toliau sėkmingai dirba pedagogikos mokslininkai; 2.Sparčiai auga pedagogikos mokslininkų skaičius.; 3.Kasmet aukštosiose mokyklose, vyksta įvairios mokslinės konferencijos, kuriose gvildenamos ir pedagoginės problemos; 4.Vis daugėja pedagogikos mokslo darbų rinkinių; 5.Pedagogikos problemos kiek atsispindi švietimo klausimus nagrinėjančiose koncepcinio pobūdžio darbuose, yra paskelbtos įvairių mokyklų tipų koncepcijos.; 6.Leidžiama ped. Literatūra, atspindinti pastarųjų metų mokymo organizavimą ir kitas pedagogikos problemas.
Pirmojoje Lietuviškoje knygoje „Katekizmas“ (1547) buvo išspausdintas pirmas lietuviškas elementorius, jame pateiktos ir taisyklės kaip mokyti vaikus. Paneigiami kalimo, muštro metodai
Pirmosios didaktinės idėjos atsirado renesanso laikotarpiu. Lietuvos didaktikos raidai didelę reikšmę turėjo VU įkūrimas (1579), įkūrus VU pasirodė pirmieji didaktikos darbai.
Ž. Liauksminas apibendrindamas mokymo idėjas teigė, kad mokymas turi būti vaizdus, pradėti mokyti reikia nuo lengvesnių dalykų. Siūlė taikyti pratybas (veiklą). Mokymas turi apimti ne tik humanistinę kultūrą, bet ir gamtos pažinimą, žmonių darbus, gyvenimą.
20a. Panaikinus spaudos draudimą pradėti leisti žurnalai mokytojams. Pasirodė tobulesni mokykliniai vadovėliai (jų autoriai: Ušinskis, Damijonaitis, Jablonskis). J.Jablonskis parengė labai aukštos kokybės Lietuvių kalbos vadovėlius. 20a. viduryje ėjo 3 mėnesiniai pedagoginiai žurnalai.
Žymiausi didaktai: P. Mašiotas, Matijošaitis, Šalkauskis, Maceina, Laužikas.
Mokymo procesas, kaip mokinių ir mokytojų sąveika. Pedagoginių santykių aspektai.
Žmonių susitikimas, nuo kurio priklauso ugdymo procesas, asmenybės vystymasis. Gali būti konstruktyvi ir destruktyvi. Konstrukcinės sąveikos būdai : užduočių, pratybų atlikimas. Per tokią sąveiką asmenybė vystosi, adaptuojasi. Tad pedagoginis susitikimas konstruktyvi sąveika, kurianti individualybę, o vadovaujanti proceso jėga - ugdytojas.
Mokytojo ir mokinio sąveika šiuolaikinėje didaktikoje yra lygiavertė, mokytojo ir mokinio teisės labai panašios. Šiulaikinė didaktika remiasi konstruktyvistiniu požiūriu ir kognityviojo mokymo teorija. Atsižvelgisma į mokinio alinką ir mokinio išsivystymo lygį. Mokytojas ir mokinys:
- abu turi teisę pasirinkti mokymo ir mokymosi būdus, metodus, formas;
- vienodai atsakingi už mokymosi sėkmę;
- abu suinteresuoti, kad mokymasis gertėtų;
- mokinys turi būti gerbiamas, vertinamas;
- mokytojas siekia, kad mokinys taptų savarankišku, gebančiu pasirinkti, priimti atsakingus sprendimus.
Šiuolaikinis požiūris į mokymą ir mokymąsi: savarankiško mokymosi palaikymo būdai; idėjų argumentavimas, patikrinimas; mokymąsi palaikantis grįžtamasis ryšys; tarpusavio sąveika.
Sąveika vyksta taip: Mokinys ir mokytojas sutaria ką ir kaip veiks, tuomet mokinys veikia ir diskutuoja, o mokytojas padeda ir moko, proceso gale mokinys suvokia, o mokytojas vertina.
Mokinys yra aktyvus, socialus, socialiai motyvuotas, mokosi bendraudamas su mokytoju ir bendraamžiais. Mokinys prisiima atsakomybę už savo mokymąsi; savęs vertinimui atiduodama pirmenybė šalia mokytojo vertinimo; dirbama saugiose situacijose, kuriose nėra nesėkmės baimės.
Mokymas ir mokymasis vyksta mokinio ir mokytojo tarpusavio sąveikoje.
Būdinga mokinio veikla: grupės ar individualių problemų sprendimas klasėje.
Turi būti tinkama klasės atmosfera, mokytojas turi turėti aukšto lygio sprendimų gebėjimų.
J. Vabalo-Gudaičio pedagoginės sąveikos teorija.
* Pedagogika – visų žmonių nuolatinio ugdymo mokslas. Pedagogikos dalykas – konstrukcinė pedagogo ir mokinių sąveika, kaip visuotinis dėsnis. Gudaičio teigimu, mokslas apie bręstančiųjų ir subrendusiųjų konstrukcinę sąveiką – pedagogija, o to mokslo pritaikymas prakitkoje – pedagogika.
* Pagrindiniai konstrukcinės sąveikos komponentai:
- reagentas (mokinys)
- agentas (mokytojas)
- jų psichika
Kai vienas įsijaučia į kito padėtį norėdamas jį suprasti, reaguoti. Antrojo reagavimas veikia pirmojo psichiką ir t.t. Gudaitis nustatė psichologinę, socialinę, pedagoginę ir etinę šios sąveikos struktūrą.
* Pagrindiniai sąveikos lygiai:
- žemiausias (savo egocentrinių poreikių patenkinimas);
- aukštesnis (egocentriniai poreikiai suderinami su socialinio gyvenimo normomis, kitų interesais, jausmais. Šio lygio vertybės: veiklumas, teisingumas, lygybė.
- aukščiausias (vardan idėjinės ateities meilės, vardan žmonijos, tautos ateities, soc santykių harmonijos, teisingumo.
* Pedagogikos pagrindą sudaro mokinių akceptinių (sensorinės kultūros vaizdingumo, dėmesio, atminties, mąstymo, vaizduotės), koordinacinių (mentalinių – protavimas, jausmai, potraukiai, instinktai) ir ergatinių (veiklumas, valia, norai, charakteris, darbštumas) funkcijų ugdymas.
* Mokymas turi 4 formas: pamokymą
parodymą
dėstymą
mokslinimą ir švietimą.
* Dvi metodų grupės: vidinė technika (loginiai mokymo metodai, psichologiniai, pedagoginiai)
išorinė technika (daiktinis, eroatematinis (pokalbis), akroamatinis (pasakojimas), ergatinis (darbas, veikla)).
* J. Vabalas-Gudaitis pirmasis pavartojo šią sąvoką. Ugdymas - konstrukcinė psichofizinė sąveika. Asmenybė “konstruojama" susiduriant 2 skirtingo išsilavinimo ir išsiauklėjimo jėgom. J. V.-G. Išskyrė homogeninę (tarp žmonių : mokytojo - mokinio) ir heterogeninę ( tarp žmonių ir daiktų, gamtos : mokinio - mokyklos, užduočių, žinių) sąveikas.
Praktinio mokymo organizavimo tyrimo esmė, kurią sudaro atsakymai į svarbiausius mokymo klausimus: kodėl mokyti, ką mokyti, kaip mokyti, kada mokyti, kokiomis sąlygomis mokyti.
Rajeckas. Mokymo organizavimas
Mokinių mokymo, jų auklėjimo ir lavinimo sėkmė mokymo procese visų pirma priklauso nuo mokymo turinio. Nemažiau svarbus ir mokymo proceso organizavimas, mokinių veiklos pobūdis, mokytojo ir mokinių sąveika šiame procese.Šiuolaikinėmis sąlygomis ypač reikia ugdyti sumanią, kūrybiškai mąstančią k veikiančią asmenybę, gebančią savarankiškai plėsti žinias. Tai raiškia, jog mokinius būtina išmokyti ir įpratinti suvokti savo galimybes.Šito siekiant reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, mokymo procese kuo aktyviau veikti. O tai iš esmės lemia mokymo metodai bei metodiniai būdai.
S.Šalkauskis klasifikuoja į tetinį ( mokinys turi sekti mokytojo mintį ir mokytis iš to, ką jis teikia) ir euristinį (mokinys turi būti aktyvus, metodas pagrįstas mokinio savarankiškumu - tiriamasis klausinėjimas, svarstomas pasikalbėjimas, diskusija). Kiti metodus klasif.pagal pažinimo savarankiškumą: aiškinamasis —iliustracinis, reprodukcinis, probleminio dėstymo.tiriamasis.
Mokymo turiniui keliami reikalvimai (kaip organizuoti mokymą):
* Mokymo turinys turi atitikti mokymo tikslus;
* Remtis nauju požiūriu į mokymą ir mokymąsi – centre mokinys;
* Mokytojo ir mokinio lygiavertė sąlyga;
* Turi būti sudaryto sąlygos visapusiškam asmenybės ugdymui;
* Sąsajos su mokinio aplinka, ugdomas patriotizmas, pilietiškumas;
* Turi būti suteiktas ne tik žinių pagrindas, bet ir jų sistema;
* Perteikiamos bendražmogiškos vertybės;
* Dalykinė ir sociokultūrinė integracija;
Svarbiausios mokymo sąvokos – žinios, mokėjimai, įgūdžiai, vertybės.
Žinios – tikrovės pažinimo rezultatai, teikiantys žodinę ar simbolinę informaciją apie daiktus, reiškinius, jų savitarpio ryšius. Tai yra moksliniai faktai, mokslinės sąvokos, dėsniai, teorijos.
Mokėjimai ir įgūdžiai formuojasi pritaikant žinias naujomis sąlygomis bei praktiškai.
Mokėjimas – mokinio turinio elementas, nurodantis, kokius teorinius ir praktinius veiksmus moksleivis turi įgyti mokykloje, įsisavindamas tam tikro dalyko metinį kursą.
Įgūdis – mąstymo ir daiktinės, praktinės veiklos automatizuotas veiksmas. Įgūdžiui susidaryti reikia pratybų. Kol jis išlavinamas pereinama keletas fazių: nuo sąmoningos tikslingos judesių kontrolės, nereikalingų judesių ir veiksmų išnykimo iki atitinkamų veiksmų automatizacijos.
Vertybės – tai dvasinė žmogaus sfera. Mokiniai perimdami svarbiausias žinias turi patikėti jų teisingumu, tikrumu, būtinumu. Mokomoji medžiaga turi veikti ne tik intelektą, bet ir emocijas.
Vertybių vieta ir vaidmuo mokymo procese.
Mokinio įvedimas į vertybių pasaulį yra svarbus formaliam ir neformaliam ugdymui. Daugelis didaktų teorijų pripažįsta, kad vertybės yra mokinių kompetencijos integralinė dalis. Vertybinis mokymo aspektas tampa ypač akivaizdus, kai mokymą suprantame, kaip sąveiką, kurią pagrindė L. Vygockis, J. Vabalas Gudaitis ir kt. Per sąveiką žinios ne tik suvokiamos, bet ir interpretuojamos. Mokinys klauso, kaip mokytojas interpretuoja reiškinius, įvykius ir jų interpretavimą mintyse lygina su savo pasaulio modelio suvokimu. Kiekvienas mokinys į mokyklą ateina su savo individualiu pasaulio ir jame esančių vertybių suvokimo modeliu. Kaip teigė Pježe, mokiniai geriau įsisavina tą mokomąją medžiagą, kuri atitinka jo pasaulio suvokimo modelį. Mokiniams įgyta informacija mokymo procese yra svarbi ne tik pažinimo, sugebėjimų lavinimo požiūriu, bet taip pat ir vertybiniu, nes tik įgijęs informacijos ir ja operuodamas, apsisprendžia dėl savo prioritetų.
Vertybių ugdymas labai artimas istorijos raidoje susiformavusiai sąvokai auklėjamasis mokymas, kurią įvedė J. F. Herbartas . XX a. 6 – ame dešimtmetyje B. Bloomas sukūrė mokymo modelį, kuriam išskyrė tris tikslų lygmenis – pažinimo, emocinį – vertybinį ir psichomotorinį. Emocinio – vertybinio svarbiausias tikslas – vertybių įsisąmoninimas, kuris apjungia norą kažko siekti.
Mokymas jungia mokytojo ir mokinių dorovinius santykius, pagrįstus vertybėmis. Galime teigti, kad mokant sąveikauja mokytojo ir mokinių vertybių sistemos. Mokytojo vertybiniai sprendimai lemia, kokį jis mokymo aspektą nori išryškinti pamokoje ir kaip šie aspektai subordinuoja su mokinių prioritetais. Ypač mokytojų vertybiniai sprendimai svarbūs numatant mokymo tikslus, parenkant mokomąją medžiagą, metodus.
Mokymo procesas – ugdytojo ir ugdytinio sąveika, per kurią įgyjamos žinios, lavinami mokinio sugebėjimai ir sudaromos palankios sąlygos vertybėms ugdyti. Mokytojas vertybinę funkciją pirmiausiai atlieka teikdamas informaciją per įvairius mokomuosius dalykus. Mokomojo dalyko žinojimas keliamas, kaip svarbiausias tikslas, bet mokinys giliai ir visapusiškai nesuvoks mokomojo dalyko, jeigu nesigilins ontologiškai t. y. neatseks, iš kur ateina žinios, kokia jų prigimtis. Žinių prigimties suvokimas neretai laikomas svarbesnis, nei žinių turinys. Į vertybes orientuotą mokymą bei ugdymą atkreipė dėmesį daugelis tyrėjų – filosofų – pedagogų (A. Maslow, S. Šalkauskis, A. Maceina, B. Bitinas, L. Jovaiša). Paauglių vertybių kaitos aspektus Europos tautų kontekste nagrinėjo M. Barkauskiatė, paauglių dvasines vertybes – E. Martišauskienė ir kt. Švietimo ir mokslo ministerijos išleistame leidinyje „Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai“ vertybės traktuojamos kaip svarbiausias mokyklos tikslas, vertybių sistema laikoma pagrindine koncepcijos dalis.
Vertybių ugdymo tikslai yra šie: ugdo kritišką, savarankišką mokinio mąstymą, padeda suvokti gamtos, visuomenės, savo šalies, jos istorijos žinių vertę. Skiepija dvasingumą, dorą, pagarbą tiesai, žmogui, padeda įgyti vertybinės patirties, moko priimti socialiai reikšmingus sprendimus.
Mokymo ir auklėjimo vienovė.
Tai vienas iš ugdymo dėsningumų, ypač akcentuojamas šiuolaikinėje pedagogikoje. Mokymas ugdo mokinius ne tik protiniu, bet ir doroviniu, darbiniu, tautiniu, estetiniu požiūriu, t. y. mokymas yra reikšminga auklėjimo priemonė. Pedagogikoje tvirtinama, kad mokymas visada auklėja, net nesvarbu, nori to pedagogas, ar ne.
Auklėjimas – tai sąmoninga ir sisteminga suaugusiųjų įtaka bręstančiam žmogui, siekiant visų pirma išplėtoti dvasines prigimties galias. Tai asmenybės požiūrio į pasaulį, dorovinių ir estetinių vertybių, idealų, dvasinių poreikių, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įpročių formavimas. Auklėjimas yra organizuotas, su visuomenės tikslais ir uždaviniais suderintas auklėjamasis poveikis. Auklėjimu orientuojami ir dailinami žmogaus sprendimai bei elgsena, derinant su kitų žmonių interesais.
Mokykloje pagrindinė mokinio veikla – mokymasis, todėl ir auklėjimas mokykloje iš esmės vyksta mokymo metu. Žinoma, nemažą vaidmenį vaidina ir įvairi užklasinė veikla, ypač klasės auklėtojo darbas, įvairūs renginiai mokykloje. Mokymasis – viena iš veiklos rūšių. Tai pagrindinė veikla, besitęsianti paprastai keliolika metų, todėl svarbu kuo geriau panaudoti galimybes auklėjimui, visų pirma dorovinei sąmonei, nuostatoms formuoti. Mokymo procese visų pirma auklėja nagrinėjamos informacijos turinys. Svarbu, kad mokiniai ne tik įsimintų tam tikras žinias, bet jas visapusiškai išnagrinėję, paverstų pagrindinius teiginius ir iš tų žinių išplaukiančias idėjas asmeninėmis pažiūromis ir įsitikinimais.
Kiekvienas mokymo dalykas daro savitą auklėjamąją įtaką:
Žinios apie gamtą turi auklėjamosios įtakos, kai jas pateikiant išryškinama pasaulio raida, akcentuojami priežasties – padarinio ryšiai, kai atskleidžiama tų žinių pažintinė ir praktinė reikšmė ir pan.
Per literatūros pamokas mokymasis padeda suvokti žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumą, individualumą, pažinti žmones ir save, suprasti dvasinio gyvenimo esmę, tradicijas ir pan. Gera galimybė skiepyti mokiniams sąžiningumo, ištikimybės, dorovinio tyrumo ir kitus jausmus.
Gimtoji kalba, tautos istorija, tautos literatūra auklėja tautiškumo, patriotizmo dvasią; žinoma tautinis auklėjimas vyksta ir mokant visų kitų disciplinų, bet humanitariniai dalykai ypač reikšmingi.
Per meno dalykus įtaigiai pateikiamos socialinės idėjos, skatinama savarankiška emocinė – kūrybinė veikla.
Mokimo turinys vienas reikšmingiausių šaltinių, kuris aktyvina ne tik protą, bet ir dorovę, jausmus. Kad didėtų jo auklėjamoji įtaka, svarbūs šie aspektai:
Akcentuoti svarbiausius dalykus ir reikšmingiausias idėjas;
Sieti nagrinėjamą medžiagą su gyvenimu, mokinių patirtimi;
Pasiekti, kad informacija būtų visiems mokiniams prieinama ir suprantama;
Integruoti įvairių dalykų žinias.
Ypatingą reikšmę mokinių auklėjimui mokymo procese turi mokytojo asmenybė, jo pavyzdys: dalykinės žinios, požiūris į savo dėstomąjį dalyką ir kitas mokslo sritis, pedagoginis meistriškumas, gebėjimas organizuoti mokymo procesą.
Taigi, siekiant, kad mokymo procesas kartu taptų ir auklėjamuoju reikia užtikrinti tokias sąlygas: mokslinė – įrodomoji nagrinėjamos mokymo medžiagos jėga; reikiamas dėmesys toms problemoms, kurios vertingos auklėjamuoju požiūriu; nagrinėjamų problemų siejimas su emociniais išgyvenimais; supratimo, kad patiems mokiniams asmeniškai svarbios nagrinėjamos problemos bei su jomis susijusios vertybės formavimasis ir t. t. Auklėjamąją mokymo įtaką lemia šie pagrindiniai veiksniai: mokimo turinys, mokymo proceso organizavimas, mokymo proceso dalyvių sąveikos pobūdis, mokytojo asmenybė.
Mokymo proceso modelis, pagrindiniai jo komponentai: mokymo tikslas, turinys, metodai, formos, priemonės, vertinimas. Mokymo komponentų tarpusavio ryšiai ir priklausomybė.
Mokymo (-osi) tikslų lygiai:
Pažinimo lygis– žinios, jų prisiminimas, supratimas, taikymas, analizė ir sintezė ir įvertinimas.
Emocinis - vertybinis lygis – išgyvenimai, gyvenimo gėrybių tapimas vertybėmis, subjektyviai reikšmingomis mokiniui. Tai pažiūrų, vertybių ugdymas.
Psichomotorinis lygis -motorinių, technologinių, kūrybinių veiksmų, judesių mokymas kūno kultūros, darbų, piešimo ir muzikos pamokose. (Eisena, svorio jutimas, judesių koordinacija, ištvermė.)
(Pastaba: Potemė ,,Mokymo tikslų lygiai“ manau yra atsakyta, papildymas- neparyškintas tekstas).
Mokymo proceso modelis, pagrindiniai jo komponentai: mokymo tikslas, turinys, metodai, formos, priemonės, vertinimas. Mokymo komponentų tarpusavio ryšiai ir priklausomybė.
