Ped - Psich EXAM 1-10

1.EDUKOLOGIJOS IR PEDAGOGIKOS MOKSLO RYŠYS, JŲ SĄVEIKA. PEDAGOGIKOS MOKSLINIO PAŽINIMO OBJEKTAS – UGDYMAS, JOS SAMPRATA. UGDYMO DAUGIAMATIŠKUMAS, JO RAIŠKA ĮVAIRIAS LYGIAIS: SĄVEIKOS, ĮTAKOS, VERTYBIŲ INTERNALIZACIJOS, SAVIRAIŠKOS, PRASMĖS SUVOKIMO.

Edukologijos ir pedagogikos mokslo ryšys, jų sąveika. Vis labiau akcentuojama, jog žmogaus ugdymas tęsiasi visą gyvenimą- spartaus mokslinio-techninio progreso sąlygomis neišvengiamai būtina nuolat papildyti turimas žinias; gyvenimas taip pat verčia žmogų neretai permąstyti savo požiūrį į įvairius reiškinius, naujai įžvelgti vertybes. Ugdymas turi tapti nepertraukiamu procesu, reikalinga permanentinė ugdymo sistema. Todėl pedagogikos objektu siūloma laikyti tik jaunosios kartos ugdymą. Edukologija- nauja, platesnė sąvoka, dalinai keičianti pedagogiką. Siūloma apibrėžti taip: „Edukologija yra mokslas, tiriantis permanentinį žmogaus ir grupių ugdymą“. Be to, edukologiją siūloma suvokti ir kaip saviugdos mokslą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992m. spalio 7d. nutarimą Nr. 729 patvirtintą mokslo klasifikaciją prie socialinių mokslų srities priskiriama edukologija, o pedagogika neminima. Vadinasi pedagogika- edukologijos dalis.

Pedagogika- vaikų ir jaunimo ugdymo mokslas, edukologija- tai žmogaus ugdymo mokslas. Pedagogika laikoma edukologijos mokslo branduoliu, iš jos išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima (sudaryta iš teorinės ped., ikimokyklinės ped., mokyklinės ped., istorinės ped., lyginamosios ped.).

Pedagogikos mokslinio pažinimo objektas – ugdymas, jos samprata.

. Paidos (iš graikų)- vaikas, agein- vedžiojimas. Antikoje pedagogas- vergas, kuris nuveda vaikus į mokyklą ir parsiveda iš jos. Šis terminas nusako ne tik rūpinimąsi vaiko fiine, bet ir dvasine būkle, t.y. pareigą iš vaiko išugdyti tobulą asmenybę. Ji išsikristalizavo iš kitų mokslų ir tapo atskiru mokslu, tyrinėjančiu ir ieškančiu būdų, kaip mokyti jaunąją kartą, kad ji atitiktų vyresniosios kartos uždavinius. Pedagogikos dalykas yra vaiko, kaip asmenybės ugdymas. Ši sritis yra labai specifinė, sunkiai koreguojama. Tai ne tik žinios, bet ir vertybės, nuostatos, protas, emocinis pasaulis. Ugdymas- tai visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui (asmens keitimo ir tobulinimo procesas- savikūra ir saviugda). Udgymą sudaro siauresnės sąvokos, kurios atskleidžia jo turinį:

mokymas (funkcija- žinių, mokėjimų, įgūdžių perdavimas ir įsisąmoninimas. Rezultatas- žinios),

lavinimas (ugdytinio žinių, mokėjimų, įgūdžių įvaldymas, fizinių, protinių galių tobulinimas, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti formavimas. Rezultatas- išsilavinimas),

auklėjimas (dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas. Rezultatas- vertybinės nuostatos)

švietimas (informacijos perdavimas ir jos priėmimas)

globojimas (individo saugojimas, kad jis nepa(si)darytų žalos).

Ugdymo daugiamatiškumas, jo raiška įvairias lygiais: sąveikos, įtakos, vertybių internalizacijos, saviraiškos, prasmės suvokimo

Ugdymas- tai bendriausia pedagogikos kategorija, procesas: mes ugdom ir mus ugdo. Jis suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, kuris vyksta sėkmingai, kai tarp mokytojo ir mokinio yra normalūs santykiai

Ugdymo daugiamatiškumas pasireiškia tame_: kad jis traktuojamas įvaririais lygiais:

ugd. suprantamas kaip sąveika- abipusiška įtaka, arba abipusiškas poveikis, kai vienas asmuo veikia kitą, bet veikiamas irgi reaguoja į veikiančiojo įtaką ir jį veikia.Tazi dvikryptis veikimas, vykstantis kartu arba paeiliui vienas po kito.

ugd. kaip įtaka- kryptingų poveikių kompleksas, padedantis asmenybei formuotis, siekia įvairiopos jos brandos. Įtakų esama atsitiktinių, sąmoningų, pastovių ir kt.

ugd. kaip vertybių internalizavimas- ugdymu siekiama ne tik padėti ugdytiniui atrasti vertybes, bet ir rūpintis jų internalizavimu, o ypač jų pavertimu tolimesnės kūrybos vidine paskata. Svarbu ne tik supažindinti su vertybėmis, bet ir šių vertybių įsisąmininimo, įprasminimo, išgyvenimo bei pasiryžimo jomis grįsti savo elgesį siekimas. Vertybių pavertimas individo vidine savastimi.

ugd. kaip saviraiška - remiasi humanistinės teorijos kūrėjų koncepcijomis. Pripažįstamas žmogiškosios būties įvairiapusiškumas, unikalumas ir nuolatinis tapsmas, taigi, udgymas yra orientuotas į žmogų, padedama jam tapti geresne, harmoningesne asmenybe.

ugd. kaip prasmės suvokimas- žmogus skatinamas atrasti prasmę, kad taptų vieninga asmenybe, kad jai būtų svetimos vidinės kovos ir kuri būtų atspari bet kokioms kitoms krizėms. Nepatenkinus prasmės troškimo, einama pražūtingos beprasmybės link, į įvairius psichinius bei dvasinius pakrikimus, neurozes.

Žmogaus ugdymo praktikos vieta ir vaidmuo pedagogikoje. Pedagogika kaip menas taikyti dėsningumus, principus, taisykles ugdymo procese. Pedagogikos, kaip mokslo, ir pedagogikos, kaip meno, sąryšingumas.

Pedagogika tiria žmogaus ugdymą nuo gimimo iki brandos, tai mokslas apie žmogaus ugdymą. Ugdymo tikslas visais laikais – išugdyti žmogų taip, kad jis galėtų prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Kito gyvenimo sąlygos, kito ir tikslai (pirmykštė visuomenė – sveikas ir gebantis išlikti; Sparta – drąsus, ištvermingas karys; Atėnai – išugdyti visapusišką žmogų; Romos imperija – protingą žmogų; renesansas – sveikas kūnas, sveika dvasia; prieškario Lietuva- krikščionišką asmenybę; dabar – dorovinga, veikli asmenybė). Ugdymą reiktų traktuoti kaip asmenybę kuriantį bendravimą su aplinka, žmonija ir žmonijos sukurtomis kultūros vertybėmis. Tokia samprata reikštų, kad ugdymas atsirado kartu su sąmoningo žmogus atsiradimu. Ugdymo raida ir kokybinė kaita vyko žmogui sąmonėjant per visą ilgą žmonijos istorijos procesą.

Organizuotą ugdymą mokykloje, visų pirma - mokymą, vykdo specialistai, įgiję specialių žinių ir reikiamų mokėjimų, t.y. mokytojai. Mokytojas, siekdamas kuo tobuliau organizuoti ugdymą, turi turėti pedagoginių žinių, gerai žinoti objektyvius dėsningumus, kurie nulemia visą ugdomąjį procesą. S. Šalkauskis taip apibūdina pedagogiką - mokslas yra ne kas kita, kaip visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškosiomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Nuolatinės pedagoginių idėjų studijos yra reikšminga prielaida tobulinti jaunosios kartos ugdymą, pertvarkyti Lietuvos mokyklą. Pedagogikos mokslo žinios, tapusio mokytojo savastimi, kaip tik ir sudaro pedagoginio meistriškumo, taip pat naujų individualių mokytojo ieškojimų, būtinų tobulinant ugdymo procesą, pagrindą. Pedagoginė praktika be pedagogikos teorijos yra niekam verta. Pedagogikos žinios ne tik parodo, kaip organizuoti ugdymo procesą, bet ir sudaro pagrindą savarankiškiems ieškojimams šį procesą tobulinti, skatina ugdytoją ieškoti savitų poveikio moksleiviams būdų.

Išvada: pedagogikos mokslo paskirtis yra padėti mokytojui kuo tobuliau organizuoti jaunosios kartos ugdymą, kuo kūrybingiau pasinaudoti per ištisus amžius sukaupta patirtimi, kurią apibendrintai pateikia mokslas. Ugdymo požymis - dvipusis procesas, kuris priklauso tiek nuo ugdytinio, tiek nuo ugdytojo.

Pedagogika kaip menas

Išmanyti pedagogiką yra svarbu ir būtina, nes, norint gerai mokyti, mokymo metu sėkmingai lavinti ir auklėti, ugdyti jaunosios kartos tautinę savimonę, siekiant, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinio savastimi, mokytojui reikia gerai * išstudijuoti pamokos - pagrindinės mokymo organizavimo formos - teoriją; * gerai žinoti mokymo metodų teigiamas ir neigiamas savybes, jų * panaudojimo galimybes, kaip derinti ir taikyti kolektyvini individualų darbą ir t.t. * Būtina žinoti pedagogikos išvadas ir rekomendacijas apie tai, kaip sudėtingas mokslo žinias perteikti suprantamai, sieti jas su gyvenimu, praktika, * kaip sudominti dėstomuoju dalyku ir pan. Visa tai žinant, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, galima kūrybiškai organizuoti pamoką, ieškoti būdų kuo labiau tobulinti jos organizavimą. Todėl mokytojui yra svarbios bei būtinos mokymo teorijos bei pedagoginės žinios, tačiau lemiamą vaidmenį vaidina gebėjimas kūrybiškai remtis tomis žiniomis, jas mokomai taikyti. Žinios - tai dar ne mokėjimai. Mokėjimas remtis pedagoginiais dėsningumais, kūrybiškai naudotis pedagoginėmis žiniomis - tai jau menas. Šis menas būtinas pedagogų, ugdytojų veikloje, kadangi skirtingas ne tik kiekvienas mokytojas, bet labai skirtingi bei įvairūs poreikių, interesų, gebėjimų, asmeninės patirties ir kt. požiūriais mokiniai. Visa tai rodo, kad stengimasis kuo giliau suprasti ir kūrybiškai panaudoti savo pedagogines žinias, o ypač naujus pasiūlymus bei rekomendacijas, kitų patirtį, padeda mokytojui priimti teisingus sprendimus, veikti kūrybiškai, o ne aklai pagal šabloną. Todėl ne vienas žymus pedagogas pedagogiką laikė ir mokslu ir menu, pažymint, kad pedagogikos teorija - mokslas, praktika - menas.

Viena iš ugdymo meno sąlygų - pedagoginis pašaukimas - tai asmenybės charakterio ir motyvacinių savybių visuma, reikalinga pedagoginiam darbui. Tai slypi pačioje asmenybėje. Mokytojas, kuriam būdingas pašaukimas ir kai turi pedagoginių žinių bei domisi ugdymo mokslu, gana greitai suranda reikiamas poveikio priemones bei būdus, nesunkiai moksleivius paveikti ir nukreipti juos norima linkme, įgyja jų pasitikėjimą. Jis daug metų kūrybiškai dirbdamas, sukaupia vertingą patirtį, kuri praturtinta pedagogikos teoriją. Pedagogika yra ugdymo mokslas arba teorijos, o pedagogika yra ugdymo menas arba praktika. Mokslas būtina praktikai - kūrybiškai taikoma teorija tampa menu.

Išvada: Ugdymo praktikoje reikalingos ne tik žinios, bet ir nuovoka, intuicija, sprendimai. Ryškiausias pedagogikos kaip meno argumentas – pedagogas turi priimti sprendimus (kada tylėti, kada kalbėti, kada keisti planą ir t.t.). Mokslininkų nuomone – pedagogika yra ugdymo praktika kaip menas.

Pedagogikos kaip mokslo ir kaip meno sąryšingumas

Norint priskirti pedagogiką mokslui reikia žinoti mokslo apibrėžimą, mokslo struktūrą apskritai. Mokslas – tai empiriškai ir teoriškai patikrintų žinių sistema apie kurią nors tikrovės sritį. Kiekvieno mokslo struktūrą sudaro: objektas (pvz. fizikoje objektas yra gamta), dalykas (pvz. fizikoje – negyvoji gamta), hipotezės, tyrimo metodai (stebėjimas, eksperimentas), savitos mokslo teorijos ir sistemos. Pedagogiką galima priskirti mokslui, nes ji turi savo tyrimo objektą – ugdymą, turi savitus tyrimo metodus. Yra susiformavusios įvairios pedagogikos mokslo teorijos, pvz. konstruktyvizmas, instuiktyvizmas. Pedagogikos mokslo dalykas – žmogaus arba grupės ugdymas.

Diskusija apie tai, kas yra pedagogika, prasidėjo dar XIXa. filosofijoje. Buvo priimta teoriją skirstyti į mokslo ir meno teoriją. Pedagogika, medicina, politika buvo priskiriamos prie meno teorijų. XIX a. pab. pedagogika buvo priskiriama prie mokslų teorijos, tačiau buvo manoma, kad pedagogika yra ir menas.

Ušinskis: Nei medicinos, nei pedagogikos negalima išmokti taip, kaip išmokstama matematikos. Pedagogikoje reikia mokėti taikyti žinias darbe, pedagogo darbas reikalauja asmeninės kūrybos, intuicijos. Pedagogiką galima prilyginti menui, tačiau būtina remtis tam tikromis teorinėmis žiniomis, kad pedagoginė praktika be teorijos tolygu šundaktariavimui medicinoje.

Mokėti taikyti praktiškai pedagogikos žinias – taip pat menas. Taigi ugdymas yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas ugdymo teorijos atžvilgiu.

Išvada: pedagogiką galima priskirti ir mokslui, ir menui. Mokslui ją priskiriame todėl, kad ji turi savo objektą, dalyką, metodus, teorijas. Menui todėl, kad joje labai svarbu pedagogo praktinė patirtis, kūrybiniai gebėjimai.

Pedagogikos mokslo ištakos.

Ugdymas atsirado kartu su žmogumi ir visuomet buvo labai reikš­minga visuomeninio gyvenimo funkcija. Pamažu kaupta ir perduodama iš kartos į kartą jaunosios kartos kartos ugdymo patirtis, apibendrinta liaudies sakytinėje kūryboje, kiek vėliau atsispindėjo teologijos, filosofijos, politi­kos, retorikos veikaluose; tik apie XVII-XVIII amžių, prasidėjus spartes­nei gamybos plėtotei, kaupiantis visuomenės patyrimui, vystantis mokslui ir paspartėjus jo diferenciacijai, plečiantis mokyklų, kaip specialių moky­mo įstaigų, tinklui, kartu išryškėjus tokio visuomeninio reiškinio, kaip ug­dymas, svarbai, nuo filosofijos atsiskyrė jaunosios kartos rengimo gyveni­mui mokslas - pedagogika.