Istorijos raidoje mokymas buvo suprantamas kaip žinių dėstymas, instruktavimas, informavimas. Mokymo sėkmę lėmė gebėjimas perteikti daug žinių. Toks mokymas skatina daug ką įsiminti, lavina atmintį, bet neugdo kūrybiškumo ir visapusiškumo. Šiuo metu mokymas suprantamas kaip mokytojo ir mokinio sąveika, kurioje mokinys aktyvia forma įgyja žinių, mokosi dalykinių pagrindų, mąsto, pažįsta tikrovę, keičia savo elgesį t..y lavinasi ir auklėjasi. Sąveika tarp mokyt ir mok yra: konstruktyvi - kai bendraujant pasiekiama gerų rezultatų ir destruktyvi - mokytojas su mokiniu priešiški ir rezultatų minimalūs. Sąveikaujant mokiniui ir mokytojui vyksta keitimasis informacija, emocijomis, formuojasi mokinio vertybės. Mokytojo vaidmuo –vadovauti, sąveikauti arba bendradarbiauti. Mokymas tikslingas, kai iškelti aiškūs tikslai.
Svarbiausios sąvokos:
*žinios- apibendrintas žmonijos patyrimas, objektyvus tikrovės atspindys. Tikrovę labiausiai apibūdina mokslas. Mokslui ir mokomajam dalykui artimos sąvokos, bet netapačios. Šiuo požiūriu žinios- apibendrinto mokomojo dalyko supratimas. Žinios išreiškiamos simboliais. Įgydami žinių pažįstame pasaulį, patį save. Skirtingo dalyko žinios yra skirtingos. Mokyme reikia perteikti sąmoningas, veiksmingas, praktines žinias. Pagrindinė žinių funkcija - nustatyti gyvenimo tiesą, įgyti vertybių.
* mokėjimai- intelektiniai veiksmai. Tai gebėjimas perteikti žinias, perkelti jas į naujas situacijas kitom sąlygom.
*įgūdžiai- automatiniai ir sąmoningi veiksmai, kurie susidaro daug kartų kartojant tą patį veiksmą. Svarbiausios įgūdžių rūšys: darbo, sporto, intelektualinė. Įgūdžių ypatybės: veiksmų atlikimo greitis (išmokyti atlikti greitai veiksmus), judesių lengvumas, laisvumas.
*vertybės - mokymo aspektas. Vertybės - tai tokios mokymo tiesos, teiginiai, kurie mokiniui tampa subjektyvūs, reikšmingi, t.y. įsigyjama vertingumo prasmė (domėjimasis kažkuo). Žinios gali būti patrauklios ir nepatrauklios. Žinios, kaip gyvenimo tiesa, yra vertybė.
Mokymo tikslas, turinys, metodai. Modelio pagrindas yra tikslai. Tikslai realizuojami turiniu ir metodais. Mokymo turinys atsako į klausimą – ką būtina žinoti. Iš tikslų aiškėja ko mokyti, kaip ir kada.
Tikslai – išeities pozicija. Tikslų kėlimo šaltiniai : mokinio asmenybė, mokomasis dalykas, visuomenės poreikiai.Tikslai yra 3 rūšių : 1. pažinimo; 2. emociniai, vertybiniai; 3. psichologiniai;
Tikslai :
1). Mokomieji – įgyti žinių, susipažinti;
2). Lavinamieji – suvokti, išskirti prasmę, mokėti analizuoti, lyginti, apibendrinti;
3). Auklėjamieji – sužadinti jausmus, skiepyti, ugdyti;
Mokymas, kaip išskirtinis procesas: >1. tikslas ir jo konkretumas >turinio pasireiškimas >turinio organizacija >mokymo metodai, vaizdumas >įvertinimas (viskas sukasi ratu).
Tikslai įgyvendinami turiniu ir metodais. Mokymo turinys atsako į klausimą, ką mokyti, ką būtina žinoti ir mokėti. Mokymo turinys – medžiaginės ir dvasinės kultūros vertybių visuma. 1994 m. bendroje programoje siūloma mokymo dalykus suskirstyti pagal realijas : 1. žmogaus gyvenimo realijos (psichinės, fizinės, socialinės, politinės). 2. žinios apie realijos praeitį, dabartį, ateitį. 3. žmogaus gyvenimas grožinėje kūryboje, tautosakoje. 5. sveika veikla - žaidimai, sportas. Šio turinio svarbiausias kriterijus – žmogus. Mokymo turinys atsispindi dokumentuose.*mokymo planuose.* mokymo programose. * vadovėliuose. Bendriausias dokumentas – vystymosi planas, tai dokumentas primenantis mokomąjį dalyką, kiek skirta valandų per savaitę ir metus. Mokymo planą konkretina programa. Programa – svarbiausias mokymo turinį atspindintis dokumentas, kur nurodomi mokymo žinių, gebėjimų, mokėjimų, įgūdžių apimtys .
TURINYS IŠDĖSTOMAS DVEJOPAI : 1. kaip žinių, įgūdžių, mokėjimų visuma. 2. svarbiausi faktai, idėjos. Mokymo procese turinį reikia organizuoti. Jo neišmokstama savaime.
.MOKYMO PRINCIPAI. DIFERENCIJUOTO MOKYMO PROBLEMA. Mokymo principas - didaktikos kategorija, nusakanti kaip realizuoti mokymo dėsningumus. Mokymo principai yra šie:
l) moksliškumo (reikalauja, kad mokiniams būtų teikiamos mokslo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, turintys principinę teorinę ir praktinę vertę, kad nebūtų mokoma nemoksliškų dalykų, abejotinų teiginių, iškraipančių mokslo tiesas)
2) sistemingumo ir nuoseklumo( mokymą organizuoti taip, kad mokiniui būtų perteikiama mokslo pagrindų sistema, kad mokinys žinias, mokėjimus bei įgūdžius valdytų nuosekliai be spragų)
3) teorijos ir praktikos ryšio (reikalaujama skatinti ir mokyti mokinį įgytas žinias taikyti praktiškai, naudoti jas tolimesniam tikrovės pažinimui ir pertvarkymui)
4)mokinių sąmoningumo ir aktyvumo (reikalauja mokomąją medžiagą pateikti taip, kad mokinys ją tinkamai suprastų ir tinkamai įvaldytų, aktyvinti pažinimo veiklą, ypač mąstymą)
5)vaizdumo (papildo 4 principą, padeda įgyvendinti moksliškumo, teorijos ryšio su praktika sistemingumo principų reikalavimus)
6)prieinamumo (pedagogai turi žinoti mokinio protinės ir praktinės veiklos galimybes, jų žinias, patirtį ir atsižvelgti į šias savybes apibūdindami lavinimo turinį ir mokomojo proceso organizavimą)
7)tvirtumo (reikalaujama mokyti taip, kad mokinys neužmirštų, išmoko).
Diferencijuotas mokymas, ugdomasis mokymas įmanomas tada, kai atsižvelgiama į mokinių išsilavinimą, pajėgumą, individualias skirtybes. Nustatoma, kokių dalykų mokoma frontaliai, o kokių – individualiai, grupėse pagal išsilavinimą, pajėgumą. Diferencijuotas mokymas derinimas su frontaliu ir individualiu lemia mokymosi sėkmę. Šis principas reikalauja: l)pažinti mokinio individualybę, 2) siekti, kad silpnesnieji išmoktų sunkesnių dalykų ir veiksmų, 3) individualizuoti darbą su gabiais ir negabiais. Pirmiesiems sudaryti sąlygas mokytis sudėtingesnių dalykų, o antriesiems - plėtoti įgimtus duomenis ir mokytis bent vidutiniškai, 4) neįžeisti silpnesnių mokinių orumo, geriausia, kai nei jie, nei tėvai,nežino,jog-mokosi-silpnesnių-klasėje.
Mokymo(si)-proceso-esme,-etapai.-Mokymo-proceso komponentai, funkcijos.
Mokymas (sis) — mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių pažintinė veikla. Ja siekiama, kad mokiniai sąmoningai ir tvirtai įsimintų mokslinių žinių pagrindus — svarbiausią ir būtiniausią žmonijos patirties dalį. Ši veikla turi būti taip organizuojama, kad jos metu ugdytiniai kuo sėkmingiau formuotųsi protinius ir praktinius mokėjimus bei įgūdžius, plėtotų savo intelektą, dvasinę ir emocinę sferą.
Mokymo svarba ir uždaviniai šiuolaikinėmis sąlygomis:
1. Mokymo, kaip svarbiausios mokyklos veiklos srities, paskirtis, teikti, plėtoti, apibendrinti ir gilinti svarbiausias ir visokeriopas žinias, atitinkančias šiuolaikinį kultūros(mokslo technikos, gamybos, dvasinės kultūros ir pan.) lygį, būtinas dabarties ir netolimos ateities žmogui (t.y. mokslo, visuomeninės, patirties pagrindus), maksimaliai atsižvelgiant į kiekvienos asmenybės interesus, galimybes ir visuomenės raidos perspektyvas. Šios žinios kaip tik ir turi sudaryti pagrindą mokiniui lavinti ir auklėti — gyvenimo keliui ir profesijai pasirinkti.
2. Mokymo procese mokiniams įgyjant žinių privalu siekti kuo efektyviau formuoti ir lavinti praktinius bei intelektualinius mokėjimus bei įgūdžius, mokyti naudotis įvairiose veiklos srityse.
3. Žinių įgijimas -— ypač svarbus protinio lavinimo būdas. Todėl mokymo procese reikia plėtoti mokinių intelektą, visų pirma kūrybinį mąstymą, taip pat ir kitus psichikos procesus bei savybes (vaizduotę, atmintį, valią, emocijas, interesus ir pan.), skatinti mokinių aktyvumą, minties ir veiklos savarankiškumą, žadinti ir plėtoti kūrybines galias bei gebėjimus, visokeriopai puoselėti asmenybės saviraišką. Ypatingą dėmesį skirti mokinių kūrybingam savarankiškam darbui organizuoti, aktyviai veiklai mokymo procese.
4. Žinios — pasaulio pažinimo instrumentas. Todėl reikia mokyti taikyti įgytas žinias naujiems reiškiniams ir faktams aiškinti, sieti jas su asmenine patirtimi, naudotis jomis įvairioje praktinėje veikloje, jas savarankiškai plėsti ir gilinti; įvairios veiklos procese ugdyti darbštumą, pareigingumą, atsakingumą ir kitas ypač vertingas asmenybės savybes.
5. Žinios, ypač susijusios su žmogaus ir visuomenės esmės,žmonių tarpusavio santykių, jų vidinio pasaulio pažinimu, yra labai reikšmingos mokinių auklėjimui. Todėl reikia visokeriopų sąmoningai įgytų žinių pagrindu siekti, kad šios žinios taptų asmenybės savastimi, formuotų pažiūrų sistemą, bendražmogiškąsias vertybes, asmenybės dvasingumą ir pilietiškumą, aukštą dorovinę kultūrą. Didinant žinių auklėjamąją įtaką, veikti ne tik intelektą, bet ir emocinę sferą, įtraukti mokinius į kuo aktyvesnę veiklą mokymo procese, panaudoti įvairias meno priemones ir pan.
6. Skatinti domėjimąsi naujais mokslo, technikos, kultūros laimėjimais, įvairiomis naujovėmis, ugdyti pagarbų požiūrį į įvairias mokslo (pažinimo) sritis, apskritai teigiamą požiūrį į žinias, mokymąsi ir mokslą.
7. Rengti permanentiniam (nenutrūkstamam, nuolatiniam) mokymuisi — savišvietai, savimokai.
8. Pabrėžti mokymo efektyvumo, jo ugdomosios įtakos mokiniams didinimo ypatingą sąlygą, kurios laikytis primygtinai reikalauja pati ugdymo prigimtis, taip pat mūsų švietimo sistemos demokratiškumo bei humaniškumo principai, plėtoti mokymo procese konstrukcinę sąveiką, partnerišką mokytojo ir mokinių bendravimą.
Mokymosi esme sudaro vidinė protinė mokinio veikla. Mokinių mokymasis — tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių įgijimas arba išmokimas, įvairių visuomeninės patirties elementų perėmimas esant tam tikram psichinių galių būviui. Šiuo atveju mokinys protiškai veikdamas savo sąmonėje analizuoja, sintetina, apibendrina, abstrahuoja, klasifikuoja faktus ir reiškinius, išskiria priežasties, tikslo, vertybių ir kitokius santykius, objektų bei reiškinių požymius, sieja naujas žinias su turima patirtimi ir pan., t.y. mąsto.
Mokinio protinį darbą, jo minčių eigą mokytojas gali tik netiesiogiai, remdamasis išoriniais požymiais (mokinio veido išraiška, judesiais ir pan.) stebėti ir kiek įmanoma jį skatinti. Todėl turi žinoti, kokios šio amžiaus tarpsnio mokinių mąstymo, dėmesio, atminties ypatybės, kuo jie labiausiai domisi ir kodėl, kaip perima naują informaciją ir formuojasi mokėjimus bei įgūdžius. Taip pat mokytojas privalo suprasti, kaip galima sužadinti domėjimąsi nauja medžiaga, kaip palaikyti kuo ilgiau sutelktą jų dėmesį, ką ir kokiomis sąlygomis jie geriau suvokia, įsimena, kaip geriau mokyti taikyti žinias ir pan. Bet mąstymo eigos ir jo operacijų vyksmo, naujų žinių supratimo lygio, jų įjungimo į turimų žinių sistemą, jų vertinimo ir pan. tiesiogiai stebėti, su¬prantama, negalima. Tuo tarpu vidinė protinė veikla, mokinio mąstymo operacijos ir sudaro mokymosi, žinių perėmimo, mokėjimų ir įgūdžių formavimosi specifiką, t.y. mokymosi esmę.
Mokymo procesas sudėtingas ir ta prasme, jog mokinių mokymasis turi pasirenkamąjį pobūdį. Mokiniams toli gražu ne viskas įdomu, kai kurios žinios jiems atrodo nereikalingos ar nevertingos. Todėl jie paprastai stengiasi perimti, kuo geriau įsiminti tik tą informaciją arba jos dalį, kuri juos sudomina, kuri atrodo svarbi, naudinga ar reikalinga. Tai rodo, jog mokytojo pastangos kuo labiau „mokyti", kuo daugiau suteikti mokiniams informacijos ne visada gali būti efektyvios. Yra žinoma, kad mokiniai neretai net negirdi, apie ką kalbama — jų mintys gali klaidžioti visai kitose sferose. Todėl ir šiuo atveju labai svarbus mokytojo pedagoginis meistriškumas — ne tik stengtis suprasti mokinių požiūrį į nagrinėjamą medžiagą, bet ir mokėti sužadinti interesą naujoms žinioms, nuteikti, kad jos būtinos, svarbios, taip pat mokėti išryškinti tai, kas svarbiausia, kas sudaro tų žinių esmę.
Vadinasi, mokymasis — sudėtinga protinė veikla. Siekdamas, kad ši specifinė veikla mokiniams būtų prieinamesnė ir lengvesnė, tuo pačiu ir sėkmingiau ugdytų mokinius, mokytojas turi kūrybingai tobulinti mokymą. Pagrindinis šiuolaikinėmis sąlygomis mokymo, kaip specifinės protinės veiklos, tobulinimo būdas — skatinti bei plėtoti mokinių aktyvumą ir savarankiškumą, visapusiškai stiprinti pedagogo bei mokinių sąveiką. Vadinasi, pertvarkomoje mūsų mokykloje pedagoginis meistriškumas mokymo procese turi veikti taip, kad, mokiniams perimant žinias, skatintu jų pačių aktyvia veikla, remtųsi jų patyrimu, brandintu emocinę atmosferą, kūrybinį mastymą ir kitas pažinimo galias.
Visiškai žinios perimamos tada, kai praeinami tokie pagrindiniai etapai:parengimas, suvokimas, įtvirtinimas, pritaikymas.
Pirmasis etapas – parengimas. Mokinių parengimas veiklai, ypač naujai medžiagai suvokti, pažintinių užduočių jiems iskelimas. Parengimo tikslas – sužadinti mokinių norą aktyviai veikti, sužinoti ka nors naujo, pažadinti jų interesą sukoncentruoti dėmesį. Ypač svarbu parengti taip, kad mokiniai susidomėtų būsima veikla. Vadinasi, reikia sudaryti tokią situaciją, kurioje aiškiai iškiltų pažintinė užduotis, siekti, kad ją suvoktų patys mokiniai. Tam net skiriamos ištisos pamokos arba įvairios užklasinio darbo formos.
Dažnai parengiama kartojant anksčiau išeitą medžiagą; šitaip atnaujinamos mokinių žinios, parengiama dirva naujai informacijai suvokti. Bet čia būtina sąlyga, kad būtų iškeliama kas nors nauja.
Vienas iš parengimo būdų — supažindinti su pamokos tema jos tikslais ir naujos medžiagos perteikimo planu bei pagrindiniais teiginiais. Ypač reikia supažindinti su naujos informacijos perteikimo planu. Galima parodyti kylančius prieštaravimus tarp turimų žinių ir naujos medžiagos, jų sprendimo įvairių variantų.
Parengimo esmė — siekti sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga, t.y. parengti dirvą naujoms žinioms, būsimai veiklai.
Antrasis etapas – suvokimas ir supratimas – mokymo pagrindas.
Suvokimas — tai objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai arba reiškiniai. Todėl suvokimas - supratimo pradžia, jis lyg deda pagrindą supratimui.
Supratimas — mąstymo procesas ir rezultatas; jis remiasi daiktų ir reiškinių, vaizdinių ir sąvokų, idėjų ar emocijų ryšiais (asociacijomis), kurie susidarė praeityje, ir šių ryšių atnaujinimu, aktualizavimu, t.y. mokėjimu juos panaudoti, kad geriau suprastų naują klausimą, su kuriuo jie glaudžiai susiję. Naujai įgyjamos žinios siejamos su jau žinomomis. Suvokiama ir suprantama susipažįstant su nauja medžiaga.
Ugdymo uždaviniai šiuolaikinėmis sąlygomis reikalauja, kad nauja medžiaga būtų perteikiama kuo įdomiau, kuo įvairesniais mokymo metodais ir būdais, pagal galimybę taikant ir žaidybinius elementus, kad mokiniai aktyviai savarankiškai dirbtų. Todėl ir naujos medžiagos perteikimą reikia derinti su atitinkamų žinių kartojimu, jų gilinimu ir įtvirtinimu; kartu privalu stebėti ir tikrinti, kaip mokiniai perima naują informaciją.
Supažindinant su nauja medžiaga galima taikyti tokius loginius būdus: a) indukcinį, faktų bei reiškinių analizė; b) analitinį - sintetinį, kai formuluojamos sąvokos, remiantis faktų bei reiškinių analize ir sinteze; c) dedukcinį, kai pirmiausia supažindinama su bendrais teiginiais, taisyklėmis, dėsniais, teoremomis, formulėmis, o po to nagrinėjami atskiri faktai bei reiškiniai. Kiekvienam šiam loginiam naujos informacijos perėmimo būdui didžiulę reikšmę turi konkretumo ir abstraktumo, vaizdinių ir sąvokų santykis.
Mokiniai suvokimo metu savarankiškai dirbdami nagrinėja naują medžiagą: išaiškina daiktų ir reiškinių požymius, juos lygina, išskiria tai, kas svarbiausia, randa panašumus ir skirtumus, nustato nagrinėjamų reiškinių priežastinius ryšius ir priklausomybės santykius, sklaido medžiagą į atskiras dalis ir vėl tas dalis jungia. Visas šis protinis darbas ir formuoja mokinių supratimą apie daiktus ir reiškinius, — mokiniai daro apibendrinimus, formuluoja sąvokas, suvokia dėsningumus ir pan., kita vertus, tobulina įvairius protinės veiklos būdus.
Pokalbio metu mokiniai yra aktyvesni ir savarankiškesni, nes ieško, sprendžia, įtemptai protauja; o tai padeda geriau suprasti naują informaciją.
Naują medžiagą suvokti ir suprasti labai padeda savarankiškas mokinių darbas, ypač kai jis kūrybiškas.
Taip pat svarbu turimų žinių ir patyrimo pagrindu mokyti sąmoningai, kritiškai vertinti įvairius gyvenimo faktus bei reiškinius, pratinti reikšti savo nuomonę.
Norėdami, kad mokiniai geriau suprastų naują medžiagą, kad jiems mokytis būtų įdomiau, mokytojai turi taikyti įvairius mokymo metodus, juos visaip derinti.