Vadinasi, pedagogika - žmogus ugdymo mokslas.

Žodis pedagogika" yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: pais - vai­kas, ago, again - vesti, valdyti, auklėti (paidagogos - vaikų vedžiotojas, paidagogeion - mokykla). Mat senovės Graikijoje pedagogais buvo vadi­nami asmenys (paprastai vergai), kurie lydėdavo šeimininko vaikus į mo­kyklą ir juos prižiūrėdavo. Graikų kalba "paidagogika" buvo suprantama kaip ugdymo menas. Ilgainiui pedagogais imta vadinti mokytojus ir auklė­tojus, o dabar šiuo žodžiu vadinami dar ir pedagogikos dalykus tiriantys mokslininkai.

Pats terminas "pedagogika" pradėtas vartoti XVII a. pradžioje. Anglų fi­losofas F. Bekonas 1623 m. pateikė mokslų klasifikaciją, kurioje mini ir pe­dagogiką, suprasdamas ją kaip vadovavimą skaitymui. Pedagogiką kaip moks­lą įtvirtino čekų pedagogas J. A. Komenskis (1592-1670), nors jį vadino di­daktika (pagrindinis jo veikalas yra "Didactica magna" - "Didžioji didakti­ka", 1632 m.). Pedagogikos terminas įsigali XVIII a. antrojoje pusėje, pradė­jus universitetuose dėstyti šį dalyką, steigti pedagogikos katedras (pirmą­ją universitetinės pedagogikos katedrą 1779 m. įkūrė vokiečių filosofas E. Ch. Trapas (Trapp) Vokietijoje, Halės m.), spausdinti pedagogikos kny­gas. Vokiečių filosofas I. Kantas (1724-1804) Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie vaikų mokymą, kurios išėjo knyga "Apie pedagogiką".

Pažymėtina, jog ilgą laiką terminas "didaktika" (iš graikų kalbos žodžio "didasko" - mokau) buvo vartojamas pedagogikos prasme, t. y. kada buvo kalbama apie mokymą, lavinimą ir auklėjimą. Tik nuo XIX amž. vidurio didaktikos terminu imta vadinti mokymo teoriją. Taip didaktiką suprato įžymus vokiečių pedagogas A. Dystervėgas savo knygoje "Vadovas vokie­čių mokytojams lavinti" (1835 m.).

Vadinasi, terminas "didaktika" ir "pedagogika" nuo seno įvairiai varto­jami. XX amžiuje nusistovi šių sąvokų turinys: visuotinai suprantama, jog didaktika, kaip mokymo teorija, yra ypač svarbi pedagogikos mokslo -mokslo apie ugdymą - dalis. Todėl ne retai, kalbant apie pedagogiką, turi­ma mintyje mokymas, mokymo proceso organizavimas, t. y. didaktika.

Pedagoginės minties raida ir svarbiausios kryptys Lietuvoje ir užsienyje.

PEDAGOGIKOS RAIDA UŽSIENYJE.

Pedagogikos šaknys glūdi liaudies ugdymo praktikoje. Per daugelį amžių kaupėsi jaunosios kartos ugdymo patirtis, kuri, tobulėjant visuomenei, nuolat turtėjo ir sudarė ugdymo teorijos užuomazgą.

Vergovinėje santvarkoje, kai viešpataujančių klasių vaikų ugdymas tapo atskira visuomeninės veiklos sfera, ugdymo problemas nagrinėjo to meto mąstytojai. Žymiausieji V - IV a. pr. m.e. filosofai Aristotelis, Demokratas, Platonas, Sokratas ir kt. - pedagogikos teoretikai, kurie nagrinėjo pedagogikos problemas, kėlė ugdymo tikslus, mokymo bei auklėjimo turinio, vaikų amžiaus periodizacijos ir kt. klausimus.

Vakarų Europos pedagogikos plėtojimąsi ilgus amžius veikė krikščioniškoji ideologija. Pedagoginė mintis tapo sudėtine teologijos dalimi ir propogavo įgimtą žmogaus prigimties nuodėmingumą, asketizmą, sielos tobulinimą, žmogaus paruošimą pomirtiniam gyvenimui. T. Akvinietis kūrė pedagoginius traktatus ir patarimus.

Renesanso epochoje (XTV - XVI a.) iškeliamas išsilavinusio pasauliečio idealas, kreipiamas dėmesys į estetinį lavinimą, reikalaujama plėsti protinį lavinimą, mokantis matematikos, astronomijos, gamtos mokslų; taip pat reikalaujama ugdyti vaiko aktyvumą, žadinti kūrybiškumą, pasisakoma prieš fizines bausmes. L. Vivo, F. Rablė, E. Roterdamietis.

Humanistinės pasaulėjautos XVII a. čekų pedagogas J. A. Komenskis (1592-1670) - naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas, genialiai panaudojęs pažangias savo meto pedagogines idėjas ir sukūręs vieningą liaudiškumo principu paremtą ugdymo teoriją. Jo veikalas „Didžioji didaktika". Jis reikalavo, kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinė ir visiems privaloma, kad visas ugdymas atitiktų gamtos dėsnius. Komenskis pateiktomis taisyklėmis pagrindė vaizdumo sąmoningumo, sistemingumo žinių tvirtumo principus teigė, jog mokant būtina ugdyti ne tik intelektą, bet ir moralines savybes bei valią.

Anglų filosofas Dž. Lokas (1632-1702) teigė, jog ugdymas nulemia asmenybę, reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybę. Svarbiausia auklėjimo priemonė - ne kalbos, o pavyzdys, aplinka, tai, ką aplink mato vaikas.

Prancūzų filosofas, rašytojas ir švietėjas Ž. Ž. Ruso (1712-1778) reikalavimas - atsižvelgti į natūralų vaiko vystymąsi, t.y. derintis prie vaiko prigimties, prie jo amžiaus ypatumų. Svarbiausias uždavinys - ugdyti vaikų domėjimąsi mokslu, lavinti jų protinius gebėjimus, diegti jiems teisingas ir naudingas idėjas. Jis reikalavo sudaryti sąlygas plėtotis vaiko savarankiškumui, aktyvumui, todėl mokymuisi nereikia jokių programų bei vadovėlių, net mokyklų. Jis tvirtino, kad prioritetas priklauso pačiam mokiniui, jo interesams, o mokytojas - tik patarėjas, vaiko palydovas.

Šveicarų pedagogas J. H. Pcstalocis (1746-1827) svarbiausias ugdymo tikslas - visų įgimtų žmogaus jėgų ir gabumų plėtojimas. Jis sukūrė elementariojo mokymo teoriją, reikalavo individualizuoti mokymą, akcentavo mokymo ir auklėjimo vienybės sistemą. Jis pirmasis ugdymo tikslams bandė sujungti mokymą ir gamybinį darbą.

XIX a. pirmojoje pusėje vokiečių filosofas ir pedagogas J. F. Herbartas (1776-1814) bandė pagrįsti pedagogiką kaip filosofiškai ir psichologiškai argumentuotą teoriją. Nagrinėdamas mokymo teorijos klausimus, jis sukūrė mokymo laipsnių teoriją. Vaikų valdymo sistemą jis grindė prievarta, dresiravimu, reikalavo slopinti vaikų „laukinį išdykavimą". Manė, jog mokytojui mokymo procese priklausė prioritetinis vaidmuo, kad be mokymo nėra auklėjimo.

Demokratinei to meto pedagoginei minčiai Vokietijoje atstovavo F. A. V. Dystervėgas (1790-1866) teigė, jog svarbiausias mokymo uždavinys - plėtoti vaikų gebėjimus, duoti jiems reikalingų gyvenime žinių, mokyti tas žinias taikyti praktikoje, mokyti savarankiškai mąstyti. Pagrindinį dėmesį siūlė skirti savarankiško mokinių darbo įgūdžių plėtojimui.

Rusijos pedagogas K. Ušinskis (1824-1870) reikalavo teorijos ir praktikos vieningumo, į mokymo procesą žiūrėjo kaip į tam tikrą darbinės veiklos rūšį. Pedagogas turi būti susipažinęs su žmogaus prigimties dėsniais ir mokėti jais pasinaudoti. Didelę reikšmę skyrė mokymo vaizdumui, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui mokymo procese, mokymo ir auklėjimo vienovei. Ypatingą dėmesį siūlė skirti daiktų lyginimui - tai objektų esmės supratimo pagrindas. Tvirtino, jog vaikus būtina mokyti gimtąja kalba - ji geriausia tautiškumo išraiška.

Tam tikrą perversmą -ugdymo teorijoje padarė iki šių dienų turinti nemaža šalininkų pragmatinė pedagogika, kurios pradininkas JAV pedagogas Dž, Diujis (1859-1952). Išeities pozicija - tiesos, mokslinių teorijų, dorovės kriterijus yra praktinė nauda. Tuo remdamasis, jis teigė, jog visas jaunosios kartos ugdymas turi būti pajungtas gyvenimo praktikos keliamų uždavinių sprendimui, t.y. svarbu išmokyti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, rasti būdus, kaip įveikti sunkumus. Jis galvojo, jog būtent gamybinis darbas susies mokyklą su gyvenimu, taps lavinimo ir auklėjimo priemone. Jis siūlo mokyti dirbant, atsisakant teorinių žinių sistemos, teigdamas, kad daugumai nėra reikalo įgyti grynų (teorinių) žinių, iš jų nesą jokios socialinės naudos. Pirmenybė teikiama ne mokymo turiniui, o mokymo organizacijai, asmeniniai patirčiai.

Vadinasi, menkinama sistemingo mokymosi, mokslinių žinių pagrindų sistemos įgijimo, protinės mokinių veiklos, jų mąstymo ugdymo reikšmė.

Asmenybės pedagogikos atstovai vokiečiai H. Gaudingas, E. Lindė propagavo stiprios, savarankiškos, išsilavinusios asmenybės ugdymą. Didelį dėmesį skyrė mokinių supažindinimui su racionaliais protinio darbo metodais, savarankiškumo ugdymui, mokinių aktyviai veiklai. Jų idėja -geras mokytojas yra tas, kuris kuo toliau, tuo labiau mokiniams darosi nereikalingas. Taip pat skyrė dėmesį ir emocinei sferai, pergyvenimų skatinimui ugdymo procese.

Naujojo auklėjimo kryptis (atstovai A. Fermeris, O. Dekrolis, H. Licas ir kt.) propagavo aktyvių, iniciatyvių, fiziškai ir protiškai išlavintų jaunuolių, gerai parengtų gyvenimui ir praktinei veiklai, ugdymą. Svarbiausiu mokymo protiniame lavinime tikslu laikė praktinį gyvenimo pažinimą ir veiklos įgūdžių sudarymą. Dorovinio auklėjimo tikslas - teigiamų asmenybės savybių, stiprios valios, savikontrolės, religingumo ugdymas, sudarant kuo geresnes galimybes laisvai plėtotis teigiamiems kiekvienos asmenybės bruožams. Protinį lavinimą, dorovinį ir estetinį auklėjimą grindė fiziniu darbu, žaidimais, sportu, ekskursijomis.

Laisvojo auklėjimo šalininkai E. Kei, H. Šarelmanas, M. Montessori ir kt. vaiką idealizavo. reikalavo jam laisvės ir pagarbos. Svarbiausiu ugdymo veiksniu siūlė laikyti vaiko jausmus, asmeninės patirties kaupimą, todėl neigė sistemingo mokymo svarbą. Jų idealas - laisvas, niekieno nevaržomas kiekvieno vaiko jėgų ir gebėjimų lavinimas, visiškas ugdymo individualizavimas. Vietoj sistemingų mokymosi užsiėmimų, siūloma žaisti, piešti, rankų darbai, pokalbiai laisvomis temomis ir kt. aktyvios veiklos rūšys.

Pastaruoju metu Vakaruose (Dž. Bruneris, Ž. Pjaže ir kt.) plinta pedagoginės teorijos, pagrįstos neopozityvumu, neotomizmu, egzistencializmu. Didelis dėmesys skiriamas emociniam ir religiniam auklėjimui, saviauklai ir saviraiškai, mokymo individualizavimui ir intuicijos vaidmeniui, mokymo turinio modernizavimui.

Buvusioje Tarybų Sąjungoje siekta pedagogiką pajungti nerealiam komunistiniam auklėjimui, remtasi klasių kovos požiūriu. J. Babanskis, I. Ogorodnikovas, L. Zankovas ir kt.

PEDAGOGIKOS RAIDA LIETUVOJE

Lietuvos pedagogikos šaknys taip pat glūdi liaudies ugdymo praktikoje, jos idėjos atsispindi liaudies kūryboje. Teorinė pedagoginė mintis pradėjo plėtotis XVI a., humanizmo ir reformacijos laikotarpiu. Liaudies švietimu, mokymu gimtąja kalba rūpinosi A. Kulvietis, M. Mažvydas, S. Rapolionis. XVIII a. pabaigoje Edukacinės komisijos veikėjai J. Masalskis, G. Piramovičius ir kt., vadovaudamiesi prancūzų švietėjų idėjomis, nagrinėjo protinio ir fizinio lavinimo, moralinio auklėjimo uždavinius bei metodus, kėlė mokymo turinio klausimus.

XIX a. lietuvių švietėjų (S. Daukanto, M. Valančiaus, L. Ivinskio ir kt.) idėjos apie blaivybę, teigiamas dorovines savybes, mokslo žinių reikšmę ir pan. žadino tautinį sąmoningumą. XX a. pradžioje, panaikinus spaudos draudimą, periodikoje buvo rašoma vaikų psichologija,

aktualiais mokymo ir auklėjimo klausimais - apie lietuvių kalbos mokymą, apie mokymo metodus, apie vadovėlius ir pan. (K. Skabcnkis, A. Jakučionis, J. Jablonskis ir kt.). G. Petkevičaitė - Bitė didelę reikšmę teikė darbo auklėjamajam vaidmeniui, teigė, jog mokykla turi ruošti žmones, mokančius savarankiškai galvoti, dirbti ir suprantančius darbo reikšmę. Pareigos jausmą laikydama žmogaus doros pamatu, teigė, jog jį sustiprina meilė gimtajam kraštui.

V. Storosta - Vydūnas, pripažindamas sistemingą žinių reikšmę vaikų lavinimui, siūlė mokymąjungti su visuomenei naudingu praktiniu darbu.

Mokymo individualizavimo klausimą kėlė M. Pečkauskaitė, reikalaudama, kad mokytojas pažintų ir savo psichinius ypatumus, ir mokinių amžiaus ypatumus bei individualius skirtumus.

Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940), sparčiai formuojantis švietimo sistemai, pedagogų dėmesio centre buvo ne tik jaunosios kartos ugdymo tikslo bei paskirties, bet ir svarbiausios auklėjimo bei didaktikos problemos - mokymo turinio ir metodų, mokymo organizavimo, mokytojo ir mokinių sąveikos klausimai (J. Ambraška, P. Mašiotas, S. Šalkauskis, J. Vabalas - Gudaitis ir kt.).

M. Vasiliauskas ir A. Jakučionis savo knygose išdėstė kompleksinio mokymo esmę, parodė, kaip planuoti mokomąją medžiagą, kaip jungti rašymą ir skaitymą su vaikui artima aplinka, kaip organizuoti pamokas. Ieškoma būdų skatinti mokinių savarankišką darbą - propaguojami mokinių referatai, diskutuojama laboratorinio metodo klausimai ir pan.

J. Geniušas (1892-1948) veikiamas „veiksmo" pedagogikos teigė, kad vaikai turi suvokimo ir ypač išraiškos poreikį. Lavinant mokinių protą, reikia žadinti ir jų emocijas. Jis atkreipė dėmesį ir į tarpdalykinius ryšius, pasisakė už įvairių mokymo metodų taikymą mokymo procese, už žodinių metodų derinimą su savarankišku mokinių darbu, reikalaudamas, kad mokiniai būtų aktyvūs ir sąmoningi šio proceso dalyviai. Svarbią reikšmę skyrė mokinių sudominimui ir jų dėmesio išlaikymui. Griežtai pasisakė prieš nuolatinę individualią apklausą pamokos pradžioje, kuri sugaišina daug laiko ir yra įkyri mokiniams.

Minėti pedagogai savo darbuose kėlė vaikuų aktyvumo ir savarankiškumo, skatinimo mokytis iš gamtos ir žmonių gyvenimo, stebint ir tiriant aplinkos reiškinius, idėjas. J. Vabalas - Gudaitis (1881-1955) ypač reikšminga jo sukurta pedagogikos ir etikos teorija, pagrįsta sąveikos principu, iškelta grįžtamojo ryšio tarp mokytojo ir mokinio reikšmė mokinių mokymui ir auklėjimui, todėl svarbu kurti klasėje konstrukcinę sąveiką. Ateities meilė buvo aukščiausias jo pedagoginis ir etinis idealas. Filosofas S. Šalkauskis (1886-1941) savo darbuose nagrinėjo pedagogikos, auklėjimo teorijos, didaktikos ir švietimo organizavimo sistemos klausimus. Jo pedagogikos etinis pagrindas - religija. Jo darbuose pateikta pilnutinio ugdymo sistema, kuri grindžiama universalumo, harmonijos ir subordinacijos principais. Pilnutinis ugdymas laikomas priemone aukštai kultūrai pasiekti, tautos gyvybei išlaikyti, tautai tapti nacija, todėl akcentavo būtinybę tobulinti mokyklos veiklą, didelį dėmesį skyrė mokytojo asmenybei. Uždavinys - pakelti patriotizmai sąmoningos dorovės lygį.

A. Maceina (1908-1987) ugdymą suprato kaip žmogaus kūrimą žmoguje, todėl ugdomąją sąveiką laikė pedagogikos teorijos ir pedagoginės praktikos centru. Auklėjimą siedamas su dora, jo esmę aiškino kaip žmogaus ėjimą į tam tikrą idealą. 3 tautinio auklėjimo sritys: tautiškasis - kurianti auklėjimo individualybę, kuri pasireiškia tautinėmis ypatybėmis: patriotinis - kuris ugdo tinkamus santykius su tautine individualybe ir jos apraiškomis; nacionalinis - kuris pakelia tautą į kokybiškai aukštesnį lygį ir nulemia jos vietą pasaulinėje kultūroje.

Buvo išleista nemaža pedagogikos veikalų, mokymo priemonių ir keletas originalių pedagogikos vadovėlių, atspausdinta daug mokslinių straipsnių. Iki 1991 m vien Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbų „Pedagogika" išleista 27 tomai, vertingų mokslinių straipsnių (P. Augutis, H. Merkys, K. Pūkelis ir kt).

Ypatingos reikšmės to laikotarpio pedagogikos mokslo raidai Lietuvoje turėjo 1958 m įsteigtas Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas.

A. Paplauskas - Ramūnas savo darbuose nagrinėjo Lietuvos pedagoginės minties istorijos ištakas bei raidos ypatumus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybe, prasidėjo naujas pedagogikos raidos etapas. Pedagogika ir toliau sėkmingai plėtojasi, nors nėra jokio koordinuojančio centro.

Pirma - toliau sėkmingai dirba pedagogikos mokslininkai.

Antra - gana sparčiai auga pedagogikos mokslininkų skaičius, kurie reikalingi įvairių tipų mokykloms.

Trečia - kasmet Lietuvos aukštosiose mokyklose (VPU, KU, ŠU, VDU) vyksta įvairios mokslinės konferencijos, kuriose gvildenamos ir pedagogikos problemos.

Ketvirta - vis daugėja pedagogikos mokslo darbų rinkimas.

Penkta - pedagogikos problemos kiek atsispindi švietimo klausimus nagrinėjančiuose koncepcinio pobūdžio darbuose.

Šešta — leidžiama pedagoginė literatūra, atspindinti pastarųjų metų mokymo organizavimą ir kitas pedagogikos problemas Vakarų šalyse, kas leidžia palyginti mūsų ieškojimus su Vakarų šalimis.

Mokslinės pedagogikos šaltiniai.

Šito klausimo niekur visai neradau paklausiu dėstytojos antradieni.

Lietuvių liaudies pedagogika kaip mokslinės pedagogikos šaknys.

Pradinės ugdymo formos glūdi pirmykščio žmogaus gyvensenoje ir pasaulėvokoje. Tik atsakius į klausimus, kas pirmykščiam žmogui buvo gamta, religija, tautosaka, šeima, papročiai, galima atsekti ugdymą lemiančius veiksnių raidą, palyginti ir nustatyti ugdymo tikslų bei idealų pokyčiu vėlesnėse epochose. Pasakų herojų veiksmus (kodėl žmonės virsta gyvūnais, paukščiais, kodėl griaudžia perkūnas), kreipimąsi į, mėnulį, žvaigždes, gegutę, putiną, įvairius medžius liaudies dainose galima suvokti tik remiantis senąja lietuvių religija – mitologija. Mitologinė tautosaka veikė ugdymą ne tik iki krikščionybės, bet ,, dar ilgus amžius sprendė lietuvių pasaulėžiūrą ir jų būtį“

Šaltinių analizė rodo, kad jaunoji karta įgijo žinių, socialinio patyrimo, bendravimo ir elgesio įpročių, didėjant visuomenės poreikiams, tobulėjant darbo įrankiams ir karo priemonėms, socialinio gyvenimo organizacijai, plin­tant įvairiems verslams, prekybai. Ugdymo patyrimas buvo kaupiamas ir per­duodamas formuojantis materialinės kultūros pagrindams.

Liaudies pedagogikai būdingi šie bruožai: žodinė tradicija, orientavimasis į ankstesnių kartų patyrimą ir jo perimamumą, glaudus ugdymo ryšys su gamta ir gyvenimo praktika, teritorijos, kalbos, papročių pagrindu susiformavę tauti­nės tapatybės pradai, daugiadievystė. Mitinė pasaulėžiūra, tikėjimai, papro­čiai, kultai turėjo nerašyto įstatymo galią, įtvirtino agrarinei kultūrai būdingą vertybių sistemą. Lietuvių mitologija ir religija orientavo jaunąją kartą į tokį gyvenimo būdą, kur vaikai buvo susiję su artimų žmonių grupe (gentimi, šei­ma) ir mokė gerbti visa, kas yra aplinkui.

Liaudies pedagogikos veiksmingumą istorijos raidoje lėmė visuomenės ide­ologijos, pasaulėžiūros, gamtos ir kultūros santykis. Įtakos jai turėjo krikščio­nybės priėmimas (1387 m.), raštijos atsiradimas (1547 m.), pirmųjų lietuviškų mokyklų kūrimasis (XIV a.). Ligi XIV a. vyravusį neinstitucinį švietimą pakeitė institucinis, tačiau neinstitucinis, neformalusis ugdymas, apimantis visus socialinius sluoksnius, gyvavo ilgus šimtmečius kaip svarbiausia jaunosios kartos švietimo forma.

Krikščionybė iš esmės pakoregavo pasaulėžiūros akcentus: užuot garbinus daugelį objektų, Dievo meilė iškeliama kaip svarbiausia liaudies ugdytoja. Senoji religija buvo įsišaknijusi valstiečių sąmonėje, jos liekanų dar buvo galima rasti XX a. kaime. Krikščionybė, iškėlusi amžinybės idėją, iš esmės pakeitė žmonių gyvenimo tikslą. Dievo tikėjimas ir dora tapo svarbiausiu ugdymo tikslu. Su krikščionybės skleidimu Lietuvoje susijęs ir raštijos atsiradimas. Kaip žinia, atsiradus pirmosioms lietuviškoms knygoms prasidėjo naujas lietuvių liaudies pedagogikos raidos etapas. Iki M. Mažvydo žmogus nieko negalėjo skaityti gimtąja kalba, o svetimų kalbų nemokėjo, todėl gyvenimo patirtį jis stengėsi Išsaugoti žodine forma, įtvirtinti papročiais

Nepaisant atskirų autorių skirtingų nuomonių, atsiradus raštijai, pakito vaikų ir tėvų santykiai. Atsirado nauja, savarankiška protinio darbo sritis - skaitymo ir rašymo mokymas šeimoje ir mokykloje. Ypač dilelį vaidmenį mokant gimtosios kalbos atliko parapijinė pradinė mokykla, kuri, kaip teigė P Maldeikis, „Lietuvą pakėlė į raštingųjų tautų tarpą" (P. Maldeikis, 1954, p. 389). Simboliai ir ženklai padėjo vaikui lavinti protą, pažinti tikrovę. Raštiškas pranešimas buvo naujas komunikacijos būdas. Vaikas, nepaisant jo socialinio nesubrendimo, išmokęs iš tėvų skaityti, tarsi įėjo į suaugusiųjų pasaulį. Tėvai ir vaikai, gaudami iš knygų vienodą informaciją, supanašėjo, tarp jų išnyko buvusi riba. Vaikystė, kaip istoriškai nulemta amžiaus kategorija, įgijo naują turinį - ilgainiui skaitymo ir rašymo mokymas vaikystėje ėmė vyrauti. Atsiradus raštui, pakito žinių,, minties per davimo būdai, baigėsi žodinės tradicijos viešpatavimo epocha, kai ištisus šimtmečius patyrimas buvo kaupiamas, saugomas atmintyje ir tautosakos forma per duodamas kitoms kartoms. Taigi, atsiradus raštijai, susiformavo visiškai naujas kultūros tipas. M. Mažvydo „Katekizmas" parodė, kad prasidėjo nauja era, kai gimtasis žodis sklinda ne iš lūpų į lūpas, ne žodine tradicija, o spausdintu tekstu, kuris nepaprastai išplečia mąstymo galimybes ir mokymosi būdus.

Uždarame kaimo gyvenime amžiais saugota jaunosios kartos ugdymo pa­tirtis, elgesio etalonai, pedagoginė atmintis tapo aktualesnė kylant tautiniam sąjūdžiui, susibūrusiam apie „Aušrą". Lietuviškoje spaudoje - „Aušroje", „Varpe", „Mokykloje" - siekta patarti tėvams, kaip geriau auklėti vaikus, kaip tobulinti jų religinį, dorinį, praktinį ugdymą. Diskusijose apie vaikų, jaunimo auklėjimą dalyvavo žymūs rašytojai, kultūros veikėjai, pedagogai: V. Kudirka, J. Jablonskis, J. Šliūpas, P. Mašiotas, S. Matulaitis ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad tradicinio ugdymo, kaip socialinio - kultūrinio reiškinio, analizė padėjo atskleisti šiuos svarbiausius liaudies pedagogikos raidos aspektus:

1. Tradicinio lietuvių ugdymo ištakos glūdi žmogaus ir gamtos, materialinės ir dvasinės kultūros sąveikoje. Gamtinės ir kultūrinės aplinkos sinkretizmas sudarė sąlygas vaikui patyrimą kaupti natūraliai, t. y. stebint ir mėgdžiojant suaugusiuosius. Jaunimo tautinėje sąmonėje labiausiai įsi tvirtino tie bruožai, kuriuos nulėmė natūrali aplinka, visuotinai priimtos normos, papročiai, tikėjimai. Asmenybės susitapatinimas su aplinka ir sudarė liaudies ugdymo raidos išskirtinumą ir specifiką.

2. Vaikų žinių, įgūdžių, mokėjimų lygiui tiesioginę įtaką turėjo žmogaus poreikiai: rūpinimasis materialine gerove, energijos šaltinių panaudoji­mas siekiant techninės pažangos, gynimasis nuo išorės jėgų.

3. Pagoniškoji kultūra, tikėjimai, papročiai, tradicijos formavo jaunosios kartos pažiūras, elgesį, kasdieninio gyvenimo faktus „įvilkusi" į magišką, ritualų rūbą.

4. Įvedus krikščionybę, sąveikaujant pagoniškajai ir krikščioniškajai kultū­roms, kito požiūris į ugdymo tikslus, žodines tradicijas, ugdymo meto­dų paskirtį.

Lietuvos švietimo sistemos ryškesni bruožai.

Svarbiausi ugdymo tikslai:

padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;
ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;
ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti;
brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;
ugdyti žmogų demokratijai;
ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.
Šiems tikslams įgyvendinti Lietuvoje kuriama permanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema. Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimties žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.
Švietimo reforma remiasi demokratine Lietuvos ir Europos švietimo patirtimi. Lietuvos švietimo principai:
1.Humaniškumas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas.
2.Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis; švietimo demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis švietimo prieinamumas; doros kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas.
3.Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir plėtoja daugialytę, nacionalinių mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą.
4.Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį.

ŠVIETIMO SISTEMOS STRUKTŪRA

Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros (1 ir 2 pav.). Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas, mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Šią švietimo dalį apibrėžia valstybinis švietimo registras, nusakantis bendrojo lavinimo standartus, specialybių ir profesijų sąrašus, bendruosius reikalavimus programoms ir moduliams (atskiroms programų dalims), taip pat kvalifikacinius reikalavimus. Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas.
Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.

NUOSEKLIOJO ŠVIETIMO SISTEMA

Ji kuriama laikantis ugdymo perimamumo principo, laiduojant sistemos lankstumą ir variantiškumą.
Iki mokyklos ugdoma šeimoje bei ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose.
Mokyklinis ugdymas vyksta: pradinėse, pagrindinėse (dešimtmetėse), vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, jaunimo, profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, specialaus ugdymo įstaigose. Moksleivių mokymasis bendrojo lavinimo arba kito tipo mokykloje yra privalomas iki 16 metų (imtinai).
Bendrojo lavinimo mokykla yra trijų pakopų – pradinė, pagrindinė ir vidurinė. Pradinės mokyklos pakopa apima I-IV bendrojo lavinimo mokyklose klases. Į I klasę priimami ne jaunesni kaip 6 metų vaikai, pasiekę reikiamą psichofizinės brandos lygį. Idant darniai būtų pereinama nuo ikimokyklinio ugdymo į pradinį mokymąsi, mokyklose steigiamos parengiamosios grupės (klasės) darželių nelankiusiems 5-6 metų vaikams. Baigę pradinę mokyklą, moksleiviai tęsia mokymąsi pagrindinėje bendrojo lavinimo mokyklos pakopoje, apimančioje V-X bendrojo lavinimo mokyklos klases. Trečioji bendrojo lavinimo mokyklos pakopa – vidurinė mokykla apima XI-XII klases.
Gimnazija – pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus kelianti mokykla. Ją paprastai sudaro 9-12 klasės.
Specialiojoje mokykloje ugdomi vaikai, dėl itin rimtos fizinės negalios ar gilių vystymosi sutrikimų negalintys mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.
Jaunimo mokykla – į praktinį pasaulio pažinimą orientuota, pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga. Ši mokykla skirta bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, motyvacijos stokojantiems ar tiems, kurių apsisprendimą lemia socialinės sąlygos.
Profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose jaunimas rengiamas profesijai.
Profesinė mokykla – pirminės profesinės kvalifikacijos darbui ūkio ir aptarnavimo srityse rengianti bei bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga.
Aukštesnioji mokykla (kolegija) – aukštesnės profesinės kvalifikacijos darbui įvairiose ūkinės ir socialinės veiklos srityse rengianti ir bendrąjį kultūrinį išsilavinimą teikianti studijų įstaiga.
Aukštoji mokykla – aukščiausios kvalifkacijos profesinei, mokslinei ir kūrybinei veiklai rengianti studijų institucija.