Šiuolaikinėmis sąlygomis supažindinant su nauja medžiaga dažniausiai taikomi žodiniai metodai.Nereikia daug pavyzdžių - svarbu keli ryškūs, įdomūs, įtikinantys pavyzdžiai, atspindintys nagrinėjamųjų dalykų esmę, jų ryškiausius bruožus.
Suvokimo bei supratimo tikslumui bei aiškumui ypač svarbią reikšmę turi daiktų rodymas ar jų įvairios kopijos, schemos.
Suvokdami naują medžiagą, mokiniai turi ją suprasti, ir suprasti teisingai. Mokytojas privalo visą laiką stebėti, ar mokiniai supranta, duoti įvairius klausimus, siūlyti nagrinėti dalyką.
Supažindinant su nauja medžiaga, svarbią vietą reikia skirti sąvokų formavimui. Vadinasi, suvokimas ir supratimas — mokymo pagrindas. Bet nuodugniai perimti žinioms to dar nepakanka.
Trečiasis etapas – įtvirtinimas – būtinas ziniu perėmimo etapas.
Nauju žiniu įtvirtinimas, tai kartu ir žinių tobulinimas, mokejimų ir įgūdžių sudarymas. Kartojama, duodama mokiniams atlikti įvairių pratimų. Visų pirma žmogus įsimena tai, kas jam svarbu, esminga, įdomu. Todėl dažniausiai įsiminimą lemia sąmoningas nusistatymas.
Itvirtinimas — greitas jų pakartojimas tuo pačiu loginiu planu, kuriuo ugdytiniai buvo supažindinti su nauja medžiaga. Tai galima atlikti įvairiais būdais: mokiniai perimamas žinias gali atgaminti atpasakodami pagrindines mintis, atsakydami į mokytojo klausimus, parašydami tik ką perteiktų žinių planą, skaitydami atitinkamą medžiagą vadovėlyje ar kitoje mokymo priemonėje ir pan. Bet kai tik naujų žinių pagrindai įtvirtinami, tuoj pat reikia tas žinias naujaip sieti su tuo, ką mokiniai jau žino, su gyvenimo faktais.
Zinias įtvirtinti reikia visą laiką. Kartojimas — tai išmoktos medžiagos pagilinimas, Turi būti nuolat kartojama tai, kas ypač svarbu. Todėl labai reikšmingas apibendrinantis kartojimas.
Kartojimas turi būti sąmoningas.
Mokėjimas — tai gebėjimas naudoti turimus duomenis, žinias ar sąvokas, operuoti jomis, atskleidžiant esmines daiktų savybes ir sprendžiant tam tikrus teorinius bei praktinius uždavinius; tai žinios, pritaikytos veikloje. Įgūdis — tai labai gerai išmoktas veiksmas, kurio komponentai automatizuojami, tai sąmoningai automatizuotas veiksmas.
Ketvirtasis etapas – mokymosi rezultatų taikymas – baigiamasis žinių perėmimo etapas.
Mokinių gebėjimas taikyti naujas žinias, mokėjimus ir įgūdžius parodo, kaip sąmoningai jie yra supratę mokomąją medžiagą. Žinias taikyti reikia ir specialiai to mokyti. Tai daroma labai įvairiai: sprendžiant pratimus ir uždavinius, nagrinėjant analogiškus faktus bei reiškinius, patvirtinant mokslinius teiginius naujais faktais. Žinoma, žinių taikymas perkeliant jį į užklasinę bei užmokyklinę veiklą yra labai sudėtingas, tačiau ir labai svarbus.
Žinių įtvirtinimui, mokymo rezultatų analizei, mokymui jas taikyti praktikoje padeda
jų tikrinimas, — tai specifinis taikymo aspektas, itin padedantis įtvirtinti žinias. Tai informacijos rinkimas apie mokinio mokymąsi, šio proceso eigą bei rezultatus, siekiant padaryti tam tikrą sprendimą, įvertinti.Tikrinimas — iš esmės grįžtamojo ryšio procesas, kurio reikšmę išryškino kibernetika. Tikrinimui skiriamos ir specialios kontrolės pamokos, kurios vedamos baigus temą, skyrių ar kursą.
Be to, mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas turi didžiulę auklėjamąją reikšmę, kadangi parodo jų pagrindinės veiklos - mokymosi - rezultatus.
Mokymosi veiksniai: 1) psichologiniai 2) fiziologiniai 3) socialiniai 4) psichologiniai. 1) psichologinis: a) nuteikimas mokytis; b) stropumas, dėmesys; c) pažinimo proceso aktyvumas, atmintis, savarankiškumas; d) vienokie arkitokie įgimti gabumai. Nusiteikimo pagrindą sudaro mūsų pačių santykis su mokymusi (mūsų nuomonės, nuotaikos, požiūriai). Vienoks ar kitoks mūsų nusiteikimas mus mobilizuoja, aktyvina pažinimo procesą. Nusiteikimą mokytis labai stimuliuoja aplinka: šeima, vieta kur gyvename, klasėje. Labai įtakoja mokymąsi mūsų charakteris: tai ištvermingumas, atkaklumas, darbštumas, stropumas. Dėmesingumas taip pat įtakoja mokymąsi. Be dėmesio koncentravimo, neįmanoma mūsų veikla. Dėmesį gali koncentruoti: 1) pačių skaitymas; 2) stebėjimas plakatų, skaidrių; 3) darbas dirbant savarankiškai; 4) mokant kitus; 5) taikant įgytas žinias praktikoje; 6) diskutuojant. Kitas veiksnys - pažinimo proceso aktyvumas - suvokimo tikslumas. Labai svarbų vaidmenį vaidina atmintis. Gera atmintis yra mūsų išmokimo pagrindas: mes galim fiksuoti gerai sąvokas, vaizdus ir kt. Kartojimas lavina atmintį. Aktyvus mąstymas pajungia mąstymą į vaizduotę, emocijas. Šiandien labai yra svarbus savarankiškumas, kuris yra traktuojamas kaip subrendusios asmenybės sąveika. Mes turime savo įgimtus gabumus. Kartais šių gabumų nepamatom ir nepanaudojam. 2) fiziologiniai mokinių veiksniai: 1) ligos (tiek paveldimos, tiek įgimtos); 2) fiziologinisi trūkumai. kai kurie išlieka visam laikui. 4% - 6% vaikų turi kalbos trūkumus, 5% - girdėjimo trūkumų, 20% - regėjimo, 2% - įvairaus judamojo aparato, emocinių sutrikimų. Klausos sutrikimai - dažnai netsakoma į klausimus arba lėtai atsako, pastoviai skauda ausis ir yra ūžimas. Mokytojas turi siųsti pas specialistą, sodinti arčiau, kartoti nurodymus, rašyti lentoje, ant popieriaus, šalinti bendrą triukšmą klasėje. Kalbos sutrikimai - vieną raidę pakeičia kita, praleidžia kaikuriuos garsus, iškreipia žodžius, gali mikčioti, švepluoti. Reikia siųsti pas kalbos specialistus, gali būti sudaryta individuali programa. Juo labiau svarbu pagirti.
Mokymo proceso esmė ir paskirtis
Mokymo procesas - ilgalaiké mokytojų ir mokinių sąveika, turinti tikslą parengti mokinius mokymuisi ir praktinei veik1ai. Mokymosi tikslai yra:
1. Mokomieji tikslai:
a) Žinojimas - žinių įsisąvinimo padarinys. Žinios - apibendrinta žmonijos patirtis.
b) Supratimas - vaizdinio ir abstraktaus mąstymo rezultatas.
2 . Lavinamieji tikslai:
a) Mokėjimai - gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias.
b) Sugebėjimai - gabumų lavinimo rezultatas. Gabumai - įgimti pradmenys greitai veikti.
3. Auklėjamieji tikslai:
a) Įsitikinimai, motyvacija - tiesos apie gamtos, žmogaus santykių supratimo rezultatas.
b) Dorovė - iš dorovinių įsitikinimų kylančių motyvų padarinys.
Mokymąsi įtakojantys veiksniai yra:
I. Psichologiniai:
1. Nusiteikimas mokytis. Jį pradeda formuoti šeima. Jau ikimokyklinio amžiaus vaikams atsiranda noras mokytis mokykloje. Šį norą reikia palaikyti, negalima gąsdinti mokykla, mokytojais.
2. Stropumas. Jis susijęs su nusiteikimu mokytis, kuris ir skatina kruopštų, atsakingą mokymąsi. Ilgesné stropi veikla virsta įpročiu gerai mokytis.
3. Charakteris. Valingi charakterio bruožai lemia moksleivių veiklą, elgesį, ugdo drausmingumą, atkaklumą.
4. Dėmesys. Labai svarbu jį palaikyti pamokoje. Mokiniams skirti nei per sunkias nei per lengvas užduotis.
5. Pažinimo procesų aktyvumas. Svarbu aktyvinti suvokimo, atminties, mąstymo ir vaizduotės procesus.
6. Savarankiškumas. Jam ugdyti skiriamas savarankiškas darbas tiek pamokų metu, tiek namuose.
II. Fizio1oginiai: 1. Normalus fizinis vystymasis; 2. Ligos - dažna atsilikimo priežastis; 3. Bioritmas - palankiausios mokymuisi valandos ryte 10-13 val., po pietų 15-17 val., o vakare 20-22 val.; 4. Intelektinės įtampos derinimas su atsipalaidavimu.
III. Socialiniai mokymosi veiksniai - didelés reikšmés turi aplinka, šeima.
IV. Pedagoginiai mokymosi veiksniai - 1. Pareigos jausmo ir motyvų žadinimas; 2. Tikrumo jausmas, kad atlikti darbai bus teisingai įvertinti. 3. Sunkios, bet įveikiamos užduotys. 4. Sisteminga kontrolė. 5. Sistemingo mokymosi įpročių formavimas.
Mokymo proceso etapai yra:
1. Parengimas. Jo tikslas - sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga.
2. Suvokimas - objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai.
3. Supratimas - mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimas yra supratimo pradžia. Suvokdami naują medžiagą, mokiniai turi ją suprasti, ir suprasti teisingai.
4. Įtvirtinimas - suvoktos ir suprastos žinios turi būti įtvirtinamos. Kartojimas - išmoktos medžiagos pagilinimas, Jis gali būti sisteminis ir teminis.
5. Mokymosi rezultatų pritaikymas - žinios taikomos sprendžiant uždavinius, nagrinėjant analogiškus faktus.
Vaikų, turinčių intelekto sutrikimus ugdymo ypatybės.
Yra 3 intelekto sutrikimų požymiai: 1. organinis; 2. pažintinės veiklos; 3. pastovus pažintinės veiklos sutrikimas. Tik esant visiem trim požymiam konstatuojamas intelekto sutrikimas. Yra 4 intelekto sutrikimo laispniai: nežymus (IQ - 69-50), vidutinis (49-35), žymus (34-20), labai žymus (20). Dar visai neseniai tokie vaikai buvo laikomi nemokytinais, tačiau vėliau prasidėjo jų integracija į švietimo sistemą. Lietuvoje tokių vaikų ugdymas buvo įteisintas 1991 priimtame švietimo įstatyme. Ugdymo proceso ypatybės:
1. Korekcinis kryptingumas - sumažina neigiamą vystymosi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi.
2. Teorijos ir praktikos santykis ugdymo procese.
3. Ypatingas vaizdumo vaidmuo - natūralių daiktų demonstravimas.
4. Vadovaujantis suaugusiojo vaidmuo visame ugdymo procese.
Mokymo turinio ryšiai su kitais mokymo komponentais (tikslais, metodais). Ugdymo metodai (būdai) yra mokytojo veiksmų modelis arba būdas perteikti informaciją. Mokymo metodas turi paskirtį realizuoti ugdymo tikslus, iš visų dalykų žinių ameniui sukurti savo individualų žinių pasaulį, žinių sistemą. Ankstesnėje sistemoje buvo mokymo metodai, kurie daugiau orienti į žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Šiandien mokymo būdus pakeičia ugdymo metodų terminas, kuris suprantamas daug plačiau, t.y. į jį telpa mokymo, mokymosi, auklėjimo- saviugdos - lavinimosi komponentai. Mokymo metodų svarbą, įvairovę ypač išryškino Komenskis (prof. Bučas, Laužikas, Vaitkevičius). Metodai, kaip priemonės bei mokymo kryptys pastoviai keičiasi, vykstant pedagogikos mokslo ir mokinių kaitai. Mokytojas mokydamas dažnai sujungia kelis metodus. Tai daro todėl, kad pastebi vieno ar kito metodų įtakingumą, veiksmingumą, įsisavinimą ir įgūdžius. Libecho ir Šabtalo mokymo metodai visas mokymasis vedamas per atraminius taškus, sugestopedagoginis metodas. Metodų klasifikavimas labai įvairus: 1. Autorius metodus klasifikavo pagal mokinių, mokytojų veiklą, kitus orientavo į to metodo tikslą. Klasikinės pedagogikos išskiriami šie ugdymo tikslai-
1. žodiniai arba sąmonės formos (pokalbis, paskaita, konferencija, seminaras).
2. vaizdiniai labai daug demonstravimo stebėjimo.
3. kūrybinių darbų metodai (mokyt. visada turi kūrybinį elementą. Kiekvienas metodas turi vieną aiškų tikslą ir panaudoja techniką, kurios pagalba atsakoma į klausimus (kaip mokyti?). Šiandieniniam skirstyme: Pirma grupė- informaciniai metodai. Jie suteikia informacijos ne tik žodžiais. Prie informacinių metodų priskiriamas pasakojimas: >laisvasis-> atgaminamasis (dedukcinis)>indukcinis-> refleksinis->aiškinamasis. Pasakojimas turi tam tikrus reikalavimus - turi būti moksliškai pagrįstas(orientuotas į mąstymo pasaulėžiūros keitimą. 2. Kalbiniu požiūriu turi būti rišlus. Jis turi ir psichinius aspektus, kad logiškas būtų įsisavinamas, žadintų interesą. Techniniai požymiai - garsumas, pauzės. Kūrybiniai metodai – aukščiausios rūšies, kuriems priskiriami tie metodai, kuriuos naudojant sprendžiama metodų problema.(algoritmai, uždavinių sprendimas), probleminis dėstymas(mokinių mąstymas, išgyvenami jausmai). Probleminiai pokalbiai(mokytojas ir mokinys būna vienodai aktyvūs, siekiam, kad mokinys būtų aktyvus. Probleminiai metodai turi savo struktūrą:- problemos iškėlimas – planavimas kelio numatymas hipotezės iškėlimas - rezultatų patikrinimas, tam gali būti pakartojamos išvados. Atskiri metodai euristiniai (heurisco radau) artimi problemai., skiriasi tuo, kad metodai skatina vaiką nepasitenkinti ir dar ieškoti, atsakyti į tai ką rado. Įžvalga į ateitį, euristinę struktūrą (klausimo iškėlimas be baigtinio atsakymo, planavimas, išvadų darymas, naujų dalykų planavimas. Tiriamieji mokymo metodai - stebėjimas, eksperimentavimas (tikslas, kelio numatymas, veikla, išvadų darymas, tiriamsis pokalbis ir kt. Bet kurios grupės metodo panaudojimas turi vidinę ir išorinę struktūrą. Įšorinė t.y., ta, kurią mes organizuojame ir matome, o vidinė yra susieta su psichiniais procesais, kurie vyksta tarp mokinio ir mokytojo. Svarbu metodų taikyme apgalvoti, kiek kiekvienas metodas stiprins, tobulins mąstymą, dėmesį, atmintį,vertybes. Įvairių metodų grupėse vyrauja tam tikri mąstymo būdai pvz. informaciniuose metoduose vyrauja percepcinis, analitinis, indukcinis mąstymas. Operaciniuose praktiniuose abstraktusis reprodukcinis, dedukcinis sintetinis mąstymas. Kūrybiniuose intuityvus, kūrybinis, abstraktusis mąstymas.T.y. labai svarbu, nes nuo mąstymo priklauso vaiko kūrybingumo pritaikymas.
Mokymo turinys, jam keliami reikalavimai Mokymo turinys - tai specialiai atrinkta svarbiausioji žmonijos kultūros dalis Susideda iš : žinių; intelektualinių ir praktinių mokėjimų įgūdžių sistemos; pagrindinių kūrybingumo, kūrybinės veiklos elementų; vertybinių, emocinių požiūrių į aplinką ir savo veiklą. Reikalavimai: 1) Mokymo turinys turi padėti spręsti visapusiškos asmenybės ugdymą. 2) Turi padėti ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę. 3) turi suteikti mokslo žinių pagrindus, jų sistemą. 4) mokymo turiniu būtina diegti bendražmogiškasias vertybes. 5) integracija. 6) būtinas mokymo turinio diferencijavimas. 7) Mokymo turiniu turi būti siejama materialiojo ir formaliojo lavinimo pusės.
Mokymo turinys – tai atrinkta žmonijos dvasinės ir materialinės kultūros vertybių visuma, būtina ugdytiniui, kad jis lavintųsi ir harmoningai tobulėtų, pasirengtų savarankiškam darbui ir gyvenimui. Mokymo turinio integralinė kompleksinė teorija – ši kryptis akcentuoja paralelinį mokymą, lavinimą ir auklėjimą, visapusiškos asmenybės ugdymą mokymo procese, ji suteikia kompleksines žinias apie atskirus tikrovės objektus. Mokymo turinys, kuris susideda iš labai įvairių mokymo dalykų, yra skirtingas ir savo pobūdžiu, ir reikšme, ir atskirų klausimų svarba. Todėl vienais atvejais reikia išmokti dalį mokymo medžiagos (faktus, įvykius, apibrėžimus), kitais – sugebėti apibūdinti nagrinėjamą reiškinį, taikyti jau įgytas žinias naujiems faktams įvertinti. Ši teorija apima praeities patirtį, gausią pedagoginę literatūrą, sparčią technikos pažangą, visuomenės raidos tendencijas, turi ir pateikiamojo mokymo (dogmatinio, aiškinamojo), ir probleminio, ir kitų mokymo krypčių elementų. Kūrybiškai, tikslingai visa tai derina atsižvelgiant į mokymo medžiagos specifiką ir kitas aplinkybes. Mokiniai nagrinėdami problemą rodo tiriamąjį aktyvumą, kuris sudaro kūrybinio mąstymo pagrindą – stengiasi prisiminti reikalingas žinias iš įvairių šaltinių, jas kritiškai įvertinti, pats siekia naujų žinių, analizuoja, diskutuoja, argumentuoja, patvirtina arba paneigia. Taigi šis mokymas turi integralų pobūdį - reikalauja kūrybiškai naudoti visa tai, kas geriausiai padeda ugdyti visapusišką, aukštos tautinės savimonės asmenybę, nes būdingas gerai organizuotas mokymas, kuris sėkmingai sprendžia visą kompleksą uždavinių: siekiama, kad mokiniai ne tik geriau ir sąmoningiau perimtų įvairias žinias, bet taip pat plėtotų psichines jėgas, formuotųsi teigiamos asmenybės savybės, aukštos vertybinės orientacijos. Todėl čia negalima išsiversti be kūrybiškų įvairių mokymo krypčių elementų, įvairių mokymo organizavimo formų ir be techninių, audiovizualinių ir kt.mokymo priemonių, be individualaus ir grupinio darbo derinimo. Skirtingi požiūriai į mokymo turinį didaktikos raidoje. Seniausiose mokyklose (2800-2500m.pr.Kr.) Egipte mokyta pažinti hieroglifus, užrašyti tekstą – taip buvo apibendrinamos ir perteikiamos žinios apie pasaulį, būdingas to meto moralines nuostatas. Toks mokymo turinys nusistovėjo ir Babilone, Indijoje, Kinijoje. Tačiau Kinijoje buvo dėstoma keturios išmintį lavinančios disciplinos – skaitymas bei rašymas, skaičiavimas, muzika, doro elgesio normos ir du praktinės krypties dalykai – karo vežimo valdymas, šaudymas iš lanko. Spartos mokyklos mokymo turinys buvo siauras ir vienpusiškas – skirtas fiziškai lavinti kūną. Juos mokė kovoti, ištvermės, sklandžios, šmaikščios kalbos, dainavimo, o skaityti ir rašyti tik tiek, kiek to reikėjo buityje. Nepalyginti platesnis mokymo turinys buvo Atėnuose – čia sukurta visapusiško ugdymo sistema, sėkmingai sprendusi ne tik fizinio, bet ir protinio, dorinio, estetinio auklėjimo bei lavinimo užduotis. Mergaitės lavintos tik šeimoje. Romos mokyklų turinys VI-I a.pr.Kr. nedaug skyrėsi nuo Atėnų. Vaikai išmokdavo skaityti, rašyti, skaičiuoti, susipažindavo su valstybės įstatymais. Viduramžiais vidurinės mokyklos turinys grupuojamas į septynis mokomuosius dalykus (septyni laisvieji menai) – trikelis (gramatika, retorika, dialektika) ir keturkelis (aritmetika, geometrija, astronomija, muzika), tačiau šis turinys ne visai atitiko išvardintų mokslų sampratą, visus dėstomus dalykus siejo bendras principas- jų turinys buvo pritaikytas scholistiniam mokymui. Vėliau didaktai didžiausią dėmesį skiria humanitarinio ciklo dalykams. XIX a.pab.susiformavo pragmatizmas, kurio vertė peržiūrėti mokymo turinį, imta vartoti kompleksines programas. Mokymo turinys – buvo nustatyti privalomieji dalykai (paprastai – gimtoji k. Matematika, istorija, fizinis lavinimas) ir pasirenkamieji dalykai, pagal kuriuos mokinys rinksis savo profesiją. XX a. Neopozityvizmas – į mokymo turinį siūlyta įtraukti tik tokias žinias, kurių teisingumas daugkart patikrintas, niekam nekelia abejonių. Ketvirtame mūsų amžiaus dešimtmetyje susiformavo egzistencializmas. Mokymo turinys – dėstomi tokie dalykai, kurie praturtina vaiko vidinį pasaulį, formuoja grožio, gėrio sampratą (literatūra, kultūros istorija, estetika, etika, piešimas, muzika). Po antrojo pasaulinio karo atkakliai diegta marksizmo ideologija, kurios mokymo turinys buvo politizuotas iki absurdiškumo, ugdyti paklusnūs, vienodai mąstantys žmonės. Pertvarkant mokymo turinį, po sovietų sąjungos žlugimo, nemažai padaryta: pagrindinai pertvarkyti mokymo planai; atnaujintos visų mokomųjų dalykų mokymo programos. Ypač reikšmingas darbas naujos bendrosios programos: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Remiantis bendrosiomis programomis, sukurti valstybiniai Bendrojo išsilavinimo standartai, jų pagrindinė funkcija yra ugdymo rezultatų vertinimas. Parengta nemažai naujų vadovėlių, pagalbinių mokymo priemonių, knygų mokytojams. Ugdymo turinio teoriniai pagrindai. Ugdymo turinys – integruota žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų sistema. Ugdymo turinį galime apibūdinti iš dviejų pusių – kaip valstybės teikiamą ir reglamentuojamą bei kaip mokyklos kuriamą. Ugdymo turinys yra vienas iš pedagoginio proceso komponentų. Jį įtakoja daugelis veiksnių, svarbiausi yra ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo paskirtis, būdai, metodai, pilietinė ir profesinė mokytojų branda, vadovavimas švietimui. Ugdymo turinį įtakoja ir susiklosčiusi ugdymo filosofija, kurioje pagrindą sudaro asmuo ir visuomenė, jos galių, gebėjimų plėtotė. Ugdymo turinio kūrimą lemia ir kiti veiksniai: pedagoginiai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai ir prigimtiniai. Ugdymo turinys turi bendruosius ir specifinius ugdymo tikslus, kuriuos apsprendžia visi minėti veiksniai, o taip pat dėstomas dalykas. Bendrieji ugdymo tikslai orientuoti į asmens galių plėtotę, vertybinių nuostatų formavimą. Specifiniai ugdymo tikslai nukreipti į dalyko pagrindų atskleidimą ir tų asmens savybių, kurios palankios formuoti dėstant įvairius dalykus. Svarbiausieji ugdymo turinio individualizavimo principai: Ugdymo turinio atranka mokyklos ir klasės lygmeniu; Ugdymo turinio adaptavimas pagal šiuos aspektus: tikslus, turinio atranką, turinio organizavimą, turimą mokymosi patirtį, materialinius išteklius; Ugdymo turinio integracija; Ugdymo tikslo papildymas ir praturtinimas. Bendrojo lavinimo mokykloje skiriamos dvi ugdymo turinio struktūrinės dalys: privalomas ugdymo branduolys ir pasirenkamieji dalykai. Taigi, tikrasis turinys yra kompleksiškas ir sudėtingas reiškinys, virstantis realybe tik klasėje, bendraujant mokytojui su mokiniais konkrečiame mokyklos kontekste. Valstybinio ugdymo turinio kūrėjai kuria tik proceso nuorodas, o tiesiogiai procesą valdo ir įgyvendina kiti. Ugdymo turinys išdėstomas trijuose pagrindiniuose dokumentuose: Mokymo planuose (rengia ministerija), Mokymo programose (tikslai, sistema), Vadovėliuose (išdėstytas mokymo turinys). Kurikulo (bendrosios ugdymo programos), kaip mokymo programos, samprata. Mokymo programa atsako į tokius klausimus: ko mokoma? Kodėl mokoma? Kaip mokoma? Mokymo programa – tai mokymosi planas, studijų sritis arba elgesio su žmonėmis ir procesais sistema, kuri skirta mokyklos suplanuotoms priemonėms įgyvendinti, kad būtų pasiekti jos iškelti švietimo tikslai. Currikucum – mokymo programa ir visas jos realizavimo procesas. Programa nukreipta į vaiką, visuomenę ir dalyką. Kiekvienas mokytojas susiduria su poreikiu kurti arba taikyti sau ugdymo programas, paversti jas mokymo programomis. Mokymo programos dokumentas (curriculum) apima: mokymo planą, kuriame atsispindi mokymo turinio išdėstymas; suformuluotus mokymo tikslus bei uždavinius; mokymo medžiagą, akademinį turinį bei mokymosi veiklos numatymą; galimą mokymosi patirtį; galimos programos vertinimo formas. Mokymo programa dokumentas, kuriame atskleidžiamas mokomojo dalyko turinys, t.y. privalomu kiekvienos klasės mokinių, žinių, mokėjimų ir įgūdžių apimtis, nagrinėjimo nuoseklumas ir trukmė. Mokymo programos yra bendrosios ir individualios. Mokymo turinio ryšiai su kitais mokymo komponentais (tikslais, metodais). Mokymo ir mokymosi tikslai, turinys, metodai bei jo organizavimo formos keičiasi sąlygojami mokinių amžiaus, mokyklos tipo, spartaus mūsų visuomenės progreso. Kiekvienas mokomasis dalykas turi savo mokymo metodiką, kuri apibūdinama kaip mokslas apie duoto mokomojo dalyko tikslus, turinį, metodus bei organizacines formas. Bet kurio mokomojo dalyko metodika priklauso nuo atitinkamo mokslo specifikos, jo metodų – tai pasireiškia nustatant atitinkamo mokymo dalyko turinį. Nuo turinio priklauso mokymo metodas. O atitinkamo mokslo metodai turi įtakos tiek mokomojo dalyko turiniui, tiek ir mokymo metodams. Mokymo turinys turi padėti ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę, šį reikalavimą lemia taip pat ugdymo tikslas, sociokultūriniai interesai. Mokymo planas, kuris yra pradinis mokymo turinio dokumentas, nustato lavinamajai įstaigai tikslus, uždavinius, priemones ir metodus. Sudarant mokymo planą, atsižvelgiama į bendruosius mokymo uždavinius, mokinių amžių, kiekvieno dalyko reikšmę.
Mokymo turinys kaip medžiaginės ir dvasinės kultūros vertybių visuma. Mokykloje dėstomi dalykai. Svarbiausi mokymo turinio parinkimo principai ir kriterijai. Švietimo standartai. Mokymo pertvarkymo kryptys reformuojant mokyklą. Mokymo turinio raiška mokymo planuose, programose ir vadovėliuose, jų apibūdinimas.
Mokymo turinys kaip medžiaginės ir dvasinės kultūros vertybių visuma
Mokymo turinio samprata keitėsi kintant pagrindiniams didaktinėms idėjoms.
Mokymo turinys - tai specialiai atrinkta svarbiausia visos žmonijos ir tautos kultūros dalis, kuri reikalinga mokiniams pasirengti gyvenimui. Bendro lavinimo mok-los uždavinys parengti mokinius gyvenimui, suteikti jiems žinių. Mokymo turinys visada buvo viena iš svarbiausių. filosofinių, mokslinių, politinių problemų. Jo vienokį ar kitokį sudarymą lemia istorinė, kultūrinės sąlygos, mokslo ir technikos pažanga, klasinė visuomenės sudėtis, jos politinės-idėjinės pažiūros ir nuostatos. Todėl reikia nuolat tobulinti mokymo turinį, peržiūrėti jo ryšius su gyvenimu.
Mokymo turinį sudaro:
Žinios ir pažiūros;
Mokėjimai;
Įgūdžiai;
Bendravimo formos;
Vertybiniai emociniai mokinio santykiai su aplinka.
Mokymo proceso metu mokytojas turi ne tik perteikti žinias, informaciją, bet kartu ir formuoti vaiko požiūrį į gyvenimą, padėti atrasti ir mokymosi prasmę, vertę. Todėl mokymo turinys yra medžiaginės ir dvasinės kultūros vertybių visuma.
Mokymo turinys susidaro iš: 1)žinių apie gamtą, žmogų, mokslą ir kt. 2) intelektinių ir praktinių įgūdžių sistemos 3) pagr. žmonijos kūrybinės veiklos patirties elementai. 4) vertybiniai-emociniai mokinio santykiai su aplinka, jo požiūris į savo veiklą. Mokymo t. keitėsi keičiantis visuomenei.
Svarbiausi mokymo turinio parinkimo principai ir kriterijai
Mokymo turinys turi būti formuojamas remiantis šiais principais: 1)Humanizavimo; 2)Moksliškumo; 3)Nuoseklumo;4)Istoriškumo; 5)Sistemingumo; 6)Ryšio su praktika; 7)Individualizacijos; 8)Prieinamumo.
M. t. keliami reikalavimai: 1) m.t. turi padėti ugdyti pilnavertę asmenybę (mokiniai turi įgyti kuo daugiau žinių) 2)m.t. turi padėti ugdyti tautiškumą. 3)m.t. turi suteikti žinių pagrindus, jų sistemą. 4)m.t. turi padėti įdiegti bendražmogiškąsias vertybes. 5)ypač svarbu mokymo turinio integracija. Dalykai turi būti siejami vieni su kitais. 6)Mokymo turinio diferencijavimas, jo prieinamumas. (kad mokiniai būtų mokomi pagal savo jėgas) 7)svarbu suteikti mokiniui praktinių žinių.
Pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis mokymo turinio gaires yra valstybės švietimo strategijos. Jos orientuotos į: •bendrųjų gebėjimų ugdymą; •kompetencijų ugdymą; •žinių interpretavimą (analizę, kritišką vertinimą).
Ugdymo turinio programas sąlygoja:
besimokančiojo poreikiai;
mokymosi pobūdis (mokymosi veikla turi būti skatinama, o ne slopinama);
reikalavimai žinioms (kokios žinios yra esminės?);
visuomenės poreikiai (reikalingas iniciatyvus, kūrybingas žmogus);
Šiuolaikinės didaktikos požiūriu mokymo turiniui keliami šie reikalavimai:
turi atitikti mokymo tikslus;
remtis nauju požiūriu į mokymą ir mokymąsi;
mokytojo ir mokinio lygiavertė sąveika;
Švietimo standartai :
Išsilavinimo standartai – bendrųjų programų dalis, nusakanti siekiamus ugdymo rezultatus:
siektinos vertybinės nuostatos;
pagrindinės žinios ir gebėjimai, kuriuos turi būti įgiję bendrojo lavinimo mokiniai, baigiantys atitinkamą pakopą ar klasę.
Standartų reikšmė mokytojui – standartai padeda mokytojui vertinti moksleivių pasiekimus, padeda mokymą individualizuoti, diferencijuoti. Pagal standartus sudaroma egzaminų programos, kurios keičiasi kartu su bendrosiomis programomis.
Mokykloje dėstomi dalykai
Mokykloje yra išskiriami 4 pagrindiniai koncentrai: pradinės m.; pagrindinės m. (5-10 kl.); vidurinės m.( 11-12kl).
Bendrojo lavinimo mokyklose skiriamos 2 ugdymo turinio struktūrinės dalys: a) privalomas ugdymo branduolys ir b) pasirenkamieji dalykai. a) - laiduoja visiems mokiniams būtinus bendrojo išsilavinimo pagrindus, b) - sudaro galimybę intensyviau plėtoti specialiuosius mok. gebėjimus.
Branduolį sudaro šių dalykų kursai:
dorinio ugdymo (tikybos arba etikos); lietuvių kalbos (gimtosios arba valstybinės);mokymosi kalbos (nelietuvių mokyklų mokiniams);užsienio kalbos; matematikos; socialinio ugdymo mokinio pasirinkto vieno dalyko (istorijos, geografijos) arba integruotas socialinių mokslų kursas; gamtamokslinio ugdymo mokinio pasirinkto vieno dalyko (biologijos, fizikos, chemijos) arba integruotas gamtos mokslų kursas; mokinio pasirinkto vieno meninio ugdymo (dailės, muzikos, dramos, choreografijos, šiuolaikinių komunikatyvinių menų) arba technologinio ugdymo, arba integruotas menų ir technologijų kursas; kūno kultūros (bendrosios kūno kultūros arba pasirinktos sporto šakos).
Tęsdamas mokymąsi pagal vidurinio ugdymo programą moksleivis renkasi vieną iš šių profilių:
humanitarinį;
realinį;
technologinį;
meninį.
Humanitarinio bei realinio profilių ugdymo turinio pagrindas yra bendrojo lavinimo dalykų mokymasis.
Technologinį ar meninį profilį pasirinkusiems moksleiviams greta bendrojo lavinimo pagrindų teikiami pasirinktos technologijos ar meno srities pagrindai, sudaromos prielaidos profesinei kvalifikacijai įgyti ar suteikiama profesinė kvalifikacija, galimybės toliau mokytis aukštojoje mokykloje.
Mokymo pertvarkymo kryptys reformuojant mokyklą.
A. Reforma padarė švietimo sistemą lankstesnę ir atviresnę.
Įvykusi struktūrinė kaita leido švietimui bent iš dalies atsakyti į padidėjusius visuomenės poreikius. Sukurta dešimtmetė pagrindinė mokykla ir profiliuotas vidurinis ugdymas. Išplėtotas gimnazijų tinklas sudarė geresnes sąlygas siekti išsilavinimo mokymosi motyvacijos nestokojančiam jaunimui. Imtas diegti jaunimo mokyklų modelis atitiko tradicinėje mokykloje nepritampančių vaikų reikmes. Suformuota keturių pakopų profesinių mokyklų sistema, pradėtas kurti kolegijų tinklas mėgina prisitaikyti prie darbo rinkos ir šalies ūkio pokyčių. Universitetinėse aukštosiose mokyklose įtvirtinta dvipakopė studijų sistema. Aukštojo mokslo įstatymas įteisino aukštųjų mokyklų darbo ir visuomenės bei šalies ūkio poreikių derinimo mechanizmus, Įdiegti valstybiniai brandos egzaminai iš dalies pagerino bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sąveiką, padarė skaidresnį priėmimą į aukštąsias mokyklas.
B. Reforma pagerino teikiamo išsilavinimo kokybę. Orientuojantis į naujus tikslus ir remiantis demokratinio gyvenimo vertybėmis, atnaujintas bendrojo ugdymo, profesinio rengimo ir studijų turinys. Įdiegtos naujos programos, mokyklos aprūpintos naujais vadovėliais ir studijų šaltiniais. Bendrajame lavinime pereita prie bendrųjų programų ir standartų: mokykloms ir mokytojams sudarytos galimybės individualizuoti ugdymo turinį. Sustiprintas ir išplėstas užsienio kalbų mokymasis, Įvesti nauji humanitariniai ir socialiniai bendrojo lavinimo dalykai. Sukurta valstybinių brandos egzaminų sistema suteikė orientyrus bendrajam lavinimui. Įdiegtas visuotinis mokytojų atestavimasis sudarė galimybes atnaujinti dirbančių mokytojų kvalifikaciją.
C. Reforma išplėtė mokymosi galimybes, iš dalies padidino švietimo prieinamumą. Tam įtakos turėjo ir struktūriniai švietimo pokyčiai (sukurta dešimtmetė pagrindinė mokykla, pradėtas plėtoti jaunimo mokyklų tinklas, atsiradusios kolegijos, nauji universitetai, imta kurti suaugusiųjų švietimo sistema, pradėjęs formuotis privatus švietimo sektorius), ir mokiniams bei studentams teikta socialinė parama (nemokamas dalies mokinių maitinimas bendrojo lavinimo mokyklose, nemokamas pavėžėjimas į mokyklas, stipendijos profesinėse ir aukštosiose mokyklose, iš dalies nemokamas mokslas universitetuose).
Švietimo reformos prioritetai:
a) atnaujinti ugdymo turinį, atsižvelgiant į šiuol. Europos ir pasaulio ugdymo turinio kitimo tendencijas.
b) siekti, kad mokymo kokybė, galimybės ir sąlygos, kuriomis mokosi nepalankioje sociokultūriniu požiūriu padėtyje esančios gyventojų grupės būtų gerinamos ir pamažu artėtų prie miesto mokyklų sąlygų.
c) švietimo sistemų planavimą, valdymą, organizavimą, ekonomiką, ugdymo turinį glaudžiai sieti su ekonomikos (rinkos, darbo jėgos plėtojimo) interesais, plėsti švietimo mecenavimą ir finansavimą iš įvairių šaltinių.
d) visų tipų ir lygių formalaus bei neformalaus švietimo įstaigose įgyvendinti ugdymo diferenciacijos (individualizavimo, mokymo programų lygio diferenciacijos, profiliavimo) ir integravimo principus.
Mokymo turinio raiška mokymo planuose, programose ir vadovėliuose, jų apibūdinimas.
Mokymo planas tai pats pradinis mokymo turinio dokumentas, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, apibūdinamas jų pasiskirstymas pagal klases, nurodomas valandų skaičius kiekvienam dalykui, kiekvienoje klasėje. Mokymo planas nustato lavinamajai įstaigai tikslus, uždavinius, priemones ir metodus. Sudarant mokymo planą, atsižvelgiama į bendruosius mokymo uždavinius, mokinių amžių, kiekvieno dalyko reikšmę. Mokymo planą konkretina mokymo programos. Kiekvienas dalykas turi savo programą, ir tam tikrą valandų skaičių. Išskiriami: a) privalomieji dalykai; b) pasirenkamieji dalykai; c) dalyko modulis; d) papildomas ugdymas; e) specialusis ugdymas; Svarbu tinkamai paskirstyti mokomuosius dalykus mokslo metams, remiantis didaktikos principais bei tarpdalykiniais ryšiais. Kai kurių dalykų negalima mokyti be tam tikro mokinių pasirengimo, kitus reikia nagrinėti paraleliai, nes tarp jų yra glaudūs ryšiai, jie papildo vienas kitą/ planas sudaromas remiantis šiais principais: 1)Valstybingumo 2)Perimamumo 3)Visapusiškumo 4)Moksliškumo 5)Sistemingumo 6)Diferenciacijos. Mokymo planų struktūra: 1. Paaiškinimai kaip naudotis planu, kaip organizuoti mokymą mokykloje.2. Yra lentelės. Pateikiama val. skaičiaus ir dalykų pamokoms.