PAPILDOMASIS UGDYMAS. Čia yra tox kl, tai nededu

BENDRASIS VAIKŲ IR JAUNIMO UGDYMAS Bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas – tai pagrindinė nuosekliojo švietimo grandis, asmens tolesnio lavinimosi ir būsimos veiklos pamatas.
Bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymas – tai pagrindinė nuosekliojo švietimo grandis, asmens tolesnio lavinimosi ir būsimos veiklos pamatas.
Bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui.
Šiame švietimo tarpsnyje teikiamas šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis bendrasis išsilavinimas ir ugdomas asmens siekis mokytis visą gyvenimą.
Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus. Pedagogų ir vaikų santykiuose laikomasi abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo nuostatų. Palaikoma ir skatinama individuali ir grupinė iniciatyva.

IKIMOKYKLINIS UGDYMAS Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Jo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą.
Iki mokyklos ugdoma šeimoje, lopšeliuose (iki 3 metų) ir darželiuose (iki 6-7 metų).
Ikimokyklinėse įstaigose vadovaujamasi Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotomis bendrosiomis programomis, jas individualizuojant, laisvai renkantis darbo formas bei metodus.
Lopšelių ir darželių lankymas nėra privalomas. Vaikai vestini į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, kad rengtųsi mokyklai ir formuotųsi jų bendravimo įgūdžiai.

MOKYKLINIS UGDYMAS Bendrasis mokyklinis ugdymas vyksta 12-metėje vidurinėje mokykloje. Jis apima tris pakopas: pradinė mokykla (I-IV klasės), pagrindinė mokykla (V-X klasės), vidurinė mokykla (XI-XII klasės). Visos trys pakopos gali sudaryti vieną organizacinį darinį arba funkcionuoti atskirai.
Vaikai su negiliais fiziniais ar psichiniais sutrikimais mokomi kartu su sveikaisiais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą.
Vidurinėje mokykloje ugdymo turinys ir formos taikomos atsižvelgiant į mokinių brandos ypatybes, jiems pereinant pradžios (I-IV kl.), adaptavimosi (V-VI kl.), žvalgymosi (VII-VIII kl.), orientavimosi (IX-X kl.) ir apsisprendimo (XI-XII kl.) tarpsnius.
Bendrojo ugdymo įstaigose, atsižvelgiant į vaiko interesus, intelektualines išgales, sveikatą, ugdymo turinys ir formos yra diferencijuojamos ir individualizuojamos, užtikrinant ugdymo turinio privalomąją ir pasirenkamąją dalis.
Visose valstybinėse mokyklose mokomasi remiantis Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotose bendrosiose programose nustatytais reikalavimais. Mokyklos juos konkretizuoja pasirinkdamos vadovėlius, kurdamos ir pasirinkdamos individualias programas. Mokytojas kuria arba renkasi individualias programas, laisvai renkasi mokymo metodus ir formas. Atskirų dalykų programas persmelkia ir jungia universaliosios ugdymo programos. Gimtosios kalbos, dorinio, pilietinio, etnokultūrinio, ekologinio, sveikatos, darbinio, technologinio, estetinio ugdymo programos siekia suteikti atskirų dalykų studijoms vertybinę orientaciją, supažindinti su atitinkamais veiklos būdais.
Ugdymo turinio programos sudaromos remiantis spiralės bei koncentriškumo principais.
Atsižvelgiant į vaiko mąstymo ypatumus skirtingais amžiaus tarpsniais, išskiriami keli ugdymo turinio koncentrai. Kiekviename jų ugdymo turinys išdėstomas tam tikru būdu pagal šiuos principus: konkretu-abstraktu, elementaru-sudėtinga, integruota-diferencijuota.*
Ugdymo turinio programų sudarymo koncentriškumo principą papildo spiralės principas – prie temų, problemų, nagrinėjamų ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse klasėse šiems amžiaus tarpsniams pritaikytais būdais, grįžtama aukštesnėse klasėse, tik jau kitais lygmenimis.

Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais brandos egzaminais. Abiturientas laiko 5-7 brandos egzaminus: privalomus – gimtosios kalbos ir literatūros, matematikos ir užsienio kalbos, pasirenkamus – po vieną iš humanitarinių, gamtos, socialinių mokslų blokų. Egzaminų metu mokinys pasirenka (A) arba (B) lygį. Išlaikęs brandos egzaminus, abiturientas gauna brandos atestatą, kuriuo suteikiamas valstybinių standartų reglamentuojamas vidurinis išsilavinimas. Bendrąjį vidurinį išsilavinimą sudaro pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartas ir nustatytų modulių, įgyjamų vidurinėje mokykloje, gimnazijoje arba profesinėje mokykloje, visuma. Gavę brandos atestatą, gali stoti į aukštąsias, aukštesniąsias ir profesines mokyklas. Egzaminų neišlaikę, gauna mokyklos baigimo pažymėjimą, suteikiantį teisę mokytis profesinėje ir kai kuriais atvejais aukštesniojoje mokykloje.
Mokyklos sudaro sąlygas atestatą gauti eksternu.
Bendrąjį išsilavinimą taip pat galima įsigyti gimnazijose ir jaunimo mokyklose.
Gimnazijose besimokantiems moksleiviams keliami didesni profiliuoto humanitarinio, gamtamokslinio arba techninio-komercinio bendrojo išsilavinimo reikalavimai, suteikiamos platesnės visų dalykų mokymosi galimybės. Paprastai į gimnaziją stojama baigus 8 pagrindinės mokyklos klases. Vidurinės mokyklos mokinys, išlaikęs egzaminus, gali stoti į bet kurią gimnazijos klasę. Gimnazija baigiama laikant valstybinius brandos egzaminus pagal bendrus reikalavimus.
Pagrindinės ir vidurinės mokyklos moksleiviai, nepritapę bendrojo lavinimo mokykloje arba nepajėgiantys jos lankyti dėl socialinių sąlygų gali pereiti į jaunimo mokyklą. Paprastai jaunimo mokyklose mokomasi vienerius – dvejus metus. Iš jaunimo mokyklos moksleivis gali sugrįžti į bendrojo lavinimo mokyklą arba eiti į profesinę mokyklą. Ugdymo turinys ir formos jaunimo mokykloje yra diferencijuojamos ir maksimaliai individualizuojamos.
Pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo moksleivis gali siekti mokydamasis eksternu.

SPECIALIOSIOS MOKYKLOS. Specialiosiose mokyklose ugdomi vaikai, kurie dėl sunkios fizinės negalios ar ypač didelio intelekto sutrikimo negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Šiose mokyklose sudaromos tinkamos sąlygos vaikų psichinio ir fizinio vystymosi korekcijai, kompensacijai, asmenybės vystymuisi, jų pasirengimui būsimai veiklai, profesinei adaptacijai ir integracijai į visuomenę. Į specialiąją mokyklą vaikas siunčiamas tik tais atvejais, kai mokyklos psichologo, vaiką mokančio pedagogo, specialaus pedagogo korekcinė pagalba neduoda laukiamų rezultatų. Vaikai iš specialiosios mokyklos gali pereiti į bendrojo lavinimo mokyklą.

TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ IR JAUNIMO UGDYMAS Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kurios ugdymo procesą organizuoja pagal bendruosius šios koncepcijos principus. Jose sudaroma galimybė vaikams ir jaunimui įsigyti savąja tautine kultūra paremtą bendrąjį išsilavinimą, dalį dalykų dėstant jų gimtąja kalba. Kartu ši mokykla padeda vaikams ir jaunimui integruotis į Lietuvos kultūrą, Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą. Šiose mokyklose vartojami Lietuvoje parengti vadovėliai bei Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuoti užsienio vadovėliai. Viena iš dėstomų šiose mokyklose kalbų yra valstybinė lietuvių kalba, kurios mokinys, baigdamas mokyklą turi būti išmokęs tiek, kad galėtų tęsti mokslą (taip pat studijuoti aukštojoje mokykloje) dėstomąja valstybine kalba.
Tautinių bendruomenių iniciatyva gali būti steigiamos šeštadieninės (sekmadieninės) mokyklos.

PROFESINIS JAUNIMO UGDYMAS. Profesinis jaunimo ugdymas yra integrali nuoseklaus švietimo sistemos grandis, teikianti galimybę įgyti pirminį profesinį išsilavinimą darbui įvairiose ūkinės ir kultūrinės veiklos srityse. Koncepcijoje aptariami tik bendrieji jos bruožai.
Pagrindiniai profesinio ugdymo uždaviniai yra:
sudaryti jaunimui galimybę įgyti profesinį bei bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinį mokslo, technikos ir kultūros lygį bei pasirinkti profesinės veiklos sričiai keliamus reikalavimus;
ugdyti nusiteikimą nuolatos tobulinti profesinę kvalifikaciją, rūpintis savo kultūrine branda, siekti prasmingos ir įvairiapusės asmenybės sklaidos.

PROFESINĖS MOKYKLOS Profesinių mokyklų sistema apima įvairaus profilio ir akademinio lygio valstybines bei nevalstybines profesines mokyklas. Valstybinės mokyklos yra pavaldžios Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijai arba kitoms ministerijoms (departamentams). Šalia profesinių mokyklų, turinčių formaliojo švietimo įstaigų statusą, gali veikti įvairios neformaliojo profesinio ugdymo funkcijas atliekančios įstaigos, kurių steigėjai gali būti juridiniai ir fiziniai asmenys.
Į profesines mokyklas paprastai priimami ne jaunesni kaip 16 metų moksleiviai. Išimties tvarka į kai kurias iš jų priimama ir nuo 15 metų. Prie profesinių mokyklų gali būti steigiamos jaunimo mokyklos, priimančios jaunesnius nei 16 metų moksleivius. Profesinėse mokyklose įgyvendinamos įvairios profesijos įsigijimo programos, besiskiriančios trukme, skirtos įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunimui.

AUKŠTESNIOSIOS MOKYKLOS Aukštesniųjų mokyklų (kolegijų) tikslas – suteikti jaunimui aukštesnįjį išsilavinimą, sudaryti galimybes tapti gerais specialistais, tarnautojais, pilietiškai brandžiais žmonėmis. Šie specialistai gali savarankiškai dirbti ūkio ir kultūros srityse, asistuoti specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Studijos aukštesniojoje mokykloje trunka iki 4 metų ir baigiamos valstybiniais egzaminais arba diplominio projekto gynimu.
Aukštesniosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Aukštesniųjų mokyklų struktūrą, specialybių nomenklatūrą, ugdymo turinį ir trukmę reglamentuoja švietimo registras. Registrą sudarant, dalyvauja socialiniai partneriai. Jie atsižvelgia į Lietuvos ūkio struktūrą bei jos raidos perspektyvines tendencijas, darbo rinkos poreikius ir prognozuojamus jos pokyčius, taip pat reikalavimus, keltinus atitinkamų profesijų specialistus rengiančioms mokykloms. Pagal moksleiviams teikiamo išsilavinimo lygį aukštesniosios mokyklos užima tarpinę vietą tarp vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą teikiančių mokyklų. Todėl aukštesniųjų mokyklų veikla itin glaudžiai siejama su aukštųjų, profesinių ir vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų veikla. Aukštesnioji mokykla gali būti asocijuota su atitinkama aukštąja mokykla arba turėti asocijuotą profesinę mokyklą. Užtikrinamas ugdymo turinio perimamumas tarp aukštesniųjų, profesinių, vidurinių bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų. Į aukštesniąsias mokyklas priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą.

AUKŠTASIS MOKSLAS

Aukštasis mokslas yra aukščiausia Lietuvos nuosekliojo švietimo sistemos grandis. Pagrindinis aukštųjų mokyklų uždavinys – suteikti studentams aukštąjį išsilavinimą, mokslinius bendrosios ir profesinės kultūros pagrindus, įgalinančius kūrybiškai, profesionaliai dirbti įvairiose ūkinės ir kultūrinės veiklos srityse. Jos rengia studentus profesinei veiklai, reikalaujančiai mokslinių metodų ir žinių taikymo arba aukšto meninio meistriškumo. Svarbus aukštųjų mokyklų uždavinys – sudaryti sąlygas asmenims, jau turintiems aukštąjį išsilavinimą, tobulintis, pakeisti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują, tenkinti dvasinius poreikius, tiesiogiai nesusijusius su profesine veikla.

Lietuvoje veikia valstybinės ir nevalstybinės, universitetinės ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Aukštosios mokyklos akademinį statusą daugiausia lemia joje teikiamo bendrojo lavinimo ir specializuoto profesinio mokymo lygis ir santykis, mokslinių tyrimų ar meninės veiklos pobūdis, mastas ir lygis, visuomeninis pripažinimas, taip pat šių veiksnių sąlygojama mokyklos teisė teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius bei vardus. Valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų akademinį statusą nustato ir peržiūri valstybė. Universitetuose plėtojami fundamentalieji moksliniai tyrimai, o neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose vyrauja taikomieji tyrimai. Šiais tikslais aukštojo mokslo institucijose kuriamos savarankiškos mokslinės struktūros (laboratorijos, institutai, tyrimų centrai ir kt.). Plėtodamas fundamentaliuosius ir taikomuosius tyrimus, aukštosios mokyklos bendradarbiauja su valstybiniais mokslo institutais.
Nevalstybines aukštąsias mokyklas gali steigti privatūs asmenys, visuomenės ir kitos nevalstybinės organizacijos. Pereinamajame etape nevalstybinėse aukštosiose mokyklose parengtų kai kurių sričių specialistų (mokytojų, teisės, medicinos, farmacijos ir veterinarijos) profesinės kvalifikacijos suteikimo klausimus sprendžia valstybė.
Atskirų valstybinių aukštojo mokslo institucijų grupę sudaro aukštosios karo ir policijos mokyklos (akademijos), kurių veiklą reglamentuoja ne tiktai švietimo ir mokslo sferas reguliuojantys įstatymai, bet ir specialūs įstatymai (statutai). Lietuvoje veikia aukštosios dvasininkų rengimo mokyklos (seminarijos). Jos remiasi Konstitucijos įteisintais Bažnyčios ir Valstybės santykių principais. Teologijos studijos galimos ir valstybinėse aukštosiose mokyklose Bažnyčios hierarchų ir šių institucijų tarpusavio susitarimu.
Lietuvoje veikia universitetai ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Universitetų veiklos pagrindas yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys universitetinis mokymas ir fundamentalūs moksliniai tyrimai. Jie remiasi aukščiausia dėstytojų ir mokslininkų kompetencija, plačiomis informacinėmis ir mokymo galimybėmis bei šiuolaikine moksline baze. Universitetų doktorantūra aprėpia įvairias mokslo šakas. Skiriami tradiciniai ir specializuoti (technikos, technologijos, pedagogikos ir kt.) universitetai. Tradiciniuose universitetuose vyrauja humanitariniai ir gamtos mokslai, o technologijos ir technikos profilio universitetuose – humanitarizuoti inžineriniai mokslai.

SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia permanentinės švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius kaip 18 metų ir nesimokančius nuosekliojo švietimo mokyklų sistemoje (3 pav.). Suaugusiųjų švietimui būdingas savanoriškas lavinimosi sričių pasirinkimas bei specifiniai ugdymo metodai.
Suaugusiųjų švietimas nėra vien tik jaunimo švietimo sistemos tąsa. Jis leidžia, asmeniui apsisprendus ir pasiruošus, pradėti nuo bet kurio išsilavinimo lygio lavintis nauja kryptimi ir tą lavinimąsi tęsti. Šios sistemos paskirtis yra dvejopa. Viena, turint tą patį tikslą – asmenybės fizinių, dvasinių ir psichinių galių plėtotę, suaugusiųjų švietimas leidžia asmeniui plėtoti savo galimybes pasirinktoje profesinės veiklos srityje. Kita vertus, jis leidžia suaugusiam žmogui dėl visuomeninių aplinkybių arba dėl individualių paskatų keisti savo veiklos kryptį, profesiją. Pastaroji aplinkybė suteikia naują atspalvį suaugusiųjų švietimui – moralinį, suprantamą kaip visuomenės paramą asmeniui, negalėjusiam anksčiau pasirinkti profesijos pagal sugebėjimus ir polinkius. Jam sudaroma galimybė antrąjį kartą pasirinkti savo veiklos kryptį. Mažųjų Europos šalių, neturinčių didesnių gamtinių resursų, patirtis rodo, jog ypač svarbus yra profesinio suaugusiųjų švietimo paslankumas. Poreikis prisitaikyti prie nuolat kintančios ekonominės raidos ir tarpvalstybinis profesinis suderinamumas sąlygoja dažną asmenų profesinės veiklos krypties kaitą. Valstybės priedermė – remiantis suaugusiųjų švietimu, sudaryti palankiausias sąlygas tokiai kaitai. Šiai kaitai reikia atitinkamo asmens bendrojo pasiruošimo, noro ir drąsos tai padaryti. Toks asmens ugdymas taip pat yra suaugusiųjų švietimo tikslas.

Pedagogikos mokslo sistema, svarbiausios jos šakos.

Pedagogika yra labai sudėtingas, įvairiašakis mokslas. Jos objektas yra sudėtingas - besiformuojanti asmenybė, juo labiau, kad kiekvienam žmogui būdinga individuali, nepakartojama raida. Tradiciškai pedagogiką iki pastarųjų metų sudarė kelios šakos, kurių kiekvieną sąlygoja ugdymo tikslai, ugdymo objekto amžius ir jo ypatumai, tradiciškai susiformavusi mokyklų sistema, pačios pedagogikos susiformavimo lygis ir t.t.

Edukologija, kaip buvo aiškinta pratarmeje daugiašakis žmogaus ugdymo mokslas. Visus edukologijos mokslus jungia bendras objektas - ugdymas, o skiriasi jie savo tyrimu sferomis bei instituci-jomis.

Pedagogika - edukologijos branduol; - sudaro kelios atsakos:

1. Seimos pedagogika, tirianti ugdymą seimoje.

2. Teorine pedagogika ( ją galima vadinti pedagogikos filosofija) nagrineja ugdymo desningumus, sprendzia pedagogikos mctodologijos problemas.

Teorinė pcdagogika turi dvi atšakas: didaktika (mokymo mokslas) ir auklejimo tcorija, kuria S. Salkauskis. kaip mincjomc, vadino hodegctika.

3. Ikimokyklinė pedagogika tiria ikimokyklinio amziaus vaiku ugdyma. Jos isvados taikomos ikimokyklinėse įstaigose.

4. Mokykline pedagogika sprendzia mokyklinio ugdymo problemas. Jos atsakos - bcndrojo ir profcsinio lavinimo pedagogikos.

Bendrojo lavinimo pedagogikos objeklas - ugdymas bendrojo lavini­mo mokykloje.

Profesine pedagogika - sprendzia ugdymo problemas profesinese, specialiosiose vidurinese bei aukstosiose mokyklose.

5. Istorine pedagogika tiria pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istori­nę raidą.

6. Lyginamoji pedagogika lygindama tiria įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką..

7. Ugdymo technologijos (atskiru dalyku metodikos) tyrineja specifines mokymo dalykų metodikų problemas.

8. Specialiosios pedagogikos - tai kurciuju (surdopedagogika), akluju (tiflopedagogika), protiskai atsilikusių (oligofrenopedagogika), turincių kalbos vystymosi sutrikimių (logopedija) pedagogikos. Specialioji pedagogika, remdamasi bendrosios ir mokyklines pedagogikos isvadomis, rengia specialias programas, pagal kurias psichofizinių sutrikimu turintys zmones ruosiami gyvenimui.

Kitos edukologijos mokslo sakos ir J14 atsakos tebesiformuoja; Lietuvoje jau yra padeti socialines ir kulturos edukologijos pagrindai (J. Vaitkevicius, V. Jakavicius).

Pedagogika iš esmės jaunos kartos ugdymo mokslas.

Tai kartu reiškia, jog nepripažįstant pedagogikos sąvokos plėtimosi įvedus edukologijos terminą, laikytina, kad pedagogika yra pagrindinė edukologijos dalis, jos pagrindas.

Pedagogikos mokslo ryšiai su kitais mokslais.

Nėra nei vieno mokslo, su kurios pedagogika neturėtų kažko bendro.

Ryšio formos:

1. pedagogika remiasi kitų mokslų teorijomis;

2. pedagogika remiasi kitų mokslų tyrimų rezultatais, išvadomis;

3. pedagogika siekia, kad pedagogikos išvadomis naudotųsi kiti mokslai;

4. pedagogika pasinaudoja kitų mokslų tyrimo metodais;

5. pedagogika su kitais mokslais atlieka kompleksinius tyrimus.

Išsamiausiai šiuos ryšius yra aprašęs St. Šalkauskis išskirdamas į grindžiamuosius (pagrindinius) ir vedančiuosius mokslus. Grindžiamuosius mokslus jis skirstė į 3 grupes pagal tai, ar jie tiria žmogaus kūną, ar sielą, ar kūno ir sielos santykiavimą.

Dabartiniu metu mokslininkai pabrėžia pedagogikos ryšius su filosofija – nes ji padeda suprasti žmogaus gyvenimo bei ugdymo tikslus. Pedagogika susijusi su politika – valdžia priima jos veiklą reglamentuojančius dokumentus.

Visi pripažįsta logikos (norėdami lavinti žmogaus protą, privalome suprasti mąstymo dėsningumus), estetikos, etikos (auklėjimo teorijos ir metodikos, uždavinys – remiantis etika parodyti, kokias, kada ir kaip diegti dorovines vertybes jaunosios kartos sąmonėje), psichologijos (tiriant auklėjimo problemas, ypač reikšmingos žinios apie jausmus, charakterį, valią; svarbu žinoti, kokios kiekvieno amžiaus tarpsnio mokinių mąstymo, dėmesio, atminties ypatybės, kuo jie labiausiai domisi ir kodėl, kaip perima naują informaciją ir formuojasi mokėjimus ir įgūdžius), sociologijos (šio mokslo duomenys leidžia suvokti ugdymo priklausomumą nuo visuomenės raidos, vaiko supančios aplinkos) reikšmę pedagogikai.

Norint ugdyti, būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją, todėl edukologija naudojasi žmogaus anatomijos ir fiziologijos mokslų išvadomis. Mezgasi ryšiai su kibernetika (jos dėka pedagogikoje naujais aspektais pradėta tyrinėti grįžtamojo ryšio problema), antropologija, matematika bei vadybos mokslais.

Ugdymas kaip socialinis - kultūrinis reiškinys, jo svarbiausios sąvokos (auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas ir auklėjimas)

Ugdymas - visuomeninės - istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui. Ugdymas - tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą. Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga.

Auginimas — šeimos ir mokyklas veikla, teikianti materialines ir dvasines sąlygas augančiajai kartai bręsti.

Švietimas – procesas, kurio metu formaliai arba neformaliai asmenims perteikiamos žinios ir formuojami gebėjimai. Veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.

Mokymas - sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika.

Lavinimas - psichinių galių ir praktinių mokėjimų bei įgūdžių plėtotė.

Auklėjimas – kryptingas poveikis žmogaus dvasinei ir fizinei plėtotei, kurio tikslas parengti jį visuomenės gyvenimui, gamybinei, kultūrinei veiklai, suteikti žinių, išmokyti veiklos įgūdžių ir būdų, suformuoti vertybių sistemą, kad jis galėtų kuo sėkmingiau plėtotis ir reikštis kaip asmenybė.

Visapusiškos (pilnutinės) asmenybės ugdymas - pagrindinis ugdymo tikslas.

Šiuolaikinės besivystančios informacinės visuomenės sąlygomis visapusiškos asmenybės ugdymas, besiremiantis bendromis žmogiškomis vertybėmis, neišvengiamai išlieka svarbiausiu ugdymo tikslu. Svarbu ugdyti tokį visapusišką žmogų, kuris orientuotųsi gamybinių santykių srityje, gebėtų kūribiškai dirbti pagal specialybę ir prireikus nesunkiai galėtų ją keisti, gebėtų naudotis naujausiomis informacinėmis priemonėmis, aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime. Taigi ugdymas šiuo atveju suprantamas kaip asmenybės visapusiškumo siekimas: jos visų psichinių bei fizinių galių tobulimas,savarankiškumo ir aktyvumo skatinimas, įtraukimas į visuomenės, tautos gyvenimą. Todėl ypač svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškai, skatinant iniciatyvą bei formuojant atsakomybę, siekiant tiek žinių, garesnio išsilavinimo, tiek tiesos, gerio, grožio, sveikatos.

Ugdymo uždaviniai (protinis, dvasinis, socialinis, estetinis, fizinis lavinimas bei auklėjimas).

Ugdymo uždaviniai – tai atskirų asmenybės pusių formavimas vientisame ugdymo procese. Ugdymo uždaviniu laikomi tie veiksmai, kurie būtini tikslui pasiekti.

1. Fizinis lavinimas. Specialūs jo uždaviniai: ugdyti biofizines, sensomotorines organizmo jėgas, tvirtumą, atsparumą, judesių koordinaciją ir taiklumą; valios ištvermę, teigiamas emocijas; veiksmų kooperatyvumą ir grupės bendravimo glaudumą; Kūno kultūra taip pat turi būti siejama su psichinių procesų (jutimų, suvokimo, mąstymo, atminties, vaizduotės) savybių ir būsenų plėtote.

2. Intelekto (proto) lavinimas susietas su sensomotorinių, mąstymo operacijų ir sprendimų ugdymu. Jo uždaviniai: gausinti vaiko sensorinę patirtį, formuoti tikslias sąvokas, atlikti su jomis lyginimo, analizės, sintezės, abstrakcijos ir konkretizacijos operacijas; numatyti savo mąstymo, veiklos ir elgesio padarinius; turtinti kalbą mokslinėmis sąvokomis ir terminais, sudaryti sąlygas daugiau kalbėti ir rašyti, laisvai reikšti mintis ir požiūrius, savikritiškai mąstyti, veikti ir elgtis.

3. Dorinis (dvasinis) lavinimas. Religija yra didelė žmogaus dorinimo vertybė, be jos neįmanomas pilnutinis individo dvasinis ir socialinis gyvenimas. Dorinimo uždaviniai: mokyti dorinio elgesio žodžiu ir pavyzdžiu; įtraukti į dorinę veiklą; vertinti ir koreguoti elgesį doros požiūriu; ugdyti meilę, pagarbą žmogui, pasirengimą jam padėti, gailestingumą ir užuojautą, pareigos ir atsakomybės jausmus nuoširdžiu elgesiu; gailestį dėl blogo elgesio.

4.Estetinis auklėjimas – grožio vertybių, pasireiškiančių, gamtoje, mene, žmonių gyvenime, nesuinteresuoto, intuityvaus išgyvenimo ir sąmoningo grožio vertybių kūrimo gebėjimų plėtojimas. Tiesa, gėris ir grožis – klasikinės vertybės, apimančios visus ugdymo dalykus, ypač estetinį auklėjimą, kuris susijęs su asmenybės pasaulėžiūra, vertybių ir dorovės ugdymo idealais.

5. Socialinis auklėjimas. Jo pamatas – sociumo vertybės. Uždaviniai: drausminimas, darbinis auklėjimas, ekonominis auklėjimas, nacionalinis ir visuomeninis (tautinis, patriotinis, tarptautinis) auklėjimas; veiksmingai keičia asmenybės moralines nuostatas, jos visuomeninę sąmonę.

Ugdymo(-si) vieta asmenybės raidoje.

Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui, siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Ugdymas yra ne tik mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos poveikis. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus. Ugdymas reikalingas asmenybės raidai, kas ji vyktų geriau. Ugdymu perduodame patirtį, svarbiausius bruožus. Jaunas žmogus vis geriau pažįsta pasaulį ir išmoksta racionaliai veikti, mąstyti. Sąlygos, kad ugdymas kuo daugiau padėtų asmens raidai:
1. Būtina kuo geriau pažinti ugdytinius. Pažinimas labai svarbi ugdymo sąlyga.
2. Ugdymas turi būti pakankamai stiprus, giliai paliesti vaiko asmenybę. Tai padeda vaikui atsispirti neigiamoms įtakoms. Svarbią reikšmę turi ir šeima, ir mokykla.

3. Ugdymo įtaka asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia paties vaiko aktyvumas.

4. Paties vaiko siekimas tobulėti, t.y. jo orientacija į saviauklą, į saviugdą ir pan.
5. Ugdymo įtaką apsprendžia ir tai, kiek vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai. Šeima turi pasitikėti mokykla ir mokykla – šeima.

Ugdymo veiksniai (šeima, mokykla, komunikacinės priemonės, bažnyčia, valstybė).

Ugdymo veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios veikmės ugdytiniui.
1. Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu. Tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias savybes. Jame bendrauja tėvas ir motina, todėl sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Šeimyninis ugdymas yra harmoningas ir visašališkas. Pats gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina;
2. Valstybė. Jai priimta rūpintis fiziniu piliečių auklėjimu. Turi teisę rūpintis valstybiniu pilietiniu naujų kartų auklėjimu. Turi rūpintis minimaliu piliečių išsilavinimu. Turi rūpintis profesiniu išsilavinimu, kad žmogus galėtų dirbti visuomenei naudingą darbą.
3. Bažnyčia. Ji turi pareigą ir teisę į dorinį religinį tikinčiųjų auklėjimą. Ji turi teisę steigti mokyklas.
4. Ugdomosios įstaigos. Tai lavinamoji(mokykla formuoja jaunuomenę ryšium su ugdomosiomis gėrybėmis) ir auklėjamoji įstaiga, vykdo ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.
5. Komunikacinės priemonės. Televizija - teigiama įtaka - gauna daug informacijos, pažįsta teorinį pasaulį; neigiama įtaka - sužino apie jėgos kultą, prievartą ir t.t.