Mokymo programa dokumentas, kuriame atskleidžiamas mokomojo dalyko turinys, t.y. privalomu kiekvienos klasės mokinių, žinių, mokėjimų ir įgūdžių apimtis, nagrinėjimo nuoseklumas ir trukmė. Mokymo programos yra bendrosios ir individualios. Bendrosios programos apima svarbiausius kultūros lobius, žmogaus ir tautos egzistencijos problemas ir tt. B.pr-os brėžia gaires, kuriomis remdamasi m-klos bendruomenė pasirengia individualiąsias programas. Individualią programą kuria mokytojas atskiram mokomajam dalykui. Mokymo programos sudaromos remiantis:1)istoriškumo; 2)moksliškumo; 3)prieinamumo 4)vientisumo; 5) sistemingumo; 6)nuoseklumo principais
Vadovėlis tai knyga, kurioje išdėstytas mokymo turinys. Jis yra pagr. mokinio knyga, kurią studijuodamas jis įgyja kurio nors mokslo žinių pagrindus, formuoja mokėjimus ir įgūdžius, ugdosi vertybines orientacijas. Vadovėlis turi mokinius mokyti savarankiškai dirbti, žinias taikyti praktiškai. Vadovėliui keliami reikalavimai: turi atitikt programą, medžiaga turi būti pateikta kuo įdomiau, kalba turi būti lengvai suvokiama, svarbu apiforminimas, iliustracijos, svarbu kad būtų nurodyti pagr. klausimai, užduotys, pabaigoje užduotys, apibendrinimai.
Vadovėlio funkcijos:
padeda kurti mok. vertybinių nuostatų sistemą;
plėtoja mokinių gebėjimus;
padeda organizuoti mokymą ir mokymąsi, palengvina mokymo individualizaciją ir diferencijavimą;
pateikia būtiną mokymosi medžiagą;
Keičiantis Bendrosioms programoms, keičiasi ir mokymo turinys, vadovėliai. BP turi nuolat atsinaujinti dėl informacijos gausos, atradimų, technologijų išradimo ir panašių dalykų. Visuomenė sparčiai tobulėja, atsiranda daug naujovių, su kuriomis reikia supažindinti dabartinius vaikus. Todėl vis stengiamasi tobulinti BP, nes vis sunkiau darosi perteikti pamokų metu visas naujoves, o tuo pačiu didėja vaikų mokymosi krūviai.
Taip pat per mažai kreipiama į vaikų auklėjimą, vertybių ugdymą. Šiais laikais tai ypač aktualu, todėl perdaromos programos skiria didesnį dėmesį vertybės, jų ugdymui.
Pagrindiniai reikalavimai vadovėliui:
a)integralumo. Vadovėlio medžiaga derinama su to paties dalyko kt. klasių vadovėlio-vidinė integracija.
b) mokomoji medžiaga pateikiama vadovėlyje turi būti derinama su kitų dalykų vad. medžiaga – tarpdalykinė integracija;
c) sistemingumo. Vad. Turi turėti aiškią loginę sistemą, pateikiama medžiaga ir metodai turi remtis anksčiau moksleivių įgyta patirtimi;
d) kontekstualumo. Medž. turi būti susijusi su mokinių patirtimi, interesais, aplinka.
e) prasmingumo. Medž. pateikiama taip, kad jos prasmingumą mokiniai suvoktų dabartinėje situacijoje.
f) prieinamumo. Atsižvelgiama į mokinių amžių, ankstesnį patyrimą.
g) vaizdumo. Vadovėlio tekstas turi būti papildytas iliustracijomis.
MOKINIŲ KRŪVIO MAŽINIMAS
Vienas iš antrojo švietimo reformos etapo uždavinių, atlikus ugdymo organizavimo analizę,- numatyti mokinių mokymosi krūvių reguliavimo priemones.
Mokymosi krūviai – sudėtingas fenomenas, integruojantis filosofines, pedagogines, psichologines, socialines, ekonomines, medicinines problemas. Pirmieji bandymai jas tirti tik išryškino dabartinę mokymo/si būklę ir parodė išorinius per didelio mokymo/si krūvio ženklus.
Mokinių mokymosi krūvius įtakoja įvairūs veiksniai: sudėtingas ugdymo turinys, nepakankamas mokytojų gebėjimas individualizuoti, diferencijuoti ir integruoti ugdymo turinį, nesistemingas mokymosi krūvių koordinavimas, o taip pat individualios mokinių savybės.
Bendrieji reikalavimai, prisidedantys prie krūvio mažinimo:
Sudarant pamokų tvarkaraštį turi būti atsižvelgta į mokinių darbingumą.
Optimalus atskirų dalykų paskirstymas;
Pamokos pirmoje pamainoje turi būti pradedamos ne anksčiau kaip 8 val. ir ne vėliau kaip 9 val.
Per dieną gali būti ne daugiau kaip 7 pamokos.
Pertraukų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip 10 min. Būtina viena didžioji – 30 min. arba dvi po 20 min. Pertraukos, skirtos pietums.
Papildomas ugdymas neturi būti privalomas.
Per dieną galima turėti ne daugiau kaip vieną kontrolinį darbą. Kontroliniams darbams rekomenduojama skirti darbingiausias dienas. Nerekomenduojama – pirmadieniais ir penktadieniais.
Per savaitę privalomos ne mažiau kaip 3 kūno kultūros pratybos. Kūno kultūra yra vienintelė disciplina, kuri palaiko, o tinkamai organizuota ir “gerina” vaikų sveikatą. Ji mažina neigiamą intensyvios statinės protinės veiklos krūvį ir palaiko darbingumą dienos bei savaitės bėgyje.
Valstybės reglamentuojamam ugdymo turiniui įgyvendinti nustatytas ugdymo planų lentelėse nurodomas minimalus privalomų savaitinių pamokų skaičius.
INTEGRUOTAS MOKYMAS
Integruoto mokymo idėjos plinta įvairiose pasaulio šalyse. Visapusiško vaiko ugdymo programose integruotas mokymas užima svarbią vietą, nes jis labiausiai padeda atsigręžti į žmogų kaip į didžiausią vertybę.
Viena iš esminių integruoto mokymo funkcijų – aktualizuoti mokymo procesą taip, kad jame vaikas panaudotų savo įgimtas savybes, remtųsi savo išgyvenimais. Integracijos idėjos pedagogikoje grindžiamos holistiniu (visuminiu) požiūriu į gyvenimo tikrovę. Apie visuminę pasaulio sklaidą dar XVII a. mąstė J. A. Komenskis, pirmasis Europoje parengęs vientisos švietimo sistemos projektą, pasiūlęs išleisti vaikų enciklopediją. Vienas žymiausių holistinio ugdymo teoretikų R. Milleris šios filosofijos ištakas taip pat mato J. J. Russo, J. Pestalozzio, F. Froebelio, M. Montessori, R. Štainerio ir kt. pedagogų darbuose.
Integruoto ugdymo patirtis pasaulyje gausi ir įvairi. Integravimo problemos aktualios daugeliui mokslininkų: R. Taylor siūlo integruotoms programoms kurti linijinį modelį, A.Glatthorn ir A.Toshau domėjosi integruotų mokymo programų problemomis, H.Cohen ir F.Staley įrodinėja gamtos mokslų bei matematikos integravimo reikšmę.
Lietuvoje holizmo ugdymo pradininkais galėtume laikyti S. Šalkauskį (1933), A. Maceiną (1937), Vydūną (1928). Be to keisti mokymo turinį, aktyvinti mokymo procesą, atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas ir tradicijas, skatino dar J. Šliūpas, J. Geniušas ir daugelis kitų. XX a pedagogai J.Vabalas – Gudaitis, A.Gučas, J.Laužikas visuotinai sutarė ir teigė, kad kompleksinio mokymo idėja pagrįsta tuo, kad vaikas domisi ne atskirais faktais, reiškiniais ar įvykiais, bet jų visuma. Vadinasi, integruotas mokymas nėra naujas dalykas ir Lietuvos edukacinėje erdvėje.
Pedagoginė sąveika integruoto ugdymo sąlygomis – tai procesas, maksimaliai skatinantis visų moksleivių bendravimą, jungiantis poreikių ir galimybių įvairovę ir kuriantis visapusišką supratimą ir pasitikėjimą. Integruotas ugdymas – tai betarpiškas bendravimo procesas, leidžiantis visiems dalyvauti ugdyme ir bendruomenės gyvenime. Tokios programos sudarymo principai humaniškumas, demokratiški santykiai, atsinaujinimas, spirališkumas.
Integruotas mokymas taikytinas jau I klasėje ir toliau tęsiamas kitose pradinės mokyklos klasėse. Ugdytinių aktyvus ir atsakingas veikimas, dalijimasis turinio informacija su kitais, kooperavimasis į grupes, problemų sprendimas, nepamokinė veikla plečiasi ir apima vis įvairesnes vaiko veiklos sferas. Ypač aktualus integracijai jaunesnysis mokyklinis amžius, kadangi pradinėse klasėse kartu mokosi ir specialiųjų poreikių vaikai. Integruotas ugdymas užtikrina saugią aplinką, padeda kurti pasaulio vaizdą, plečia ir gilina naujų žinių ir bendravimo kultūros lygį, plėtoja savąją patirtį, realizuojant norą veikti.
MOKYMO PROGRAMŲ PAGAL MOKINIŲ POREIKIUS IR INTERESUS KŪRIMAS
Švietimo įstatymu mokiniui suteikiama galimybė pagal gebėjimus ir polinkius rinktis švietimo programas, skirtingus jų variantus, modulius, dalykų kursų programas. Mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją arba švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka savarankišką mokymąsi.
Švietimo programų klasifikacija yra dvejopa: vertikali, rodanti programos hierarchinį lygį; ir horizontali, rodanti programos sritį (specialybės bei specializacijos).
Pagrindinis ugdymas:
Pagrindinio ugdymo programos teikia daugiau galimybių diferencijuoti ugdymo turinį. Mokiniai gali pasirinkti ankstyvąjį užsienio kalbos mokymąsi, pagilintą dalykų mokymąsi bei kryptingąjį meninį ugdymą. Pirmojo pagrindinio ugdymo programos koncentro (5–8 klasės) bendrieji ugdymo planai numato mokyklai teisę siūlyti mokiniams pasirenkamuosius dalykus ar privalomųjų mokomųjų dalykų modulius.
Vidurinis ugdymas:
Bendrosios programos nustato bendruosius 11–12 klasių moksleivių ugdymo turinio metmenis, pagal kuriuos mokykla kuria konkrečias, moksleivių poreikius, interesus, vietos bendruomenės reikmes ir savo galimybes atliepiančias ugdymo programas. Bendroji programa – ne direktyvinis, o projektinis dokumentas.
Mokymo programų pagal mokinių poreikius ir interesus privalumai:
Didėja mokinių motyvacija mokytis, nes jie turi galimybes rinktis programas pagal savo polinkius, įgyti praktinių įgūdžių bei išreikšti save.
Mokymo programos derinamos prie mokinių mokymosi poreikių, jų intelektinio potencialo ir tai leidžia mokiniams „neiškristi“ iš švietimo sistemos (ypač pagrindinėse mokyklose).
Stimuliuojama ugdymo proceso kaita mokyklose – realiai taikomi mokiniams naudingi nauji mokymo metodai, kurie sąlygoja diferencijavimo ir individualizavimo principų įgyvendinimą ugdyme; tvarkaraščio rengimo procesas įgyja lankstumo charakteristiką.
ADAPTUOTOSIOS, MODIFIKUOTOSIOS, INDIVIDUALIOSIOS, INTEGRUOTOSIOS, KONCENTRINĖS IR LINIJINĖS PROGRAMOS
Mokymo programos - mokymo turinį atskleidžiantys dokumentai. Bet kurios mokymo įstaigos mokymo turinys išdėstomas specialiame valstybės dokumente - mokymo plane. Čia išvardinti visi mokomieji dalykai, nurodyta , kuriose klasėse jie dėstomi, kiek skiriama pamokų per savaitę.
Sudarant mokymo planą sprendžiama iš kokių disciplinų sudaryti mokymo turinį, o rengiant mokymo programas , kurias mokslo šakos temas skirti į vieną ar kitą mokymo dalyką. Labai svarbu įvertinti jų svarbą, sudėtingumą, atsižvelgiant į moksleivių amžių, mąstymo galimybes.
Pagal mokomosios medžiagos pateikimo būdą mokymosi programos gali būti :
1.koncentrinės
2.linijinės
3.adaptuotos
4. modifikuotos
6. individualiosios
7. integruotosios
Koncentrinėse programose viena ir ta pati tema nagrinėjama kelis kartus: siauriau - žemesnėse klasėse, plačiau ( visaapimančiai) – aukštesnėse. Taip elgiamasi dėl šių priežasčių: maži vaikai nepajėgūs išmokti visą reikiamą medžiagą, o be to aukštesniųjų klasių moksleiviams temą išmokti lengviau, jeigu žino bent dalį medžiagos. Pagrindinis principas – ugdymo turinys konstruojamas tam tikrais koncentrais (ratais), pirmiausia pateikiamas tam tikras žinių “branduolys” pagal amžių ugdytiniui suprantama forma, vėliau jis “apauginamas” vis naujais sudėtingesnės informacijos sluoksniais.
Koncentrinių programų trūkumai: reikia daugiau laiko, be to kai dalis mokomosios medžiagos jau žinoma daugeliui nuobodoka tą patį dalyką mokytis pakartotinai.
Linijinės programos. Čia tema nagrinėjama vieną kartą, pateikiama visa medžiaga, suformuluojami reikalingi mokėjimai, įgūdžiai. Prie temos grįžtama tik kartojant žinias, semestro ar mokslo metų pabaigoje. Šiuos programos yra ekonomiškesnės, sunkesnės, ypač mažesniems moksleiviams.
Pagrindinis tokių programų principas – nuo paprasto prie sudėtingo. Labiausiai atsižvelgiama į tam tikro amžiaus ugdytinių žinių suvokimo galimybes.
Adaptuotos ir modifikuotos programos. Jos taikomos neįgaliems vaikams. Šie vaikai turi pritapti prie kitų. Vis daugiau vaikų su negalia integruojama į sveikųjų klases. Labai svarbu , kad mokytojas sugebėtų įvertinti individualius vaiko pojūčius. Humanistinis požiūris čia labai svarbu, nes vaikai turi mokymosi negalių. Labai svarbu ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimus. Klasėje vaikui turi būti teikiama pagalba ir įtraukiamas į bendrą darbą. Pedagogai turėtų susilaukti kvalifikuotos pagalbos iš mokyklos psichologo.
Respublikoje yra juridiškai įteisinta neįgaliųjų integracija į sveikųjų tarpą. Bendrojo lavinimo mokyklų klasėse pradėjo mokytis ne tik specialiųjų mokyklų
neįgalūs moksleiviai, bet ir protiškai atsilikę, turintys judėjimo negalių, klauso , regos sutrikimų moksleiviai. Todėl mokytojai turi išmokti modifikuoti, adaptuoti bendrojo lavinimo programas.
Programos modifikavimas suprantamas, kaip nežymus turinio keitimas, bet iš esmės kitų mokymo būdų taikymas. Modifikuota programa suteikia galimybę įgyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą žemiausiame lygyje.
Adaptavimas tai žymus mokymo turinio prastinimas, siaurinimas pritaikant jį mokinio gebėjimams ir realiam mokymosi pasiekimų lygiui. Jeigu reikia – keičiant ir mokymo būdus. Ji rengiama vaikams, aiškiai nepajėgiantiems įsisavinti vieno ar kito dalyko bendrosios programos.
Programų modifikavimo ir adaptavimo bendrieji principai:
1. Mokinio tėvai įtraukiami į jo gebėjimų ir pasiekimų procesą, modifikuotų ir adaptuotų programų kūrimo ir įgyvendinimo eigą. Pedagogai ir kiti specialistai konsultuoja dėl vaikui rekomenduojamų mokymo metodų taikymo, informuoja apie užduotis, skiriamas darbui namuose, komentuoja, skatina emociškai paremti vaiką.
2. Programos rengiamos remiantis vaiko raidos ypatumų vertinimų duomenimis, apie mokymosi sunkumus ir potencines mokymosi galimybes.
3. Derinama mokymosi kryptis klasėje ir specialaus pedagogo , logopedo , korekcinio darbo kryptis.
4. Moksleivio mokymosi rezultatai vertinami atsižvelgiant į modifikuotoa ar adaptuotos programos įsusavinimo kokybę.
Individualią programą kuria mokytojas atskiram mokomajam dalykui. Mokymo programos sudaromos remiantis:1) istoriškumo; 2) moksliškumo; 3) prieinamumo 4) vientisumo; 5) sistemingumo; 6) nuoseklumo principais.
Jose turi atsispindėti:
Mokinių poreikiai, gebėjimai, interesai (konkrečių mokinių)
Mokyklos vizija (sociumo poreikius atspindintys tikslai ir uždaviniai)
Bendrųjų programų nuostatos (jos numato ugdymo strategiją, pateikia bendrąsias )
Mokymosi standartai (nurodo konkretaus dalyko mokymo tikslus ir uždavinius)
Egzaminų reikalavimai (reglamentuoja moksleivių gebėjimų vertinimą per egzaminą).
Integruotos – vienoje programoje jungiamos skirtingų mokslų dalykų temos (pvz., istorijos ir geografijos, fizikos ir matematikos, kalbų). Integracijos sąvoką tampriai siejasi su sisteminiu požiūriu į tikrovę. Integralinis skirtingų programos elementų jungimasis yra tos: kiekvienas elementas išsaugo tam tikrą savarankiškumą, visi elementai pasižymi tam tikru bendrumu, kuris laiduoja elementų sistemos vientisumą, suteikia sistemos pavidalą, tarpusavio sąveika keičia visus kintamuosius, pakitus bent vienam iš jų. Integruotos programos konstruojamos prisilaikant tam tikrų principų: integracijos ašies parinkimo; diferenciacijos ir integracijos optimalaus santykio; tikslų dermės; mokymo(si) metodų, formų ir būdų optimizavimo; lankstumo, nuolatinio programos atsinaujinimo.
MOKYMO (-SI) MOTYVACIJA, JOS UGDYMO BŪDAI
Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą ir suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms.
Mokymosi motyvacijos problemą nagrinėjo ir analizavo V. Rajeckas. Mokymosi motyvus, anot autoriaus, sąlygoja asmeniniai įsitikinimai, vaiko amžius, bendras psichinis išsivystymas, intelekto lygis, aplinka, įvairūs atsitiktiniai veiksniai. Mokymosi motyvais laikoma visa tai, kas skatina vaiką mokytis – jo poreikiai ir interesai. Motyvai, tiesiogiai susiję su mokomąja veikla, atskirų dalykų mokymusi, yra tokie:
1. praktiniai (žinių svarbos gyvenime suvokimas, noras būti stipriam, patinka mokytojas, paklūsta tėvų reikalavimams);
2. teoriniai (noras daugiau žinoti, domina tai, kas nauja);
3. prestižo (pagyrimų siekimas, lenktyniavimas);
4. prievartos, baimės motyvai;
5. pareigos jausmas.
Mokymosi motyvacija nėra tik prigimtinė ir nekintama mokinio savybė. Motyvacija kinta, ją lemia daug socialinių veiksnių, iš kurių svarbiausi - šeima ir mokykla. Jei mokytojo pastangų puoselėti aukštą mokymosi motyvaciją neremia tėvai, tikimybė, jog mokytojui pasiseks, labai maža.
Tyrimai ir pokalbiai su mokiniais atskleidžia, kaip ir kokie emociniai veiksniai daro įtaką jų motyvacijai. Paaiškėjo, kad vaiko noras mokytis stiprėja: kai klasėje, mokykloje yra palankus mikroklimatas, kiekviena asmenybė yra svarbi, vaikas nepavargsta, išlieka darbingas, per pamokas patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą, išgyvena pasitenkinimą, nauja medžiaga yra patraukli ir žadina jo smalsumą, argumentuotai išaiškinama mokymosi svarba. Vaiko noras mokytis silpnėja, kai jam nesiseka išmokti naujos medžiagos, kai jis nesupranta, neįstengia atlikti užduočių, sulaukia per mažai geranoriškumo iš mokytojų, kai mokytojo vertinimai neadekvatūs ar vaiko mokymusi nesidomi tėvai.
Mokymosi motyvacijai svarbi žmogaus asmeninė patirtis ir poreikiai, asmenybės ir charakterio bruožai bei interesai. Besimokančiųjų mokymosi motyvaciją stiprina įvairūs tinkamai organizuoti veiksniai pačiame mokymo procese (laisvai prieinama mokymosi medžiaga, mokymo metodai ir pan.).
Priimta išskirti dvi pagrindines motyvacijos rūšis:
1. Išorinė motyvacija
2. Vidinė motyvacija
Išorinė motyvacija – tai trumpalaikis, išnykstantis kartu su išorinio stimulo aktualumo dingimu, veiksnys. Vaikams išoriniu motyvu gali būti liepimas, reikalavimas mokytis, baimė būti nubaustam. Suaugusiesiems toks motyvas neveiksnus.