Ugdymo veikėjai (tėvai, pedagogai, draugai).

Ugdymo veikėjai – vadovaujantys augančiosios kartos ugdymui asmenys. Jie skirstomi į prigimtinius (tėvai), profesionalius (mokytojai, dėstytojai, auklėtojai), ir visuomeninius (globėjai, lektoriai, masinės informacijos darbuotojai ir kt.). Ugdymo veikėjai siekia vieningo tikslo – asmenybės ugdymo, nors jų veiklos pobūdis skirtingas.

Tėvai - šeimoje prasideda būsimos asmenybės socializacija. Tėvai yra šeimos gyvenimo organizatoriai ir ugdytojai.

Pedagogai - rūpinasi auklėjamuoju ir lavinamuoju ugdymo aspektu.

Draugai - jie neturi ugdomosios intencijos (nesiekia ugdyti), tačiau vis dėlto turi ugdomosios įtakos.

Ugdytinis ir ugdytojas, jų savybės.

Ugdytojai – visi suaugusieji: tėvai, auklėtojai, mokytojai, kunigai, kultūros institucijų veikėjai ir kt.

Skiriamos 2 ugdytojų grupės:

Prigimtiniai ugdytojai – tėvai. Iš jų vaikas paveldi fizinių, psichinių ypatumų pradmenis. Bendraudamas su gimdytojais šeimoje, jis įgyja socialinės sąmonės ir elgsenos pagrindus. Nuo tėvų priklauso paveldėtų, įgimtų pradmenų plėtotė, ypač kūdikystėje ir vaikystėje. Tėvų autoritetas – ugdymo šeimoje pagrindas.

Priskirtiniai ugdytojai – įvairių ugdymo institucijų darbuotojai: lopšelių ir darželių auklėtojai, mokytojai, kultūros, žiniasklaidos atstovai, kunigai ir kt. Darželio auklėtoja, mokyklos mokytojas – priskirtini ugdytojai – profesionalai pedagogai, todėl jų pareiga ne tik profesionaliai ugdyti, bet ir patarti kitiems prigimtiniams ir priskirtiniams ugdytojams.

Išskiriami 3 pedagogo veiklos barai:

Konstruktyvinė veikla – tai ugdymo planų (tolimųjų ir artimųjų) sudarymas.

Organizacinė veikla – tai pedagoginės dienos (užsiėmimų, pamokų, renginių, grupės vedimo) organizavimas.

Komunikacinė (bendravimo) veikla – organizacinės veiklos šerdis. Tik bendraujant su ugdytiniais galima įgyvendinti tai, kas suplanuota.

Pedagoginio darbo tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę, augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą – materialines ir dvasines vertybes.

Pageidaujamos pedagogo savybės:

Prigimtinės – pagrindinės jų meilė vaikams ir pakantumas. Be jų nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų. Žinoma meilės nereikia primygtinai demonstruoti – tą vaikai labai greitai perpranta. Taip pat svarbu su kokių amžiaus tarpsnių ugdytiniais pedagogui sekas geriau bendrauti (su vaikais, paaugliais, vyresniaisiais).Paminėtini ir vyraujantys temperamento bruožai.

Įgyjamos – a) bendražmogiškos ir b) profesinės. Svarbiausios bendražmogiškosios savybės yra dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas. Profesinės savybės įgyjamos per pedagoginį išsimokslinimą ir pedagoginį patyrimą.

Pedagoginiame išsimokslinime svarbiausia: suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę – padėti skleistis asmenybei mokslinant, lavinant ir auklėjant; pažinti ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų; suprasti ugdymo reiškinį ir jį sąlygojančius veiksnius.

Pedagoginiame patyrime svarbiausia: mokėti analizuoti ugdomąjį (apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystymą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį, nustatyti grupės išsivystymo lygį, santykius); mokėti nustatyti savo ir kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis; mokėti planuoti ugdomąją veiklą; mokėti parinkti tinkamiausius mokslinimo, lavinimo ir auklėjimo būdus, juos kūrybiškai panaudoti; mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės; įvaldyti pedagoginę techniką ( išmokti pedagoginio takto, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybingą darbo aplinką, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose ir pan.)

Ugdytiniu suprantamas visų amžiaus tarpsnių ir visų socialinių padėčių žmogus (embrionas, naujagimis, vaikas, paauglys, jaunuolis, suaugusysis; darželinukas, mokinys, daktarantas, darbininkas, pensininkas ir t.t.).

Ugdytinius supa begalinis kosminės, socialinės, materialinės ir dvasinės kultūros informacinis srautas. Sąveika su juo kuria individo biografiją, o šioji – asmenybę. Taip vyksta asmenybės vystymasis.

Veiklos ir dvasinio gyvenimo biografija įstringa į atmintį, pasąmonę ir sąmonę, vadinasi nuo išorinės ir vidinės biografijos priklauso asmenybės saviraiška, vertingumas. Padėti kurti vertingą biografiją visais amžiaus tarpsniais – vadinasi, padėti žmogui tapti pilnutine asmenybe, garantuoti jo prasmingą ugdymąsi.

Žmogaus veiklos ir dvasinio gyvenimo istorija yra individuali. Ją sąlygoja ne tik paveldėjimas, bet ir gyvenimo įvykiai. Ugdytinis ne visada susivokia įvykių ir situacijų sraute, reakcijos į jį būna neadekvačios. Tai jį dezintegruoja su aplinka (bėgama nuo jos arba kovojama su ja). Adekvačios reakcijos į įvykius ir situacijas formuoja integruotą asmenybę. Todėl adekvatus elgesys apibūdina sveiką, intelektualią, emociškai patvarią asmenybę.

Individualioje žmogaus istorijoje išryškėja vienų ar kitų įvykių ir situacijų vaidmuo asmenybės tapsmui. Vieni įvykiai, situacijos daugiau veikia biologinę, kiti materialinę, treti – dvasinę individo gyvenimo sferą. Formuojasi biologinis, materialinis, dvasinis ugdytinio tipas.

Asmenybės biografijoje išryškėja veiklūs – neveiklūs, iniciatyvūs – neiniciatyvūs, kūrybingi – nekūrybingi ugdytinių tipai. Jų ugdymas reikalauja specialių priemonių. ( Geriausias yra veiklus – iniciatyvus – kūrybingas ugdytinis).

Individo biografijos raidai įtakos daro įgimtas asmenybės intravertiškumas arba ekstraversiškumas. Ugdymo procese jie skirtingai dalyvauja sukeldami ugdytojams antipatijos, simpatijos jausmus, keldami šiems skirtingus reikalavimus.

Svarbios savybės smalsumas (būna įgimtas) ir žingeidumas (įgytas). Su jomis susietas mokslumas ir nemokslumas.

Individo biografijos ir kartu asmenybės raidai ypatingą reikšmę turi socialinė – kultūrinė padėtis šeimoje (vaikų namuose, religinėje bendruomenėje, mokykloje, darbovietėje). Sociokultūrinis ir asmeninis statusas lemia pasitikėjimą savimi. Todėl būtina kurti tinkamą sociokultūrinę aplinką ir žmogaus vertingumą puoselėjančią atmosferą.

Ugdytinio vieta ir vaidmuo ugdymo procese, jo individualūs ir amžiaus bruožai

Ugdytinis yra ugdymo proceso subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė t. y. turinti tikslą sąveika, kaip žinome ir apibrėžia ugdymo sąvoką.

Ugdytojui žmogus (kaip ugdytinis) yra vientisas, t.y. nedalijamas. Jam svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą. Žmogaus fizinė sandara yra anatomijos ir fiziologijos mokslų objektas. Kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga jau vien dėl to, kad skirtingos yra nervų sistemos – materialus psichikos pagrindas.

Ugdymo sėkmė didele dalimi priklauso nuo ugdytinių amžiaus savybių ir jų galimybių žinojimo, nuo jų kaitos tendencijų supratimo. Amžiaus tarpsnių ypatybės – būdingiausi, tipiški, dažniausi ugdytinio psichinio bei fizinio išsivystymo bruožai, kuriuos sąlygoja fiziologinės ir psichinės raidos lygis.

Kūdikystė – iki 1 metų. Kūdikio aktyvumą reguliuoja besąlyginiai refleksai. Vėliau išmokstama laikyti galvą, sėdėti, manipuliuoti daiktais, stovėti ir t.t. žymiai išsiplečia socialiniai santykiai. Vaikas sugeba atskirti suaugusius, juos pakviesti, ko nors paprašyti. Jis ieško socialinių kontaktų, jis nori pažįstamų artumo, draugijos, prašosi pakeliamas ant rankų tarsi laukdamas švelnių glamonių.

Ankstyvoji vaikystė – 1-3 metai. Antraisiais gyvenimo metais bendraujant su suaugusiais intensyviai lavėja kalba. Antrųjų metų pabaigoje jaučiama savarankiškumo tendencija. Kitų globa vaiką pradeda varžyti, jis ima save išskirti iš aplinkos, suvokti savąjį “aš”. Pirmą kartą pasigirsta “aš pats”. Vaikas bando pats šaukšteliu pavalgyti, pats rengtis. Taip formuojasi savimonė, gimsta asmenybė. Atsiranda tyrinėjimo, žvalgymo, judėjimo, informacijos poreikiai. Šiuo laikotarpiu labai svarbu, kad tėvai aktyviai bendrautų su vaiku.

Pirmoji vaikystė – 3-6 metai. Santykiai su pasauliu išsiplečia. Ryšių apimtį ir įvairumą sąlygoja naujo psichinio vystymosi šuolis. Vaikas eksperimentuoja erdvės ir laiko sąvokomis (toli, arti, šone, vakar, rytoj ir t.t.). Užsiimdami įdomia veikla sugeba išlaikyti dėmesį. Vaiko mąstymas labai susijęs su kalba. Vis dėlto, mąstymas yra labai ribotas (apibendrinimai skurdūs, fantastiką laiko realybe. Atsiranda priežastinio mąstymo daigai (klausimai „kodėl“). Vaikas daug žaidžia (netgi atlikdamas ūkines užduotis, pvz. tvarkydamasis), nesugeba suvalydi emocijų, todėl pasirodo pirmieji kaprizai. Jo veiklos motyvai darosi sudėtingi, vaikas išmoksta tikslingai veikti, nurodo žaidimo tikslus, džiaugiasi pasiekimais.Greta pažintinių bei smalsumo poreikių labiau išryškėja priklausomumo, švelnumo ir savinimosi poreikiai.

Antroji vaikystė – 7-10 metai. Vaikas ateina į mokyklą. Suvokimas glaudžiai susijęs su emocijomis (ryškesni daiktai sukelia nuostabą, emocingas mokytojo pasakojimas – juoką ir .t.t.), todėl emocingumas didelę reikšmę turi ir dėmesiui. Kokybiškai pasikeičia mąstymo būdas. Tą pokytį sąlygoja sistemingas mokymas, naujų žinių, intelektinių mokėjimų ir įgūdžių įsisavinimas. Nors mąstyme vyrauja vaizdiniai, nors mąstoma loginėmis operacijomis, bet palaipsniui įgyjama nauja patirtis, įgalinanti vaikus nustatyti plačius ryšius ir priklausomybę, suvokti abstrakčias sąvokas. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai dar nesuvokia bendruomenės tikslų, tačiau gerai supranta blogo mokymosi ar nedrausmingumo pasekmes. Mokytojas – didžiulis autoritetas.

Paauglystė – 12-15 metai. Vyksta spartus fizinis vystymasis. Stipriai paaugama. Raumenys darosi nepajėgūs valdyti galūnių, todėl paauglio eisena sunki, rankų judesiai negrakštūs. Širdis vystosi greičiau, iš čia kraujospūdis, galvos skausmai, nervinis ląstelės nuovargis. Dėl to dažnai krenta paauglių darbštumas, jie nepajėgia ilgesnį laiką sutelkti dėmesio, atsiranda nervinis išsekimas, būna ir širdies negalavimų. Pakinta ir vidaus sekrecijų liaukos, jų funkcionavimas. Jos veikia viso organizmo, ypač nervų sistemos pertvarkymą. Didelę reikšmę įgyja lytinis brendimas. Berniukai darosi vyriškesni, o mergaitės – moteriškesnės. Atsiranda antriniai lytiniai požymiai. Berniukams atsiranda poliucijos, o mergaitėms – menstruacijos. Paaugliams, neturintiems pakankamai žinių apie savo fiziologiją, gali kilti daug klausimų ir neaiškumų. Apie 11-uosius metus abstraktus mąstymas pasiekia beįveik suaugusio žmogaus lygį. Paaugliui būdingas ribotas visuomeniškumas – jam nepriimtina suaugusiųjų draugystė, nes šie nenoriai pripažįsta jo subrendimą ir savarankiškumą. Emociškai pasidaro nepriklausomi nuo tėvų, bet taip pat laikotarpis, kai tėvai turi bendrauti su savo vaikais, padėti jiems tą nepriklausomybę pasiekti.Jis linkęs bendrauti su savo bendraamžiais ir truputį vyresniaisiais už save. Paaugliams jų grupės nuomonė, jų normos yra nepaprastai svarbios. Savo bendraamžių grupėje paauglys būna komunikatyvus, veiklus, pasiryžęs rodyti geriausias pastangas, jeigu jis jaučiasi pripažintas savo aspiracijų lygyje. Be artimo draugo, paaugliai turi ir partnerių, su kuriais praleidžia savo laisvalaikį. Išryškėja pirmieji ryškūs emociniai išgyvenimai dėl kitos lyties. Išryškėja asmenybės aktyvumas - griebiamasi įvairios veiklos, o užklasiniai interesai kartais tampa svarbesni už mokyklinius. Ryškiau nei bet kada atsiskleidžia savimonė. Emocingai vertina įvykius, tačiau jo emocijos pastovesnės nei pradinukų. Susiformuoja socialinė elgesio motyvacija (pasijuntama suaugusiais, veržiamasi į klasės, bendraamžių gyvenimą, nebenori būti vaiku., darosi savarankiškesnis, kritiškesnis). Vienoda veikla greitai tampa nuobodi. Viena svarbiausių paauglio veiklos motyvų yra užtikrinti savo socialinį statusą. Mokytojas dažnai autoritetu nebebūna.