Vidinė motyvacija yra individo tobulėjimo šaltinis, nes ji turtina asmenybę, skatina kvalifikacijos augimą, plečia individualias žinias, sugebėjimus.
Mokymosi motyvacija stiprėja, kai:
Mokykloje jauku ir malonu,
Nepavargsta ir visada jaučiasi darbingas,
Pamokose patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą,
Nauja mokymosi medžiaga ir patraukli mokymo (si) forma.
Motyvacijos stiprinimo būdai:
Pradėdami užsiėmimą pateikite besimokantiesiems motyvaciją pagrindžiančius argumentus (pradėkite pamoką nuo pasakojimo, atsitikimo, vaizdinės medžiagos; pristatykite problemą; užduokite klausimų).
Paverskite kapitalu nežinomybės, atradimo, smalsumo, tyrinėjimo žadinantį poveikį
Remkitės besimokančiųjų patirtimi, tuo stiprindami ankstesnį išmokimą
Kiek galima, mažinkite bet kokias nemalonias mokinio įsitraukimo į darbą pasekmes.
BLOGO MOKYMOSI PRIEŽASTYS
Mokymosi motyvacijos silpnėjimo priežastys gali būti išorinės (sąlygotos aplinkos) ir vidinės (priklausančios nuo moksleivio savybių, vidinės būsenos).
Blogą mokymąsi gali skatinti šie veiksniai:
Mokymo proceso ydos. Monotonija, nuobodulys pamokose, ugdantys moksleivių pasyvumą. Nenori mokytis, nemato mokymosi prasmės; sunku; neįdomu; didelės spragos, daug praleidęs. Nepajėgia mokytis, „ neturi valios“, reikia atskiros mokomosios programos.
Sąlygos namuose. Būtiniausių reikmenų - knygų, aprangos, ir pan., supratimo, psichologinės paramos stoka namuose.
Santykiai su mokytojais. Nesutarimai su mokytojais, jų vengimas; baimė išsiaiškinti nesuprastą mokomąją medžiagą; baimė būti išbartam ar įžeistam; mokytojo paramos, dėmesio, globos, patarimų, konsultacijų stoka arba per didelė gausa, kai mokomosios medžiagos turinys neatitinka moksleivio galių; žeidžiančios mokytojų replikos, patyčios, bausmės, elgesys.
Pedagoginių veiksmų grupės:
Silpnas metodinis pedagoginis meistriškumas.
Nemokėjimas paskirstyti ugdymo turinio dirbti su skirtingo pajėgumo vaikais.
Mokytojų polinkis rūpintis gabesniaisiais moksleiviais, mažiau dėmesio skiriant silpnesniesiems.
Moksleivių galimybių neatitinkantis turinys.
Laiko dvasios neatitinkantys reikalavimai.
Nenoras mokytis:
Nenoras mokytis mokykloje gali reikštis įvairiai: nuo trumpalaikio mokymosi pastangų susilpnėjimo iki kategoriško atsisakymo eiti į pamokas. Kiekvienas vaikas yra patekęs nors į vieną situaciją, kurioje pats aiškiai suvokė, jog nenori mokytis. Bendriausias nenoro mokytis priežastis galima suskirstyti į 3 grupes:
1. Mokyklinė nesėkmė arba nesėkmės baimė: mokytojas blogiau įvertina nei tikėjosi; neatlieka namų darbų ir dėl to bijo neigiamo vertinimo; bijo kontroliniu, diktantų; nesiseka atlikti užduočių.
2. Pervargimas neišsimiega; triukšmas klasėje; klasėje karšta ir tvanku; per daug pamokų; per daug namų darbų.
3. Vaikai suvokia, kad poreikis žaisti yra stipresnis už poreikį mokytis: kai lauke geras oras; per atostogas; kai nori žaisti.
Mokymo metodų samprata ir jo ryšiai su kitais mokymo komponentais.
Mokytojo profesija –atverti mokinius mokymuisi. Tai reiškia, kad mokytojo darbas yra teikti paslaugas taip, kad jos būtų mokiniams naudingos. Laikantis tokios nuostatos, galima tvirtai sakyti, kad mokytojui visada svarbiausias yra mokinys. Šiandien mokymas planuojamas atsižvelgiant į mokinį ir labiausiai yra pabrėžiami mokymo metodai.
Žodis „metodas“ (gr. methodos - tyrinėjimas, mokymasis, ugdymo būdas). Todėl metodas yra privaloma bet kurio žmogaus veiklos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį. Jį pasirenkant ir taikant reikia sąmoningai apsispręsti, - tai priklauso ir nuo veiklos tikslo, ir nuo turimos patirties. Todėl metodas – veiklos priemonė, jo pasirinkimas ir taikymo pobūdis sąlygoja veiklos rezultatus. Mokymo metodai – tai specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Jie gana įvairiai apibūdinami.
S. Šalkauskis tvirtina, kad „mokymo metodas yra racionalus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis“. Taigi visur, kur tik yra mokomasis veiksmas, gali būti siekiamas racionalus veiksmas, kuris yra visada nukreiptas į tikslą ir suderintas su subjekto ir objekto ypatybėmis. N. Gage, D. C. Berliner mokymo metodą apibūdina kaip „pasikartojančių mokytojo veiksmų modelį, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui“. Modelio sąvoka autorius nori pabrėžti, vienu metu ar nuosekliai vienas po kito atliekamus veiksmus. O štai kiek kitokio pobūdžio apibūdinimai: „Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą.“ R. Laužacko nuomone, mokymo metodai „apibūdina mokytojo veiklos būdą, siekiant tikslo ir perteikiant tam tikrą mokymo turinį“. Kiek kitaip mokymo metodą apibūdina L. Jovaiša, pabrėždamas vidinę metodų struktūrą, kurią sudaro „psichiniai procesai, vykstą mokinio – mokytojo sąmonėje: motyvacija – suvokimas - atmintis – mąstymas – vaizduotė – emocijos – valia“.
Iš pateiktų metodų apibrėžimų, galima teigti, kad nėra nusistovėjusių, visuotinai priimtinų vienodų ugdymo metodų terminų. Didaktikai dažnai skirtingai vadina tuos pačius ugdymo metodus, įvairiai juos grupuoja. Šiandien keičiantis didaktikai iš tradicinės į šiuolaikinę, vis labiau modernią, vis labiau dėmesio skiriama mokytojo ir mokinio aktyvumui.
Mokymo metodai reiškia kompleksiškai nuoseklius mokytojo, jo vadovavimo mokymo procesui ir mokinių mokymosi veiksmus. Todėl mokymo metodai susideda iš atskirų dalių arba elementų, kurie padinami metodiniais būdais. Pvz. toks mokymo metodas kaip pratimai susideda iš daugelio metodinių būdų: tai kartojama taisyklė, parodoma, kaip atlikti pratimą, taisomos sklaidos ir kt. Tie patys metodai gali būti įvairiai taikomi ir tapti įvairių metodų komponentais. Kiekvieną metodą sudarantys metodiniai būdai gali būti keičiami, atsižvelgiant į medžiagos turinį, mokinių pasirengimą, jų amžiaus tarpsnio ypatymus ir pan.
Nuo mokymo metodų pasirinkimo ir panaudojimo pobūdžio labai daug priklauso mokymo proceso eiga, mokymo turinio realizacijos lygis, jo ugdomoji įtaka.
Mokymo klasifikavimo kriterijai: pagal mokymo logiką – indukciniai, dedukciniai, analizės, sintezės, apibendrinimo ir konkretinimo, pagal mokinių aktyvumą – reproduktyviniai ir aktyvieji, pagal mokinių orientavimą mokymo turinyje atrasti naujo – probleminiai moksliniai ir kt.
Vieningos mokymo metodų klasifikacijos nėra. Tai lemia, kad nėra išsiaiškinta ypač svarbus jų požymis – klasifikavimo pagrindas. Metodai yra labai įvairūs, kiekvienas jų turi savitą struktūrą. Todėl nustatyti objektyvų klasifikavimo pagrindą sudėtinga, o gal net neįmanoma.
Loginis mąstymas – visų realių uždavinių sprendimo pagrindas. Indukcija ir dedukcija. Tai du priešingi, bet glaudžiai susiję sprendimų ir išvadų formulavimo būdai: nuo konkrečių reiškinių einama prie apibendrinimų (indukcija), o nuo apibendrinimų, išvadų – prie konkrečių faktų (dedukcija). Indukcija labiau tinka žemesniųjų klasių mokiniams, šis būdas lengvesnis, labiau aktyvinantis. Indukcinis principas remiasi nuostata, jog žinios priklauso nuo paties asmens. Kiekvienas žmogus turi pats sukaupti reikalingų žinių. Lavėjant mokinių loginiam mąstymui dažniau reikia praktikuoti dedukciją, kuri pratina prie abstraktesnio mąstymo. Mokymas organizuojamas remiantis dedukcijos principu, kurio esmė yra iš bendrųjų teorijų išvesti konkrečias sąvokas ir veiksmus. Naujus dalykus grįsti žinomais, anksčiau išmoktais dalykais, ieškant ryšio tarp reiškinių, bendrybių. Taip aiškinama įrodant teoremą, išvedant formules, dėsnius (deduktyviai arba induktyviai protaujant). Deduktyvias ir induktyviais metodais remiamasi grindžiant tezę-teiginį, kurį reikia įrodyti.
Daugelį teoremų galima įrodyti prisiminus anksčiau išeitas teoremas, jas pritaikant prie naujų sprendimo sąlygų analitiškai – sintetiškai mąstant (suformuluoti taisyklę, dėsnį, t. y. susintetinti). Analizės – sintezės būdu mokiniai išsiveda daugelį gramatikos taisyklių. Čia jie tarsi patys atranda naujų dalykų. Ugdomi mokinių įgūdžiai pastebėti ir išskirti požymius, juos lyginti ir gretinti, klasifikuoti. Analizė ir sintezė naudinga formuluojant apibendrinimus. Todėl analitinis – sintetinis pokalbis primena euristinį pokalbį. Analitiniam, sintetiniam mąstymui galimybes plėtotis sudaro teikiamieji metodai: aprašomasis pasakojimas, teikiamasis pokalbis (dialoginis žinių perteikimas, remiantis mokinių patirtimi ir panaudojant jų loginį mąstymą perteikiamos naujos žinios).
Įgytos žinios apibendrinamos ir konkretinamos atgaminamaisiais metodais: atpasakojimu, kartojimo pokalbiu, iliustravimu (įvairiomis vaizdinėmis priemonėmis paryškinami, konkretinami išdėstyti dalykai).
Aukštesnį mokinių išsilavinimo lygį apibūdina jo savarankiškumas mąstant ir praktiškai veikiant.
Reproduktyviniai – pratybų atlikimas, taisyklių kartojimas. Nėra intensyvaus įtraukimo į ugdomąją veiklą, labiau individualus darbas.
Aktyvieji mokymo metodai – sukuria sąlygas intensyvesnei ugdytinių protiniai veiklai, skatina pažinimo poreikį, atsirandantį tik tuomet, kai užduoties negalima išspręsti įprastais būdais ir reikia ieškoti naujų. Ypatybės: suintensyvinamas besimokančių mąstymas bei suaktyvinamas jų elgesys; ugdytiniai rengia individualius arba grupinius sprendimus, vyksta nuolatinė ugdytojo ir ugdytinių sąveika. Aktyvaus ugdymo metodai, kuriuos naudojant vyrauja kūrybinis ugdytinių mąstymas, dar vadinami imitaciniais. Kai imituojama individuali veikla, metodai vadinami nežaidybiniais (probleminis ugdymas – ugdytiniams sudaromos sąlygos pateims ieškoti „naujų“ žinių, surasti iškilusių problemų sprendimus; tiriamieji ugdymo – ugdytiniai įtraukimi į darbą, mokomi tyrinėti tikrovę ne vien loginiu mąstymu, bet ir praktine veikla; ugdymas bendradarbiaujant; kritinio mąstymo ugdymo metodas;) kai imituojama grupinė veikla, - žaidiminiais (vaidmenų atlikimo, situacijų analizės, projektų ir veiklos žaidimai).
Probleminis ugdymas – ugdytiniams sudaromos sąlygos patiems ieškoti „naujų“ žinių, surasti iškilusių problemų sprendimus. Jo tikslas – suteikti žmogui galimybę išmokti kasdienio gyvenimo įvairovėje pamatyti neigiamus dalykus ir juos išgyvendinti. Jis grindžiamas esamuoju metu svarbiomis problemomis, kurias mokantis stengiamasi išspręsti, pasitelkiant įvairių skirtingų disciplinų žinias, metodus ir teorijas, tiek, kiek jų reikia konkrečiai problemai spręsti. Probleminiai metodai siejami su filoginių, matematinių, gamtamosklinių ir praktinių uždavinių sprendimu. Metodai: 1. Probleminis dėstymas sudaro sąlygas mokiniams atsidurti nežinios, neaiškumo sitacijoje, susimąstyti ir stebėti būdus, kaip įveikti neaiškumus. Mokytojas pasakodamas ar aiškindamas kelia mokslines problemas, nurodo galimas sprendimo priemones, daro išvadas. Mokiniai klauso, užsirašo. 2. Probleminis pokalbis – sukuria kitokią pamokos situaciją, kai aktyviausias būna mokinys. Mokytojas iškelia problemą, bei klausimais verčia mokinius ieškoti problemos sprendimo prielaidų. 3. Uždavinių sprendimo metodas – pateiktai užduočiai reikia rasti reikalaujamą atsakymą. 4. Techninis modeliavimas – realių objektų, atkūrimas paprastesnius abstraktesniu pavidalu. 5. Kūrybiniai rašinėliai – sprendžia gyvenimišką, socialinę, filosofinę ir kitokią problemą.
Pedagogas, parinkdamas mokymo metodus, turi atsižvelgti į konkrečias besimokančiųjų grupės išgales bei sugebėjimus, taip pat į profesinę mokymo pusę. Parinktoji medžiaga turi motyvuoti, o keliamos problemos sudominti mokinius.
18. Tradiciniai (klasikiniai) mokymo metodai žodiniai dėstymo: (pasakojimas, aiškinimas, paskaita), pokalbio (klausimų atsakymų), spausdinti šaltiniai, kūrybiniai darbai, vaizdiniai, praktiniai. Klausimų atsakymų metodas, kaip mokinio aktyvaus mąstymo būdas. Svarbiausios klausimų kategorijos: atminties, supratimo, sprendimo, analizės ir sintezės.
Daugelio mokslo žinių, ypač visuomeninių-humanitarinių, šaltinis yra – žodis – parašytas ar pasakytas. Žodiniai dėstymo metodai labiausiai reikšmingi tuo, jog juos taikant mokymo medžiagą galima pateikti nuosekliai ir suprantamai, trumpai ir ekonomiškai, specialiai atrinkta ir susisteminta informacija. Įtaigus, tinkamai parengtas žodinis dėstymas padeda mokiniams suvokti reiškinių tarpusavio ryšius, o kartojant ir akcentuojant svarbiausius teiginius galima išskirti tai, kas pažinimo proceses svarbiausia. Itin didelis žodinio dėstymo auklėjamasis poveikis, žodiniai dėrstymo metodai gali padėti lavinti mokinius, ugdyti jų loginį mąstymą. Žodinio dėstymo metodai taikomi įvairiose klasėse per visų dalykų pamokas.
Pasakojimas. Tai dėstymo metodas, kuriuo naudojant įvairias mokymo priemones gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Jį taikant visų pirma siekiama paveikti mokinių emocinę sferą. Geras pasakojimas skatina mokinių fantaziją. Pasakojant reikia pabrėžti svarbesnes vietas (intonacija, mimika, gestais). Reikia vengti monotoniškai pasakoti, nes slopinamas dėmesys. Pasakojimas taikomas dėstant humanitarinius-visuomeninius dalykus. Kad pasakojimas sudomintų mokinius, kad jie atidžiai klausytų, aiškiai suvoktų ir gerai įsimintų, kad kuo sąmoningiau perimtų mokytojo žodžius, reikia įvairiai taikyti šį metodą:
pasakojimą pradėti nuo įžangos, padedančios sudominti pasakojimo turiniu;
įterpti į pasakojimą tiesioginę kalbą;
pasakoti asmeninių išgyvenimų forma;
pasakoti tokia forma, tartum dėstytų trečiojo asmens išgyvenimus.
Kūrybiškai naudojant pasakojimą labai svarbu siekti, kad mokinys tarsi matytų vaizduojamus objektus arba lyg pats dalyvautų pasakojamuose įvykiuose. Pasakojimas paprastai susideda iš šių etapų:
Mokiniai parengiami aktyviai klausytis: sudominami pasakojimo tema, nurodomas pasakojimo planas, skiriamos užduotys ir pan.
Pasakojimo metu gali būti naudojamos vaizdinės priemonės, kartais pateikiama klausimų.
Mokytojas išklauso mokinių klausimus, jų įspūdžius ar samprotavimus.
Patikrina, kaip mokiniai suprato ir įsiminė pasakojimą.
Aiškinimas. Tai žodinis dėstymo metodas, kurio tikslas – formuoti sąvokas, dėsnius, taisykles, instruktuoti mokinius. Aiškinimui ypač svarbus įrodymas, vadovavimasis logikos dėsniais, todėl čia ypatingą reikšmę turi samprotavimai ir įrodinėjimai. Aiškinant reikia įtikinamai parodyti konkretaus ir abstraktaus, dalies ir visumos, atskirybės ir bendrybės, daikto ir reiškinio ryšius, pratinti mokinį lyginti, įrodinėti, apibendrinti. Vadinasi, taikant šį metodą visų pirma siekiama paveikti mokinio protą, jį ugdyti. Aiškindamas mokytojas turi rišliai ir suprantamai suformuluoti klausimą, pateikti jį kaip problemą, nuosekliai įrodyti. Mokiniai skatinami atsakinėti į klausimus, atlikti nurodytus veiksmus, parinkti pavyzdžių, formuluoti išvdas, taisykles. Kad mokiniai geriau suprastų aiškinamus dalykus, mokytojas neturi skubėti, bet kalbėti glaustai, daryti logines pauzes. Reikia vengti per didelio aiškinimo, neesminėmis smulkmenomis negaišinti laiko.
Paskaita (pgl. V. Rajecką mokyklinė paskaita). Šis metodas – tai aukštesnio lygio pasakojimas, taikant aukštesnėse klasėse. Nuo pasakojimo jis skiriasi ekonomiškesniu naujos medžiagos pateikimu, aukštesniu jos moksliniu lygiu bei sudėtingesnėmis dėstymo formomis. Šiuo metodu dėstomi platesni, sudėtingesni principinės reikšmės klausimai, norima atskleisti idėjų, dėsningumų, įvykių esmę. Paskaitos pagrindą paprastai sudaro viena ar dvi idėjos (problemos). Paskaita gali būti taikoma ne tik dėstant naujas žinias, bet ir kartojant išeitą medžiagą (apžvalginės paskaitos). Supažindinant mokinius su mokslo problemomis ar metodais, su kūrybine tiriamąja veikla, jos etapais, ypač reikšmingais pastarųjų metų įvykiais ir pan., skaitomos probleminės paskaitos. Visų paskaitų esmė viena – tai sistemingas žodinis kurios nors temos, problemos arba klausimo išdėstymas. Paskaitos taikomos mokant literatūros, istorijos ir pan. Gali būti skaitomos ir tokios paskaitos, kai mokytojas nedaro išvadų ir apibendrinimų, o tik pateikia faktus ir siūlo juos patiems mokiniams lyginti, apsvarstyti ir padaryti išvadas. Taikant paskaitą galima lavinti mokinių mąstymą, -adinti savarankiškumą, ugdyti jausmus, plėsti interesus. Paskaita – pagrindinė aukštosios mokyklos mokymo organizavimo forma, pradėta taikyti dar viduramžių universitetuose. Todėl mokyklinė paskaita yra reikšminga tuo, kad padeda rengti mokinius studijoms ir savišvietai.