Ankstyvoji jaunystė – 16-18 metai. Ankstyvosios jaunystės tarpsniu mergaitės ir berniukai įsigilina į mokymąsi kaip į tolimesnės jų egzistencijos pagrindą. Mokymasis tampa svarbiausiu, esminiu jų gyvenimo uždaviniu. Vieni mokymo dalykus mokosi vienodai gerai, kiti atsirenka tik kai kuriuos dalykus gerai mokytis, tretieji mokosi žemiau savo sugebėjimų. Ankstyvojoje jaunystėje laisvalaikis įgauna visiškai kitokią prasmę, negu jis turėjo paauglystėje: paauglys rūpinosi draugų akivaizdoje apginti savo subrendimą, o jaunuolis nori laisvalaikį skirti suaugusio žmogaus gyvenimui. Šiame amžiaus tarpsnyje labai pasikeičia vaiko santykiai su draugais, tėvais ir kitais suaugusiaisiais. Tai sąlygoja intelektinis brendimas, pusiausvyra tarp pilietiškų emocijų, sukaupta gera bendravimo patirtis. Jaunuoliui/jaunuolei pabudusi savigarba neleidžia vaikiškai elgtis – siekiama saikingos jausmų raiškos, siekiama nepasiduoti nuotaikų kaitai. Jaunystės tarpsniui būdingi sudėtingi saviraiškos būdai: dalyvavimas konkursuose, parodose, produktyvi ir kūrybinga veikla, jos rezultatų demonstravimas. Viena socialinių kontaktų ieškojimo formų yra draugystės ieškojimas. Ankstyvojoje jaunystėje motyvacijos formavimas įgyja naują pobūdį: dominuojantį vaidmenį vaidina įvairūs pažintiniai, socialiniai, estetiniai, etiniai, profesiniai ir kiti interesai.

Jaunystė arba ankstyvasis subrendimo amžius – 18-21 metai. Būdingiausias šio amžiaus bruožas – savarankiškumas. Aukštas asmenybės savarankiškumo brandos rodiklis yra parengtis imtis atsakomybės už socialiai reikšmingų uždavinių realizavimą. Aukštas intelektinis lygis matyti iš to, kad subrendęs žmogus adekvačiai vertina faktus, reiškinius ir įvykius, pagrįstai juos skiria, lengvai apibūdindamas esminius bruožus ir juos atskirdamas nuo atsitiktinių, nebūtinų, neesminių dalykų. Subrendusi asmenybė pasižymi jautrumu kitiems, kitų poreikių atjautimu ir supratimu. Subrendusio žmogaus veiklos ir santykių motyvacijos pagrindas – jo emocinė sąveika su darbo ir buities situacija; pati veikla, įvairių funkcijų atitikimas motyvuoja jo veiklą. Subrendęs žmogus pasižymi stabilia pasaulėžiūra, jis turi aiškius požiūrius ir tvirtus atsakymus į pagrindinius gyvenimo bei būties klausimus.

I subrendimo arba pirmasis suaugusiojo amžius – 22-35 metai. Žmogus visiškai subręsta biologiškai, intelektualiai, socialiai, įsitvirtina darbe, sukuria šeimą, gimdo vaikus. Keičiasi požiūris į vyro ir moters santykius, vaiką, jo globą ir slaugą, iškyla nauji buitiniai ir ekonominiai interesai. Apie 35m. intelektinės galios pasiekia kulminaciją, todėl nesunku persikvalifikuoti.

II subrendusio arba vidurinysis suaugusiojo amžius – 36-60-65 metai. Didelę įtaką daro per pastaruosius 15m. įgyta intelektinė, socialinė, profesinė patirtis, nes pajėgiama racionaliau spręsti įvairius klausimus, mažiau vadovaujamasi emocijomis. Tėvai išgyvena skyrybas su vaikais.

Pagyvenusio žmogaus amžius – 61-74 metai. Išeinama į pensiją. Šis įvykis sunkiai išgyvenamas, nes patiriamas tarsi atmetimo, izoliacijos, nereikalingumo jausmas. Ilgainiui jaučiamas senėjimas, fizinis silpnėjimas, nors intelektas dar veiklus. Kyla noras šviestis, mokytis.

Senatvė – 75-90 metai. Sunkių praradimų, skausmo metas, nes miršta artimieji, jaučiama savo negalia, artėjanti mirtis. Dvasinės galios pranašesnės už fizines, todėl siekiama įveikti ligas, drąsiai pasitikti likimą.

Ilgaamžiškumas – 90 ir daugiau metų. Visi vienmečiai mirę, nebėra artimųjų, žmogus lieka vienas pasaulyje. Jėgos nusilpsta, sutrinka aplinkos suvokimas, artimoji atmintis bejėgė, tik dar logiškai mąstoma. Jam reikalinga slauga. Nebesidomima dvasinėmis problemomis.

Kiekvienas ugdytinis – individualybė, jam būdingas savitas įgimtų ir įgytų savybių derinys. Todėl ugdytiniai vienas nuo kito skiriasi įvairiomis intelekto savybėmis, gebėjimais, interesais, charakteriu, t.y. psichinių procesų, būsenų ir savybių bruožais, o taip pat fizinėmis galiomis. Trumpai tariant, individualių savybių formavimasis yra susijęs su įgimtais bruožais, o taip pat įvairiomis gyvenimo ir aplinkos sąlygomis bei pirminiu vaiko ugdymu šeimoje.

Kiekvienam ugdytiniui būdingi vienokie ar kitokie psichikos bruožai: suvokimas ir mąstymas, gebėjimas sutelkti ir paskirstyti dėmesį, atminties tipai, interesai, charakterio bruožai, nevienodas jautrumas ir t.t Jie gali skirtis kiekybiškai ir kokybiškai, gali gilėti, plėtotis veikiant gyvenimo sąlygoms, socialinei aplinkai ir ugdymui.

Žymūs individualūs skirtumai, susiję su pažinimo gebėjimais, yra ugdytinių darbingumas (pvz., vieni gali ilgai ir įtemptai dirbti, kitiems susikaupti labai sunku; vieni greitai suvokia, kiti lėtai)

Ryškus individualūs skirtumai emocinių procesų bei valio srityje (pvz., vieni audringai reiškia jausmus, kiti ne).

Įvairūs ir ugdytinių interesai (vieni domisi humanitariniais dalykais, kiti – tiksliaisiais; vieni praktikai, kiti – teoretikai ir pan.)

Ugdytinių pažinimas – ugdymo išeities pozicija, jo svarba ugdymo procese. Įvairūs mokinių pažinimo aspektai (gebėjimų, poreikių, interesų ir kt.)

Bene svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti mokinius: reikia žinoti jų amžiaus tarpsnio, taip pat ir individualias savybes.

Norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno mokinio raidai, turime žinoti ne tik jų gebėjimus ir interesus, bet turime žinoti ir daugelio psichinių savybių, tokių kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi ir t.t. lygį. Mokinio darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, t.y. su mokinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius.

Reikšminga mokytojui yra informacija ir apie mokinių fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę. Ne pro šalį žinoti vaiko materialinę, socialinę, kultūrinę bei pedagoginę aplinką. Pedagogas siekdamas visapusiškai pažinti mokinį privalo gerai pažinti jo šeimą, todėl svarbu lankytis mokinio šeimoje, susipažinti su tėvais.

Mokinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo metu. Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai yra koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos.

Siekiant pažinti ugdytinio asmenybę, reikia vadovautis atitinkamais principais. 1. Objektyvumo principas – reikalauja, kad visi duomenys apie ugdytinio asmenybę būtų surinkti natūraliomis jo veiklos ir gyvenimo sąlygomis. 2. Ugdytinio kaip besivystančios asmenybės tyrimo principas reikalauja prisiminti, kad ugdytinio fizinis, intelektualinis, jausmų ir valios išsivystymas jau yra pasiekęs tam tikrą, jo amžių atitinkantį lygį, tačiau kai kurios psichinės savybės dar nėra galutinai susiformavusios. 3.Veikiančios ugdomosios asmenybės tyrimo principas reikalauja ne vien tik nurodyti vienas ar kitas psichines ugdytinio ypatybes, bet ir atskleisti tipiškas asmenybės savybes, pasireiškiančias būdingoje jo veikloje. 4. Aktyvaus poveikio, tiriant ugdytinio asmenybę, principas reikalauja iš tiriančiojo ne tik konstatuoti atitinkamas psichines ugdytinio ypatybes, išryškėjančias jo veiksmuose, poelgiuose, atsiskleidžiančias jo veiklos ir kūrybos produktuose, bet ir pagal galimybes veikti šias savybes, numatyti ir parinkti reikiamą metodiką. 5. Tolesnio ugdytinio asmenybės raidos prognozavimo principas siejasi su tuo, kad ugdytinio asmenybės pažinimas nėra pats sau tikslas, o tik priemonė, atsižvelgiant į besiformuojančias ypatybes parinkti tinkamus pedagoginio poveikio būdus, skatinančius jo saviraišką.

Pagrindinė ugdytinio veikla – mokymasis. Vadinasi, pažinti ugdytinį pirmiausia turime dėl to, kad galėtume skatinti kiekvieno ir visų norą mokytis, jų aktyvumą, plėtoti savarankiškumą. Taip pat dėl to, kad galėtume kuo labiau atsižvelgti į poreikius ir interesus, į kiekvieno gyvenimišką patirtį – tokiais atvejais lengviau sudominsime perteikiama informacija.

Šiuolaikiniame ugdymo procese ugdytojas orientuotas į ugdytinį. Jam svarbu, kad kiekvienas klasėje jaustųsi saugus, mylimas, gerbiamas, kad būtų skiriamas jo savarankiškumas ir individualumas. Todėl siekiant veiksmingo pedagoginio bendravimo, norint išvengti konfliktų tarp ugdytinio ir ugdytojo būtina gerai pažinti kiekvieną klasės moksleivį.

Kokybiniai ir kiekybiniai mokinių pažinimo (tyrimo) metodai: stebėjimas, apklausa (interviu, pokalbis, anketa), testai, pedagoginis eksperimentas, sociometrija, veiklos rezultatų, dokumentų, tekstų analizė

Tyrimams naudojami dviejų rūšių duomenys: kiekybiniai (daugiausia skaitiniai) ir kokybiniai (daugiausia žodiniai).

Stebėjimas – tai universaliausias duomenų rinkimo metodas. Mokytojas gali stebėti ugdymą natūraliomis sąlygomis: ugdytinių veiklą klasėje, po pamokų, laisvalaikiu ir pan. Stebėjimo objektas – ugdytinių išorinis elgesys, jų veikla, pasisakymai.

Stebėjimas esti dvejopas: natūralus ir kontroliuojamas. Natūralus stebėjimas gali būti tiesioginis (tikslingai organizuotos veiklos bei elgesio suvokimas) ir netiesioginis (asmenybės pažinimas stebint ne jos veiklą ir elgesį, bet veiklos rezultatus). Veiklos rezultatai – tai ugdytinių rašiniai, piešiniai, dainavimas, muzikavimas ir pan. Kontroliuojamas stebėjimas – tai natūralus eksperimentas.

Eksperimentas – psichinių reiškinių tyrimas darant aktyvų poveikį, tikslingai sudarant ir keičiant sąlygas. Sukurdamas tokias sąlygas tyrėjas gali:

Nustatyti, kokios priežastys sukėlė tiriamąjį reiškinį;

savo nuožiūra kai kuriuos komponentus keisti ir detaliau nustatyti jų poveikį;

Bandyti pakartoti ir gautus faktus patikslinti.

Eksperimentas – psichinių reiškinių tyrimas darant aktyvų poveikį, tikslingai sudarant ir keičiant sąlygas. Paprastai išskiriamos 2 pagrindinės eksperimento rūšys – laboratorinis ir natūralus. Pastarasis taikomas plačiau, ypač naudingas tiriant vaikus. Ypatinga natūralaus eksperimento forma yra psichologinis – pedagoginis eksperimentas, kuriame psichologinė užduotis siejama su mokymo ir auklėjimo užduotimi. Didžiausias šio eksp. Privalumas – natūrali aplinka.

Sociometrija – tai grupės narių bendravimo ir tarpusavio santykių įvertinimo metodas. Ji gali būti dvejopa.

Grupės narių aktyvumo, sprendžiant bendrą problemą, įvertinimas;

Simpatijų ir antipatijų grupėje matavimas (leidžia įvertinti tarpasmeninių santykių būklę grupėje)

Kiekvienas grupės narys prašomas nurodyti, kuriuos grupės narius jis mėgsta, o kurių – ne, su kuriais norėtų ir nenorėtų kartu dirbti tam tikrus darbus, leisti laisvalaikį ir pan. Suskaičiuojama ir surašoma į lentelę, kas kiek kartų buvo pasirinktas kaip pageidaujamas, kaip nepageidaujamas, kas iš viso nebuvo paminėtas.

Pagal gautus duomenis galima nustatyti kiekvieno grupės nario sociometrinį statusą. Jis nustatomas pagal tai, kiek kartų tą narį kiti nurodė kaip pageidaujamą ar nepageidaujamą.

Testai. Išskiriami didaktiniai ir psichologiniai testai. Mokymo rezultatams tirti naudingi didaktiniai testai, kurių turinį sudaro įvairių mokymo dalykų užduotys, dažniausiai reikalaujančios parinkti vieną ar kelis pasiūlytus atsakymus. Psichologiniai testai skirstomi į 3 grupes: įvairūs situaciniai testai (skirti motyvacijai, sugebėjimams, charakterio savybėms nustatyti); psichometriniai testai (įvairių gebėjimų ir projekciniai testai); asmenybės testai (tiriami ugdytinių interesai, požiūriai ir pan.

Anketa. Pagal formą gali būti a) su duotais galimais atsakymais į klausimus, kuriuos mokiniai turi atrinkti ar atsakyti taip/ne; b) su savarankiškai pačių suformuluotais atsakymais. Mokinio individualybei pažinti geriau b) forma.

Pokalbis/inteviu labiausiai tinka siekiant tiesioginio kontakto bei pažinties su pačiu mokiniu ir rinkti kitą medžiagą. Jis taip pat yra labai universalus, padeda gauti išsamią diagnostinę informaciją apie daugelio ugdymo tikslų realizavimą. Daugeliu atveju pokalbis padeda interpretuoti stebėjimo duomenis, jis ypač vertingas diagnozuojant veiklą bei elgesio motyvus. Išskiriami 3 pokalbio tipai: standartizuotas (turi aiškų tikslą, iš anksto numatytus pagrindinius klausimus), nestandartizuotas (vyksta laisvai ir lanksčiai) ir pusiau standartizuotas (išskiriama pagrindinių klausimų grupė, o pagalbinius klausimus galima pateikti arba ne priklausomai nuo situacijos).

Veiklos rezultatai – ugdytinių rašiniai, piešiniai, dainavimas, muzikavimas, (nuo čia parašiau, kaip suprantu, nes tarp metodų tokie dalykai neparašyti) mokymosi rezultatai; tektų analizė – galbūt tie patys rašiniai, laiškai, dokumentai – galbūt mokinio byla, anamnezės duomenys iš mokyklos medicinos darbuotojo ir pan.

Duomenų apie mokinį panaudojimas ugdymo procese

Čia kaip ir pažinimo svarba ugdymo procese (pakartosiu smulkiu šriftu, kad nereikėtų ieškoti). Pagrindinė ugdytinio veikla – mokymasis. Vadinasi, pažinti ugdytinį pirmiausia turime dėl to, kad galėtume skatinti kiekvieno ir visų norą mokytis, jų aktyvumą, plėtoti savarankiškumą. Taip pat dėl to, kad galėtume kuo labiau atsižvelgti į poreikius ir interesus, į kiekvieno gyvenimišką patirtį – tokiais atvejais lengviau sudominsime perteikiama informacija.

Šiuolaikiniame ugdymo procese ugdytojas orientuotas į ugdytinį. Jam svarbu, kad kiekvienas klasėje jaustųsi saugus, mylimas, gerbiamas, kad būtų skiriamas jo savarankiškumas ir individualumas. Todėl siekiant veiksmingo pedagoginio bendravimo, norint išvengti konfliktų tarp ugdytinio ir ugdytojo būtina gerai pažinti kiekvieną klasės moksleivį.