Pokalbis. Tai metodas, kai mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir turimomis žiniomis, klausimais padeda jiems suprasti ir išmokti tai, kas nauja arba pakartoti, tai kas anksčiau išmokta. Tai dialoginis, klausimų ir atsakymų metodas. Jį taikant mokymo proceso dalyviai aktyviai bendrauja. Šiuo atveju paprastai labai aktyvūs mokiniai, atsiranda galimybės ugdyti jų dėmesį ir kalbą, savarankiškumą ir aktyvumą, formuoti sąmoningą požiūrį ir žinias. Pokalbiu siekiama įvairių didaktinių tikslų: mokiniai rengiami suvokti naują medžiagą, siekiama supažindinti su nauja informacija, įtvirtinamos žinios, tikrinamos ir taikomos naujomis sąlygomis. Kiekvieno mokinio atsakymą mokytojas privalo atidžiai ir ramiai išklausyti, leisti jį baigti. Svarbu, kad atsakymų teisingumą, tikslumą ir išsamumą vertintų ne tik mokytojas, bet ir mokiniai. Pokalbio rūšys:
aiškinamojo pokalbio metu mokytojas supažindina su nauja medžiaga, panaudodamas mokinių turimas žinias irpatirtį;
euristinio pokalbio metu mokytojas kelia mokiniams problemą, kurią numato nagrinėti, aptaria to klausimo ar problemos prieštaravimus, daro prielaidas;
atgaminamojo pokalbio metu mokiniai, atsakydami į klausimus, atkuria anksčiau įgytas žinias.
laisvasis pokalbis – kai mokiniai patys gali pasiūlyti jo temą, savo iniciatyva kelti klausimus, t.y. vienas kitą klausinėti.
Pagal sudėtingumą pokalbis gali būti:
klausimų ir atsakymų (mokytojas klausia. Mokiniai trumpai atsako);
išplėstinis (klausia ir mokiniai, į klausimus atsakoma plačiau);
disputas.
Pagal vietą mokymo procese pokalbis gali būti: įvadinis, aiškinamasis, kontrolinis, įtvirtinamasis, kartojamasis, apibendrinamasis.
Spaudinti šaltiniai. Spausdintų šaltinių naudojimas – tai tokie mokymo metodai, kai mokiniai, gavę tam tikras užduotis, jas savarankiškai atlieka naudodamiesi spausdinta medžiaga. Esmę sudaro savarankiškas mokinių darbas. Taip dirbant įgyvendinami daugelis itin svarbių šiuolaikinės didaktikos reikalavimų, kaip antai: išvengiama standartinės keturių elementų pamokos schemos, atskiros pamokos grandys susilieja, nauja ir anksčiau išeita medžiaga susiejama. Spausdintų šaltiniu naudojimas: naudojimasis vadovėliu (dažniausiai naudojama, dabartinė didkatika siūlo vadovėlį kuo plačiau naudoti mokymo metu); naudojimaisis pirminiais šaltiniais (labai svarbu parinkti tinkamą jų įtraukimo į mokymo procesą momentą); periodinės spaudos naudojimas; grožinio kūrinio teksto naudojimas, naudojimasis žinynais.
Kūrybiniai darbai. Tai tokie mokymo metodai, kai mokiniai, remdamiesi turimomis žiniomis ir naudodamiesi kai kuriais šaltiniais, savarankiškai atlieka kūrybines užduotis. Esmingiausias kūrybinių darbų bruožas – visiškas mokinių savarankiškumas, intensyvi paieškų veikla, kažko naujo siekimas. Kūrybiniai mokinių darbai gali apimti meninės, mokslinės ir techninės kūrybos sritis.
referatai – kūrybinių darbū metodas, kai mokinys savarankiškai išnagrinėja duotają temą, remdamasis mokymo priemonėmis, o kartais specialia literatūra ar kita medžiaga. Mokinių referatai gali būti skirti įvairiems klausimams (literatūros, istorijos, geografijos ir t.t.). gerai, jei po referatų kyla diskusija. Referatai dažnai derinami su pokalbiu, mokytojo paaiškinimais ar pasakojimu, o kartais su komentuojamuoju skaitymu, vaizdinių ir techninių priemonių demonstavimu.
rašiniai – vienais atvejais remiasi literatūrine medžiaga, kitais – pačių mokinių gyvenimo patiritmi ir aplinkos stebėjimu. Pastarieji rašiniai savarankiškiausi, jie ugdo pastabumą ir skatina geriau suvokti tikrovę, išreikšti savo požiūrį. Rašiniai turi didelę ugdomąją reikšmę: mokinys turi nuosekliai reikšti savo mintis, laikytis rašinio dalių reikiamo santykio, pabrėžti tai, kas svarbiausia, išreikšti savo požiūrį į reiškinį ar faktą, gebėti susikaupti ir t.t.
savarankiškas stebėjimas – šis kūrybinio darbo metodas ypač svarbus, kai reikia ilgesnį laiką nagrinėti besikeičiančius daiktus, reiškinius ir procesus. Tai tikslingas suvokimas, dėmesio sutelkimas į objektą, kurį norima per ilgesnį ar trumpesnį laiką pažinti. Mokiniai gali savarankiškai stebėti gamtoje, gyvajame kampelyje, buityje, gamyboje. Skiriamos dvi savarankiško stebėjimo rūšys – natūralus (objektas stebimas natūralioje aplinkoje pagal mokytojo užduotį, ieško atsakymų į numatytus klausimus, pildo stebėjimo žurnalą) ir eksperimentinis (mokiniai atlieka nesudėtingus bandymus, kuriuos pasiūlo mokytojas, pvz. stebi augalą, keisdami jo augimo sąlygas, užsirašo pastebėjimus, rezultatai apibendrinami per pamoką).
sudėtingų uždavinių sprendimas ir jų sudarymas – šis metodas taikomas visų pirma per matematikos, fizikos, chemijos pamokas. Labiausiai lavina sudėtingi uždaviniai, tarp kurių būna nemažai sprendžiamų įvairiais būdais. Labai vertingi ir pačių mokinių sudaryti uždaviniai, kurie pratina operuoti duomenimis, skatina sąmoningumą.
Vaizdinia metodai. Vieni pedagogai laiko pecifine pratimų rūšimi, kiti – savarankišku mokymo metodu. Jų tikslas – išmokyti mokinius sudaryti ir skaityti daiktų ir procesų grafinius vaizdus, pereiti nuo įvairių objektų bei procesų prie jų grafinių vaizdų ir atvirkščiai. Mokiniams galima skirti tokius grafinius darbus:
Piešiniai – paprasčiausia graf.darbų rūšis. Naudojami biologijai, istorijai ir kitoems dalykams mokytis.
Žemėlapiai – padeda įsiminti geografijos ir istorijos medžiagą. Mokiniai ne tik užpildo kontūrinius žemėlapius, bet ir patys braižo nesudėtingus.
Techniniai piešiniai ir brėžiniai- mokosi atlikti ir skaityti VI-XII klasėse. Jie naudojami darbams mokyklos dirbtuvėse ir gamyboje, per fizikos, chemijos pamokas.
Schemos – plačiai taikomos mokant beveik visų dalykų. Jos ypač reikšmingos tuo, kad padeda įsisąmoninti reiškinių tarpusavio ryšius.
Diagramos ir grafikai – parodo objektų kiekybinius santykius, objektų ar jų dalių funkcinę priklausomybę. Juos mokiniai išmoksta daryti aukštesnėse klasėse, paprastai per ekonominės geografijos, fizikos, matematikos pamokas.
Lentelės – pradedama mokyti žemesnėse klasėse. Dažniausiai sudarinėjamos pratybų pobūdžio lentelės, kai reikia įtvirtinti medžiagą, pvz. žodžių lentelės gramatikos taisyklei iliustruoti.
Grafinių darbų derinys – gaminant plakatus, albumus, stendus viena kuria nors tema, jungiama įvairi grafinė medžiaga. Šitokie graf.darbai dažniausia naudojami užklasiniame darbe.
Praktiniai darbai. Pagrindinis tikslas – įtvirtinti praktinės veiklos mokėjimus ir įgūdžius. Dirbama su įrankiais, prietaisais, mašinomis. Praktikos darbai yra privalomi, jie organizuojami išnagrinėjus temą ar skyrių. Jie vyksta netik klasėje, bet ir mokomosiose dirbtuvėse, geografinėse aikštelėse ir pan. Auklėjamoji ir lavinamoji paskirtis – rengti mokinius aktyviai darbinei veiklai, mokyti sieti teoriją su praltika. Praktikos darbų organizavimo etapai: mokytojo aiškinimas, darbo parodymas, bandymas atlikti kitiems stebint, visų mokinių darbas, kontrolė, rezultatų aptarimas. Laboratoriniai darbai – iliustarciniai (kai siekiama patvirtinti ir patikrinti teiginius, kuriuos pateikė mokytojas, daromas pagal standartines instrukcijas); tiriamieji (kai mokiniai randa atsakymą savarankiškai, remdamiesi bandymais, daro naujas išvadas). Labor.darbai atliekami: a) frontaliai – mokiniai, vadovaujami mokytojo, atlieka vienodus darbus vienodais instrumentais; b) individualiai – dirba kiekvienas atskirai, geresnės sąlygos savarankiškumui ugdyti; c) brigadomis – reikia pasiskirstyti į grupes, kiekvienas turi atlikti savo užduotį.
Klausimų ir atsakymų metodas kaip mokinio aktyvaus mąstymo būdas. Kadangi taikant šį metodą remiamasi mokinių tyrimomis žiniomis, jų patiritmi, susidaro ypač geros sąlygos saviraiškai. Aktyviai dalyvaudami pokalbyje jie gali pareikšti savo samprotavimus, išlaikyti savo nuomonę. Mokomasi argumentuoti. Pokalbis atskelidžia požiūrį į analizuojamus dalykus. Reiškiasi mokinių savarankiškumas, aktyvumas, plėtojamas kųrybinis mąstymas, ugdomas sąmoningas požiūris į žinias. Mokiniai pokalbyje nagrinėjamus galykus sieja su gyvenimu, atkreipia dėmesį į dorovines vertybes, jų pačių ar kitų žmonių elgesį, santykis ir pan. Pokalbis sieja mokytoją ir mokinius į visumą, taip mokomasi veikti grupėje. Ugdomi savikontrolės įgūdžiai. Taigi, mokinys, dalyvaudamas pokalbyje, turi remtis turimomis žiniomis, aktyviai mąstyti, formuluoti teiginius, būti dėmesingu ir t.t.
Svarbiausios klausimų kategorijos.
Atminties (kitaip – atgaminamieji) – skatinantys mokinius tik prisiminti tai, kas patirta, išmokta, sužinota iš mokytojo, vadovėlio, kitų informacijos šaltinių;
Supratimo (kitaip – mokomieji) – skatinantys nustatyti priežasties-pasekmės ryšius ar kitokius santykius, skirti sąvokoms formuoti ar joms patikslinti, atskelidžiantys ką nors nauja;
Sprendimo (kitaip – taikomieji) – reikalaujantys taikyti turimas žinias;
Analizės ir sintezės (kitaip – vertinamieji) – skatinantys apibūdinti kitų mokinių atsakymus.
Aktyvieji mokymo metodai (projektų, grupinio mokymo, modeliavimo ir kt.).
Mokymosi metodas yra pasikartojančių veiksmų visuma, tinkanti mokytis įvairiems dalykams ir svarbi išmokimui. Mokymosi metodai skiriasi savo paskirtimi. Vieni labiau tinkami naujai medžiagai perteikti, kiti individualiam darbui, tretieji mokymuisi grupėse ir socialinių gebėjimų plėtotei.
Minčių žemėlapis. Jis apima ar pateikia informaciją visybiškai. Pradėdami kurti minčių žemėlapį, pirmiausia parašykite viduryje lapo temą ar žodį iš to, ką mokotės. Užrašykite keletą dalykų iš to, ką mokotės ar susijusių su ta tema. Galite žemėlapį padaryti įsimintinesnį, naudodami skirtingų spalvų rašiklius. Linijos, susiejančios pagrindinę temą su pagalbinėmis, aiškina idėjas vizualiai. Taip informacija pateikiama labai koncentruotai, pažymint pagrindines mintis ar raktinius žodžius. Šį žemėlapį lengva skaityti ir įsiminti. Pagrindinė taisyklė darant minčių žemėlapį – kur galima, vartoti tik raktinius žodžius. Jie kai juos skaitysite, primins visą temą. Raktiniai žodžiai dažniausiai yra daiktavardžiai, nes juos lengviausia įsiminti. Žemėlapių kūrimas įdomus procesas, skatinantis smegenų veiklą. Visa informacija sutalpinama į vieną lapą. Tema yra centre, o esminės idėjos, išplaukiančios iš jos, grupuojamos aplinkui.
Smegenų šturmas (Minčių lietus). Šio mokymo esmė – iš daugybės mokinių minčių gauti naujų žinių, kūrybinių idėjų. Jį naudojant svarbu aiškiai nustatyti užduotį, laiką, tuoj pat trumpai rašyti, kas yra sakoma ir kaip sakoma: mokiniams argumentuoti nereikia, jei rašo tai, kas pirmiausia šauna į galvą. Šis būdas taikomas, kai reikia greitai surinkti daug informacija.
Mokymo grupėmis metodas. Grupės dydis 3 – 4 žmonės, geriau 4. Bet grupę gali sudaryti ir 4 – 6 žmonės. Mokiniai bendradarbiauja, o ne varžosi, skirstosi darbus, padeda vieni kitiems, giria ir kritikuoja. Grupei duodama užduotis ar prašoma parengti projektą. Skirstant į grupes, paisoma, kad į kiekvieną grupę patektų geresnių ir silpnesnių mokinių, berniukų ir mergaičių. Į vertinat komandos darbą skaičiuojamas kiekvieno mokinio įnašas. Paprastai grupės sudaromos vienai temai nagrinėti, bet gali būti sudaromos vienam trimestrui, metams. Šis metodas naudingas tuo, kad sudaro galimybę nuo komandinio administravimo pereiti prie humanitarinių mokymo ugdymo metodų. Tai padeda ugdyti vaikų bendravimo įgūdžius, pratina planuoti darbą, vengti konfliktų, atlikti tam tikras funkcijas, objektyviai vertinti darbo rezultatus.
Metodas „Nuo visumos prie dalių“. Tai pagrindinis Valdorfo pedagoginis principas, kuris yra analitinis: pradedama nuo visumos ir skaidoma į dalis (ne sudedamos dalys). Pvz.: pasaulis, žemynas, valstybė, miestas, kaimas, mano namai....
Meno metodas. 7 – 14 m. vaikas yra tam tikra prasme menininkas. Jį veikia ir ugdo meniniai vaizdai, todėl ir pedagogas, perteikdamas mokomąją medžiagą, turi būti kūrėjas. Medžiaga turi būti persunkta vaizdais. Vaikas juos išgyvena. Šio amžiaus moksleiviui mokymo vaizdumas geriausiai padeda pažinti pasaulį.
Euritmijos metodas. Tai kalbos ar muzikos garsų išraiška kūno judesiais, tarsi „matoma kalba ar matoma daina“. Šio metodo tikslas – išmokyti vaiką judesiu išgyventi kiekvieną garsą, tobulai valdyti savo kūną, pajusti žmogaus ir kosmoso ryšį. Euritmija padeda išsiugdyti tokią valią, kuri išlieka visam gyvenimui.
Modeliavimas. Tai išmokimo stebint metodas. Kiekvienas žmogus yra daug ko išmokęs stebėdamas kitus, t. y. stebėdamas kitų elgesio modelius ir į juos atitinkamai reagavęs. Pagrindinė prielaida išmokti stebint yra dėmesys. Mokytojas turi skatinti mokinių dėmesį.
Diskusija. Tai toks mokymo metodas, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje: vienas gali paklausti, kitas jam atsakyti. Mokytojas stebi tą sąveiką, netiesiogiai jai vadovauja, rodo iniciatyvą, sprendžia ginčus. Diskusija ugdo sugebėjimą kritiškai mąstyti, skatina mokytis pagrįsti savo nuomonę faktais, dėsniais, moko diskutuoti. Diskutuojama tarp mažų grupelių, kad galėtų pasireikšti visi. Tokiose grupėse greičiau prieinama prie išvadų. Tada grupės atstovas visas idėjas perteikia klasei. Diskusijos keičia mokinių nuostatas, elgesį, lavina iškalbą.
Argumentai „už“ ir „prieš“. Šis metodas padeda mokiniui suvokti dialogo ir diskusijos etiką. Diskusijos turinys – objekto išskyrimas, požiūrių reiškimo būdai ir minties plėtotė, nuomonių pagrindimas (argumentavimas) ir priešprieša (kontraargumentai), apibendrinimas. Metodas padeda išmokti kalbėti pagrįstai, argumentuotai. Svarbu pasirinkti aktualią temą. Naudojant šį metodą galima sužinoti, kaip mokinys suvokia temą.
Situacijų žaidimas. Tikslas – mokyti vaikus kritiškai vertinti dabartinę gyvenimo situaciją, iškelti problemas ir rasti būdus sėkmingai jas spęsti. Situacijų žaidimą galima organizuoti grupėmis ir individualiai. Svarbu paruošti priemonių, literatūros. Mokiniai parengia idėjų paketą t. y. realius problemų sprendimo būdus. Pristato savo projektą ir jį gina. Kiti mokiniai argumentuotai teigia arba neigia projekto idėjas.
„Ledlaužis“. Šis metodas „laužo“ nepasitikėjimo, priešiškumo, nepasitenkinimo ledus, sudaro tokias situacijas, per kurias vaikas jaučiasi saugiai, gali išreikšti save, įgyti pasitikėjimo. Tai įvairūs bendravimo ir orientaciniai žaidimai.
„Minčių ežys“. Tikslas – nustatyti, kokios mokinių žinios prieš naujų sąvokų pateikimą. Mokiniai skatinami mąstyti, savo teiginius grįsti argumentais, faktais; mokosi laisvai reikšti mintis, diskutuoti. Mokytojas lentoje nubrėžia „ežį“ – sąvoką ir 1 – 2 pagrindinius „spyglius“ – klausimus. Mokiniams pateikiami dar keli klausimai. Kiekvienam naujam atsakymui mokiniai brėžia naujus spyglius ir mąsto toliau.
Akvariumas. Pabaigtą temą galima aptarti akvariumo metodu. Mokiniams paaiškinama, kad tema išeita, ir jie turi padaryti išvadas, išsakyti savo nuomonę, iškelti problemas. Į akvariumą kviečiami vis nauji mokiniai, taigi savo nuomonę išsakys ne tik aktyvūs moksleiviai, bet ir pasyvūs.
Inscenizavimas. Pav.: tema – žaidžiame profesijas. Po pokalbio apie profesijas siūloma mokiniams pasiskirstyti vaidmenimis ir suvaidinti tarkim tokias situacijas: pardavėjas ir pirkėjas, gydytojas ir ligonis ir t.t.
Mozaika. Metodo tikslas yra ugdyti natūralų žinių troškimą, individualius gebėjimus, saviraišką. Mozaika, tai serija užduočių, kurioms reikia tarpusavio bendradarbiavimo. Mokymosi tema dalijama į keltą nedidelių dalių. Kiekvienas pasirenka norimą temos dalį, nagrinėja ją ir dalijimąsi įgyta patirtimi bei informacija su kitais grupės nariais. Grupelė diskutuoja ir turi parengti pranešimą didesnei grupei. Vertinamas atskirų narių darbas, kurį reikia pateikti raštu bei bendras grupės darbas.
Kampai. Šis metodas dalyviams suteikia galimybę išsirinkti ir įsigilinti į vienos temos vieną aspektą. Ant didelių lapų surašomos galimos potemes ir šie lapai išdėliojami patalpos kampuose. Besimokantieji pasirenka vieną konkretų problemų aspektą ir eina į tam tikrą kampą. Dalyviai, susitikę viename kampe, bendrai apsvarsto savo pasirinkimą, pateikia argumentus arba papildomus klausimus kitiems, paskui pasiruošia diskusijai arba tikrinamajam darbui.
Projekto, kaip mokymo metodo, samprata, specifika, tikslai, tematika.
Projektinio darbo principai
Svarbiausi projektu metodo principai,kurie esmingai atskiria šį metodą nuo kitų:
orientuotas į problemą
vadovaujamas ir vykdomas pačių besimokančiųjų
rezultatai pristatomi viešai.
*Orientuotas į problemą
Projektinio darbo išeities taškas – problema. Svarbiausia vieta čia tenka konkrečioms problemoms, tik paskui pasitelkiamos teorines žinios, kurios galetu padėti tą problemą spręsti.Mokiniai patys jaučia paskatą ieškoti informacijos.Skirtingi mokymo dalykai tampa tarsi įrankiai problemoms spręsti.Projekto darbe susidūrus su įvairiomis problemomis, sunkumais, užduotimis, mokomasi juos spręsti , savarankiškai mąstyti, analizuoti. Ši veikla susijusi su greitu sprendimu, tam tikro dalyko ar atsakymo ieškojimu, aktyviu perdirbimu ir manipuliavimu, bendradarbiavimu, savęs kontroliavimu bei įvairių veiksnių analize.Keliant ir formuojant problemas dalyvauja besimokantieji. Keliami klausimai turi būti įdomūs ir svarbūs, mokiniai turi jaustis proceso dalimi.
Pasitelkiami ir mokslinio darbo elementai apklausiant įmonių darbuotojus, politikus, tarnautojus, remiantis statistiniais duomenimis, apibendrinant,lyginant,analizuojant rezultatus.
*Vadovaujamas ir vykdomas pačių besimokančiųjų
Projektiniame darbe vadovaujantį vaidmenį atlieka besimokantieji. Jo tikslas – ne perduoti protingesnių ar labiau patyrusių mokytojų turimas žinias mokiniams, kuriems jų trūksta, o priešingai – pažinti kokį nors pasirinktą tikrovės reiškinį, kartu ir save.Visi sprendimai turi būti priimami drauge, taigi projektų metodas skatina besimokančiųjų iniciatyvumą, aktyvų dalyvavimą visuose mokymo ir mokymosi etapuose, savarankiškai “ atrandant” mokslo gyvenimo tiesas.Grupinė veikla skatina socialinę vaizduotę, skatina ieškoti naujų idėjų sprendžiant iškilusias problemas.Tik bendraudami žmonės gali tobulinti save, mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos sau. Lavinamos tokios savybės kaip komunikabilumas,tolerancija, savarankiškumas, pasitikėjimas ir kt.
*Rezultatai pristatomi viešai
Projektinio darbo rezultatai turi būti viešai pristatomi.Dažniausiai tai daroma klasėje, pateikiant savo darbą kitoms grupelėms. Bet galimi ir kiti variantai pasikeičiant suinteresuotus asmenis, tėvus, rengiant parodas – pristatymus, rengiant straipsnius spaudai.
Svarbiausias dalykas čia visuomet yra dominančios temos įprasminimas, problemos sprendimas aktyvia kūrybiška veikla, daug reikšmės teikiant pačiam komandiniam darbo procesui. Projekto idėja - stimulas veikti paliekant kūrybos ir pasirinkimo laisvę. Tai mokytojo inspiruota veikla, kurioje glūdi vaikui nematomi, tačiau mokytojo gerai apgalvoti mokomieji ir ugdomieji tikslai. Ši veikla turėtų padėti susiformuoti ir įsitvirtinti planuojamus mokėjimus ir įgūdžius, sistemingai pakartoti jau išmoktus dalykus, pritaikyti individualius gebėjimus.
Dalyvaudami projektinėje veikloje, moksleiviai mokosi planuoti savo ir grupės veiklą, pasiskirsto pareigomis, pasirenka veiklos metodus, darbo priemones bei medžiagas, pratinasi bendradarbiauti, padėti vieni kitiems, pritaikyti turimas žinias ir įgūdžius praktikoje. Visa tai teikia neišsemiamas galimybes moksleivių savarankiškumui, kūrybiškumui ugdyti, moko dirbti kolektyviai, derinti savo ir kitų veiksmus siekiant bendro tikslo.
Šis metodas leidžia atsižvelgti į skirtingą moksleivių mokymosi aktyvumą gebėjimus bei interesus:
Mokymas pakeičiamas į mokymąsi.
Mažiau dėmesio skiriama tradiciniam vadovėliui, labiau naudojami kiti įvairūs informacijos šaltiniai.
Teorija taikoma praktikoje ir atvirkščiai: iš praktinių rezultatų atliekami teorinio pobūdžio apibendrinimai.
Mokomąsias priemones galima derinti prie individualių moksleivių gebėjimų.
Mokymasis suasmeninamas ir individualizuojamas, sudaromos sąlygos dinamiškam ir įvairiapusiam ugdymo procesui, mokymasis darosi moksleiviui prasmingesnis.
Moksleiviai įgyja daugiau pasitikėjimo savimi.
Jiems suteikiama galimybė išreikšti save, atskleisti savo gebėjimus ir galimybes.
Moksleiviai įtraukiami į kolektyvinį darbą.
Grupinė veikla padeda ugdyti toleranciją gerbti kitų teises ir laisves.
Projektų metodas keičia moksleivių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą.
Projektai didina moksleivių mokymosi motyvaciją nes informacija renkama ir apdorojama bei pritaikoma sau, savo projektui.
Projektų metodas suderina dvi ugdymą procesą veikiančias sferas: moksleiviai projekcinėje veikloje nagrinėja gyvenimo problemas ir sieja jas su teorinėmis žiniomis bei taiko jos spręsti tiek teorinius, tiek praktinius metodus. Dirbdamas pagal projektų metodą, mokytojas turėtų vadovautis moksleivių iniciatyvomis, siekti praktiško, realaus, gyvenimiško rezultato.
Produktyviausiai dirba 5-7 asmenų grupės. Skirstymas gali būti įvairus, gyvenime vyrauja atsitiktinumo principas. Vertėtų moksleiviams leisti patiems pasirinkti komandą, o komandoje-vadovą.
Projektų struktūra: 1) problemos kėlimas. 2) medžiagos rinkimas. 3) informacijos analizė ir tolesnių paieškų aptarimas. 4) projekto apipavidalinimas ir pristatymas.
Pagrindiniai projekto etapai
Projektų darbas gali būti vykdomas pačiais įvairiausiais būdais, tačiau išskiriami pagrindiniai, tipiški raidos etapai:
1.Projekto planavimas
2.Įgyvendinimas
3.Atsiskaitymas
Projekto planavimas
* Įvadas
Svarbiausias įvado tikslas – suteikti projekto dalyviams žinių apie būsimą darbą, sudominti juos bei paskatinti dirbti, kartu nustatyti tolesnės veiklos rėmus. Skiriamos tokios fazės:Projekto temos pristatymas,sudominimas,suderinimas u mokomuoju dalyku,projekto ribų nustatymas,kiek laiko užims ir pan.
* Temos pasirinkimas
Mokytojo apibrėžtoje tematikoje besimokantieji randa sritį, kurioje norėtų dirbti, kuri juos domina.Diskusijos, minčių lietaus ar kita įtraukiant mokinius aktyvi veikla padės pasirinkti įdomesnes, turinčias didesnės reikšmės projekto eigai ir rezultatams temas
*Grupelių sudarymas
Grupelės sudaromos pagal konkrečias mokinių pasirinktas temas.Mokytojas turėtų atsižvelgti tiek į besimokančiųjų norus tiek į jų polinkius ir gebėjimus bei įvairius kitus parametrus, kurie turėtų įtakos sėkmingam darbui.
* Problemų formulavimas
Norint iš tikrųjų problemą gerai suprasti, reikia ją tiksliai apibrėžti. Gerai suformuluota problema – tai pusė problemos sprendimo.Pirmiausiai įvertinama visų nuomonė kaip problema veikia dabartinė situaciją, kas susiję su problema, kokia yra tikroji problema.Problema formuluojama keliant klausimą, į kurį vėliau reiks rasti atsakymą, ar formuluojant teiginį, kurį vėliau teks plačiau negrinėti.Klausimai ir teiginiai turi būti konkretūs, kad vėliau nesunkiai būtų apibendrinami.Reikia: daugiau žinoti apie problemą,skirti laiko problemos analizei, kelti klausimus, į kuriuos reikės atsakyti norint pasiekti numatytą tikslą.
* Darbo pasiskirstymas
Šio etapo metu mokytojo uždavinys – užtikrinti kiekvienos grupės darbo plano sudarymą. Mokytojas: Aptaria problemą bei idėjas kaip ją spręsti, padeda pasiskirstyti užduotis grupėje, padeda paskirstyti užduotis kiekvienam grupes nariui, įsitikina ar visi suprato, padeda sudaryti darbo eigos planą, aptaria reikalingas priemones,primena kad atsakingi yra visi.
Įgyvendinimas
*Plano vykdymas
Įgyvendinimo etape siekiama realizuoti išsikeltus tikslus, prielaidos ir planai tikrinami praktiškai. Grupė turi tikslą išskaidyti į tiek dalių, kiek yra grupės narių.Šio etapo metu, kiekvienas grupės narys atlieka jam priklausanti darbą: stebėjimą, tyrinėjimą ar pan. Šio etapo metu mokytojas turėtų būti bendradarbis, konsultantas, rėmėjas,globėjas, koreguotojas.
Atsiskaitymas
Svarbiausia : Gautų rezultatų pristatymas, vertinimo galimybės, refleksija.
* Gautų rezultatų pristatymas
Besimokantieji susumuoja savo rezultatus- kas buvo planuota ir kas padaryta, kokie gauti rezultatai.
Šių ataskaitų pagrindu ruošiama viso projekto ataskaita –galutinis darbo produktas, jį galima pateikti žodžiu kaip paskaitą, straipsnį spaudoje, viešame susitikime, sumontuojant videofilmą, atvirame susirinkime, raštiška ataskaita ir pan.
* Vertinimo galimybės
Vertinimas turi didelį poveikį visai mokymosi veiklai. Teigiamas vertinimas sukuria gerą mokymosi atmosferą, skatina dirbti. Neigiamas vertinimas šaldo besimokančiųjų ir mokytojo tarpusavio santykius.Pažymėtinas, kad vertintinas objektas turėtų būti ne tik žinios, mokėjimai bet ir besimokančiųjų darbštumas, iniciatyvumas, drausmingumas, kūrybingumas, savarankiškumas, santykiai su grupe ir kt. Gerai , kai mokytojo parašytas pažymys sutampa su besimokančiojo savęs paties vertinimu, tai nesukelia konfliktinės situacijos.
*Refleksija
Šiame etape grupė taiso klaidas ir netikslumus, iškelia naujas problemas, kurias būtų galima spręsti ateityje, apibendrina gautą mokomąją naudą, įgytas žinias, nusprendžia, ko išmoko iš šio projekto, ką galima taikyti kito projekto darbe, tolesniame mokymesi.
Klasės, mokyklos, tarpmokykliniai projektai .
Surenkama, apdorojama ir pristatoma informacija pasirinkta tema iš įvairiausių šaltinių;
Kompiuterinės leidybos bandymai;
Mokomųjų programų kūrimas, testų rengimas.
Didelis projektų privalumas – galimybė integruoti mokomuosius dalykus. Tam tikslui palankūs tiriamieji, kūrybiniai darbai. Tobulėjant technologijoms, moksleivių projektai gali būti rengiami naudojant šiuolaikiškesnę programinę įrangą.Svarbiausia, kad moksleivių darbuose ryškūs bandymai ugdyti(-is) gebėjimus savarankiškai kritiškai mąstyti, kūrybiškai dirbti, atsakingai žvelgti į savo mintį ir jos raišką, veikti komandoje. Pvz.:tarpmokykliniai-Žvaigždžių taku, Lietuvos fizikai ir astronomai, mokyklos-Maži miesteliai - didelė dvasia, Mes skirtingi, bet esame kartu, klasės- klasių vakaronės, Tautosaka iš senelių lūpų, Sveikas gyvenimo būdas.
Mokymo metodų taikymo kriterijai: amžius, dalykas, tikslas turinys, sociokultūrinė aplinka, lytis, mokytojo ir mokinių asmenybės savybės.
Siekdami tobulinti mokymo metodų taikymą kaip ypatingą mokymo organizavimo instrumentą visų pirma turime pabrėžti, jog mokymo metodus galima efektyviai taikyti tik tada, kai mokytojas, juos pasirinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, puikiai žino savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus tarpsnio mokinių savybes.
Visų pirma mokymo metodų parinkimą ir jų taikymo pobūdį lemia ugdymo tikslas — pedagoginės veiklos galutinio rezultato idealus vaizdinys. Tai reiškia, kad kuo aiškiau ir nuodugniau pedagogas supranta ugdymo tikslą, tuo tikslingiau ir kryptingiau jis organizuoja mokymo procesą. Renkantis mokymo metodus, atsižvelgiama į mokymo medžiagos turinį, į mokomojo dalyko ypatybes. Mokymo metodai turi atskleisti mokomojo dalyko dėsningumus. Todėl į mokymo metodus reikia žiūrėti kaip į formą, kuri išryškina dalyko turinį, nes kiekvienas mokomasis dalykas sudaro sudėtingą mokslinį-mokomąjį organizmą. Todėl atsižvelgdamas į kiekvieno dalyko skyrių ar dalių specifiką, mokytojas turi taikyti ir atitinkamus mokymo metodus. Parenkant ir taikant mokymo metodus, labai svarbu atsižvelgti į mokinių amžiaus ypatybes. Pavyzdžiui, žemesnių klasių mokiniai nesugeba ilgai klausytis mokytojo aiškinimo; jų konkretus mąstymas reikalauja kuo daugiau vaizdumo. Aukštesnėse klasėse jau galima taikyti tokius metodus, kaip mokyklinė paskaita, mokinių referatai; šiose klasėse jau kur kas dažniau savarankiškai naudojamasi knyga, rašomi rašiniai. Metodų parinkimui turi įtaką ir atskiros klasės ypatybės, klasės bendruomenės ir kiekvieno mokinio išsivystymo lygis. Pavyzdžiui, tą pačią teoremą silpnoje klasėje aiškina mokytojas, o kitoje, stiprioje, įrodinėja, mokytojo vadovaujami, patys mokiniai. Neretai kai kuriuos mokinius reikia mokyti papildomai. Atsižvelgiama ir į mokyklos aplinką. Pavyzdžiui, didesniame mieste, taikant stebėjimo metodą, lengviau organizuoti ekskursijas į parodas, muziejus, teatrus ir pan., o kaime — į gamtą.
Tačiau, kad ir kokie būtų tobuli mokymo metodai, lemiamą vaidmenį vaidina mokytojas. Visų pirma, norėdamas tinkamai taikyti mokymo metodus, mokytojas privalo gerai mokėti savo dėstomąjį dalyką, išmanyti šio mokslo pagrindus. Nuodugnios dalykinės žinios apsaugo jį nuo mokomojo dalyko supaprastinimo, vulgarizavimo ir prisiskaitėliškumo. Kita vertus, negalima pamiršti, kad suteikti mokiniams mokslo pagrindų žinias — svarbiausias mokymo metodų uždavinys, todėl mokytojas, siekdamas jį įgyvendinti, atsižvelgdamas į savo sugebėjimus, ir taiko atitinkamus metodus. Taigi nuo jo individualių sugebėjimų daug priklauso, kaip mokiniai perims žinias, kiek jos mokinius lavins ir auklės. Nors metodas ir geras, ir visapusiškai tinkamas, bet jeigu mokytojas nesugeba praktiškai jo taikyti, laukiamų rezultatų paprastai nebus.
Mokymo rezultatų tikrinimas ir vertinimas, kaip baigiamasis mokymo proceso etapas, jo vieta ir reikšmė ugdymo procese. Tikrinimo ir vertinimo tikslai. Pažintinių, emocinių ir psichomotorinių sugebėjimų vertinimas. Vertinimo ir tikrinimo rūšys – diagnostinis, formuojamasis, apibendrinamasis, formalusis, neformalusis.
20.1 Mokymo rezultatų tikrinimas ir vertinimas, kaip baigiamasis mokymo proceso etapas, jo vieta ir reikšmė ugdymo procese.
Tikrinimas yra svarbus mokymo proceso etapas. Kontrolė - tai mokymo valdymas grindžiamas tikrinimu ir vertinimu. Tik patikrinus išmokimo lygį galima sėkmingai organizuoti tolesnį darbą. Pagrindas yra grįžtamoji informacija, kuri liudija mokymosi pažangumą, dinamiką ir nuosmukį. Tikslas patikrinti mokinių žinias, nustatyti jų pažangumą bei požiūrį į mokymą. Žinios turi atitikti programos reikalavimus. Vertinimas parodo, kiek mokinių realios žinios atitinka planuotas žinias.
Istorijoje formavosi skirtingi požiūriai į mokinių vertinimą. Laisvo auklėjimo atstovai buvo prieš vertinimą, nes tai kelia baimę, kiti teigia kontrolės pažangumą. Vertinimas mokiniams parodo jų darbo sėkmę. Vertinimo sąvoka išreiškia santykį tarp to ką mokinys moka ir ką turėtų mokėti.
20.2 Tikrinimo ir vertinimo tikslai:
padėti mokiniui mokytis ir bręsti kaip asmenybei;
pateikti informaciją apie mokinio mokymosi patirtį, pasiekimus ir pažangą;
nustatyti mokytojo, mokyklos darbo sėkmę, priimti pagrįstus sprendimus.
20.3 Pažintinių, emocinių ir psichomotorinių sugebėjimų vertinimas.
Pažintinės srities sugebėjimai vertinami pagal (hierarchiškai): žinios (gebėjimas atsiminti situacijoje, kai pateikiamos užuominos); supratimas (gebėjimas priimti tai, kas yra pateikiama (informacija suvokiama, interpretuojama, naudojama, aiškinama savais žodžiais)); taikymas (gebėjimas panaudoti tai, ką žmogus žino ir supranta); analizė (gebėjimas struktūrizuoti infoinformaciją); sintezė (gebėjimas iš struktūrinių dalių suformuoti visumą); įvertinimas (sugebėjimas nuspręsti, kiek kažkas atitinka kriterijus.
Emocinės srities sugebėjimai vertinami pagal (heirarchiškai): priėmimas (dėmesio atkreipimas į stimulą ir jo priėmimą); reagavimas (gebėjimas reaguoti į naują stimulą); įvertinimas (gebėjimas susiformuoti įpročius, požiūrį, siekti įgyti tam tikros patirties, formuoti savo elgesį); organizavimas (gebėjimas elgesį grįsti susiformuotomis vertybėmis); apibūdinimas (elgesys atitinka mokinio vertybes).
Psichomotoriniai sugebėjimai vertinami pagal (hierarchiškai): imitavimas (gebėjimas pakartoti matomą judesį); manipuliavimas (gebėjimas pakartoti judesį pagal instrukciją); tikslumas (gebėjimas atlikti tikslius veiksmus); suderinamumas (gebėjimas atlikti suderintus veiksmus); natūralumas (automatiškumas) (gebėjimas atlikti automatizuotus, natūraliai vienas po kito sekančius veiksmus).
20.4 Vertinimo ir tikrinimo rūšys – diagnostinis, formuojamasis, apibendrinamasis, formalusis, neformalusis.
Diagnostinis vertinimas – vertinimas, kuriuo naudojamasi siekiant išsiaiškinti mokinio pasiekimus ir padarytą pažangą baigus temą ar kurso dalį, kad būtų galima numatyti tolesnio mokymosi galimybes, suteikti pagalbą įveikiant sunkumus.
Formuojamasis vertinimas – nuolatinis vertinimas ugdymo proceso metu, kuris padeda numatyti mokymosi perspektyvą, pastiprinti daromą pažangą, skatina mokinius mokytis analizuoti esamus pasiekimus ar mokymosi spragas, sudaro galimybes mokiniams ir mokytojams geranoriškai bendradarbiauti.
Apibendrinamasis vertinimas – vertinimas, naudojamas baigus programą, kursą, modulį. Jo rezultatai formaliai patvirtina mokinio pasiekimus ugdymo programos pabaigoje.
Formalus vertinimas – mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių, jų asmenybės raidos lygo įvertinimas. Formaliame vertinime pats asmuo nedalyvauja. Vertinimas reiškiamas balu (pažymiu).
Neformalus vertinimas – vertinimas, padedantis mokinio brendimui. Neformalaus vertinimo tikslai dažniausiai psichologiniai. Mokinys lyginamas ne su kitais, o su savo paties pasiekimais. Vertiniams dažnai reiškiamas emocijomis.
No comments:
Post a Comment