6. Ugdytojo bruožai (pedagogo pašaukimas, jo pedagoginis kryptingumas, profesinės žinios, pedagoginių taktu. pedagoginiai sugebėjimai, meistriškumas). Šiuolaikinės mokytojų problemos. Pedagogų kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas ir atestavimas. XXI amžiaus iššūkiai švietimui.

Ugdytojo bruožai

Sakoma, kad geru pedagogu reikia gimti. Iš tikrųjų, įvairioje pedagogo veikloje, visų pirma organizuojant mokymo procesą, didelės reikšmės turi pedagogo asmenybės bruožai, jo kūrybiškumas, savotiška pedagoginė nuojauta, vadinamoji “ pedagoginė gyslelė ”t. y pedagoginis pašaukimas. Pedagoginis pašaukimas – tai asmenybės charakterio ir motyvacinių savybių visuma, reikalinga pedagoginiam darbui, suprantant šią veiklą kaip savo gyvenimo paskirtį šis pašaukimas – lyg vidinė pedagogo profesijos pusė, kurią sąlygoja poreikis bendrauti su jaunimu, meilė mokiniams, skatina tokios savybės, kaip gebėjimas pažinti ir vadovauti, pasirengimas padėti ir atjausti, mokėjimas suprasti, paveikti ir pan., labai reikšmingas pedagoginio pašaukimo bruožas ir gebėjimas bendrauti, tam tikro saiko jausmas, kas paprastai vadinama Toks mokytojas, kuriam būdingas pašaukimas, ypač kai turi pedagoginių žinių ir domisi ugdymo mokslu, gana greitai suranda reikiamas poveikio priemones bei būdus, nesunkiai moksleivius paveikia ir nukreipia juos norima linkme, įgyja jų pasitikėjimą. Suprantama, tam reikalingas atsakingas požiūris į savo darbą, meilė ir nuoširdumas vaikams, noras juos pažinti ir suprasti, skaitymasis su jais, jų gerbimas, tam tikras entuziazmas, greitas orientavimasis keičiantis situacijai, gebėjimas analizuoti savo veiksmus ir jų rezultatus. Šios savybės – tai mokytojo talentas. Šis talentas sėkmingai plėtosis tada, kai mokytojas, ieškodamas naujų sprendimų, nuolat domėsis pedagogika, seks jos naujoves. Mokytojas, daug metų kūrybiškai dirbdamas, sukaupia vertingą patirtį. Todėl labai svarbu tokius pedagogus skatinti, kad jie savo patirtį apibendrintų, skleistų, kad ja aktyviai domėtųsi mokyklų vadovai bei pedagogikos specialistai. Tačiau ir talentingas pedagogas neišvengiamai taps amatininkų, jeigu jo išradingumas nesirems nuolat gausėjančiomis mokslinėmis pedagogikos žiniomis. Jeigu mokytojas ignoruoja ugdymo dėsningumus, jis gali atnešti ir didžiulės žalos. Nežinodamas pedagogikos išvadų, apibendrintos ugdymo patirties, eksperimentuodamas mokytojas gali padaryti ir nemažai klaidų. Galima pridurti, jog įvairiems ieškojimams susikurti savajai pedagogikai, nežinant, kad atitinkamos idėjos jau atskleistos ir pripažintos, pasiteisino praktikoje, reikalingas ir dažnai netrumpas laikas. Žinoma, yra atvejų, kai sėkmingai mokytojauja žmonės be atitinkamo teorinio pedagoginio išsilavinimo, specialaus pasirengimo pedagoginiam darbui. Pasirodo, jog be gilesnių pedagoginių žinių neblogai dirbama tais atvejais, kai ilgesnį laiką kaupiama savoji patirtis, pasiremiant bandymų ir klaidų metodu bei savaisiais įgimtais pedagoginiais gebėjimais, asmenine intuicija, kai prisimenama kitų pedagoginė veikla. Lemiamą vaidmenį šiuo atveju vaidina pati asmenybė, jos atitinkamos savybės.

Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus.

Pedagoginis meistriškumas - didelis kurioje nors srityje sumanumas. Tai tobula pedagoginė ugdomoji veikla, kurią lemia asmeninių mokytojo savybių, jo žinių ir gebėjimų sintezė. Jis vienas svarbiausių pedagogo autoriteto veiksnių, pasiekiamas nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus ir įgūdžius. Svarbiausi pedagoginio meistriškumo ir su juo susijusio sėkmingos ugdomosios veiklos sąlygos: gilios savo dėstomojo dalyko žinios, profesinis-pedagoginis pasirengimas, domėjimasis mokslo naujovėmis, visuomeniniu gyvenimu, reikšmingi ir specialūs gebėjimai (hobi), reiklumas sau ir mokiniams, meilė mokiniams, pedagoginis taktas, mokytojo autoritetas, mokėjimas sudominti vaikus, sudėtingus dalykus padaryti paprastais, sunkius- lengvais, greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti, valdyti save, kalbą, kalbos toną, judesius, žvilgsnį, šypseną, žodžius.

Šių pedagoginio meistriškumo bruožų įgyjimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų.

Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės savybės, leidžiančios lengvai ir gerai dirbti pedagoginį darbą.

Organizuotumas – pedagogo sugebėjimas tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti mokymo priemones, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių.

Komunikatyvumo sugebėjimai padeda lengvai užmegzti santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti palankumo ir pasitikėjimo santykius, keistis informacija. Komunikacija skirstoma į žodinę ir nežodinę.

Kūrybiniai sugebėjimai – naujumo, originalumo šaltinis. Jis sudaro sąlygas tikslingiau ir originaliau organizuoti mokymo procesą. Kūrybingas pedagogas nuolat tobulina mokymo ir auklėjimo procesą ir jaučiasi patenkintas savo veiklos rezultatais.

Akademiniai. Lengvas naujų dalykų supratimas, ilgalaikis įsiminimas ir pasiruošimas įsisąvintą medžiagą atgaminti reikiamu momentu.

Ekspresyviniai sugebėjimai. Jais pasižymintis pedagogas moka įtikinti, paveikti visą klasę ar auditoriją. Labai svarbu raiškiai kalbėti, valdyti kalbos intonaciją ir toną, patraukti klausytojų dėmesį.

Pedagoginiai sugebėjimai yra glaudžiai susiję su meistriškumu.

Mokytojo profesijos pedagoginės kompetencijos: Informacinių technologijų naudojimo; ugdymo/si aplinkų kūrimo; dalyko turinio planavimo ir tobulinimo; mokymosi/si proceso valdymo; mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo; mokinių motyvacijos ir paramos jiems; mokinio pažinimo ir jo pažangos pripažinimo; profesinio tobulėjimo.

Šiuolaikinės mokytojų problemos: bendravimo problemos; vertinimo problemos; etikos stoka; didaktiniai; vadovavimo kl.pr; kantrybės stoka; neigiamos savybės: abejingumas; teigiamų emocijų klimato stoka.

Pedagogų kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas ir atestavimas.

Vienas iš svarbiausių švietimo reformos tikslų – pedagogų rengimas ir jų kvalifikacijos tobulinimas. Yra keturi mokytojų ruošimo lygiai: studijos aukštesniojoje mokykloje; studijos aukštojoje mokykloje (bakalauras); magistrantūra; doktorantūra.

Pedagogo kvalifikacinis tobulinimasis – nenutrūkstamas procesas, suaugusių švietimo sudėtinė dalis. Mokymosi įstaiga, kurioje dirba pedagogas, sudaro tam reikiamas sąlygas. Per 5 metus pedagogui skiriamas ne mažiau kaip 2 mėnesių trukmės laikas, kurio metu gaudamas visą atlyginimą, jis tobulina savo kvalifikaciją.

Didžiausia šalyje pedagogų kvalifikacijos tobulinimo įstaiga – Pedagogų profesinės raidos centras.

Veikia mokytojų kvalifikacijos kėlimo regioniniai centrai, taip pat mokytojų kvalifikacijos kėlimo fakultetai arba centrai, įsteigti universitetuose. Kvalifikacijos tobulinimas skirstomas į formalų ir neformalų. Formalusis - šios dėstomo dalyko ir jo metodikos, ped., psich, humanitarnių ir socialinių disciplinų kursai, tikslinės stažuotės. Neformalusis — tai savarankiška pedagogo saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos ir valstybė remia tiek, kiek kurso turinys atitinka mokyklos interesus. Pedagogo profesinio pasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Pedagogo atlyginimo dydis priklauso nuo kvalifikacijos kategorijų. Mokytojams suteikiamos kvalifikacijos: mokytojas, vyr. mokytojas, mokytojas metodininkas, mokytojas ekspertas.

Pedagogų perkvalifikavimas (naujos arba papildomos specialybės įgijimas) yra aktualus dėl demografinių pokyčių, švietimo įstaigų tinklo pertvarkos ir kintančio ugdymo turinio. Dvi ir daugiau specialybių įgijęs pedagogas yra lankstesnis bei saugesnis kintančioje pedagoginio darbo rinkoje.

Kiekvienas aukštąjį ar aukštesnįjį pedagoginį išsilavinimą turintis asmuo gali persikvalifikuoti, įgydamas kito mokomojo dalyko pedagogo kvalifikaciją. Persikvalifikuoti pedagoginiam darbui gali ir kiti aukštąjį, aukštesnįjį išsilavinimą turintys specialistai bei asmenys, baigę trečią ar ketvirtą profesinės mokyklos pakopą.

Perkvalifikavimo studijos organizuojamos aukštosiose, aukštesniosiose mokyklose, kolegijose bei perkvalifikavimo institucijose, turinčiose Švietimo ir mokslo ministerijos išduotą licenciją. Jų tukmė priklauso nuo programos ir yra ilgesnė kaip trejų metų. Studijų forma (dieninė, vakarinė, neakivaizdinė ar mišri) priklauso nuo specialybės specifikos, perkvalifikavimą organizuojančios institucijos galimybių bei klausytojų pasirengimo.

Perkvalifikavimo studijos baigiamos egzaminais. Specialistams, baigusiems perkvalifikavimo studijas aukštosiose mokyklose, išduodami pedagogo profesinės kvalifikacijos arba (ir) dalyko bakalauro aukštojo mokslo diplomai, baigusiems šias studijas aukštesniosiose mokyklose ir kolegijose - aukštesniojo mokslo diplomai.Specialistų perkvalifikavimą nustatyta tvarka finansuoja Švietimo ir mokslo ministerija, švietimo įstaigų steigėjai, darbo biržos, kitos suinteresuotos institucijos.

Pedagogų atestacija - valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų pedagogų (išskyrus aukštųjų, aukštesniųjų mokyklų dėstytojus bei profesinių mokyklų profesijos mokytojus) teorinio pasirengimo, praktinės veiklos įvertinimas ir kvalifikacinės kategorijos suteikimas.

Atestacijos tikslai:

1.Skatinti pedagogą tapti kūrybiškesniam ir tobulinti savo gebėjimus, nenutrūkstamai modernizuoti ugdymo turinį ir metodus. 2. Didinti pedagogo ir švietimo įstaigos bendruomenės atsakomybę už darbo rezultatus. 3. Skatinti pedagogą moraliai ir materialiai.

Pedagogas, kuris pirmą kartą atestuojasi ir siekia įgyti aukštesnę nei mokytojo kvalifikacinę kategoriją, turi išlaikyti 3 bendrąsias įskaitas: šiuolaikinės pedagoginės psichologijos pagrindų, pedagoginės minties ir Lietuvos švietimo raidos, kalbos kultūros (švietimo įstaigoje dėstoma kalba), bei specialybės dalyko ir mokymo metodikų naujovių (specialusis pedagogas - papildomai specialiosios psichologijos) įskaitą.

Atestuotas pedagogas turi nuolat tobulinti savo dalykinę ir metodinę kvalifikaciją, dalyvaudamas pedagogų kvalifikacijos institucijų tobulinimo kursuose ir seminaruose ne mažiau kaip 15 dienų per 5 metus bei skleisdamas savo pedagoginio darbo patirtį, ir atitikti įgytos kvalifikacinės kategorijos reikalavimus.

XXI amžiaus iššūkiai švietimui

XXIa. iššūkiai švietimui:1.Laisvė 2.Globalizacija, 3.1nformacijos sprogimas4. Sparti kaita. 5. Visuomenės išsiskaidymas

1.Laisvė. Tai istorinis lietuvių visuomenės laimėjimas, iš esmės pakeitęs tautos gyvenimo sąlygas. Sykiu tai didžiausias visuomenės prisiimtas iššūkis. Švietimui būtina kelti naujus tikslus ir uždavinius: jis turi padėti asmeniui ir visuomenei įgyti demokratinių savybių - žinių, įgūdžių, ir gebėjimų. Jis turi ugdyti asmens atsakomybę, savarankiškumą, bendruomeniškumą ir pilietiškumą.

2. Globalizacija. Tai iššūkis asmens ir jo tapatybei. Tai esminis iššūkis ir tautos savivokai, ir jos egzistencijai apskritai. Švietimo atsakas į globalizacijos iššūkį - asmens integralumo stiprinimas, asmens bei visuomenės tapatybės saugojimas ir kūrimas, tarptautinei konkurencijai būtinų asmens ir visuomenės galių plėtojimas. Tam reikalinga švietimo orentacija į šiuolaikinę ekonomiką - naujas asmens kvalifikacijas ir naujas technologijas. 3.1nformacijos sprogimas. Lietuvos visuomenė pereina žinių amžių. Šis perėjimas susijęs su žmonių santykių kaita.. Ne materialinių vertybių gausinimas, bet intelektualinė kūryba ir žiniomis grindžiama veikla veda visuomenę į priekį.Informacijos gausa, greita jos apykaita žmonėms atveria naujų galimybių, suteikia nepatirtų išmėginimų. Kasdieninės informacijos perteklius nuolat provokuoja asmens įgytą patirtį, jo įsitikinimus, nuostatas. Informacijos sprogimas sukuria naujos kokybės atvirą konkurencinę aplinką, kurioje žinios, suteikia pagrindinį pranašumą.

4. Sparti kaita. Staigus perėjimas iš uždaros visuomenės į atvirą visuomenę, iš komandinės į rinkos ekonomiką, globalizacija, informacijos sprogimas nulemia sparčią gyvenimo kaitą.Sparti kaita - tai iššūkis kartų santykiams: nebegalima ugdyti vaikų taip, kaip buvo ugdomi jų tėvai. Taigi dabarties žmogui būtini gebėjimai prie kaitos prisitaikyti ir neprarasti vidinės pusiausvyros. Jam reikalingi imlumo, atsinaujinimo įgūdžiai. Sparčios kaitos sąlygomis asmeniui tenka mokytis nuolat. Tęstinis mokymasis, mokymasis visą gyvenimą tampa pagrindine atsinaujinančio švietimo paradigma

5. Visuomenės išsiskaidymas. Visuomenė skaidosi turtiniais, ideologiniais, kultūriniais pagrindais. Lėtai formuojasi vidurinysis sluoksnis. Didėja skirtumas tarp pasiturinčių ir skurstančių.

Lietuvos švietimo sistema, jos struktūra, pagrindinės švietimo reformos kryptys. Švietimo problemos (ugdymo proceso organizavimas ir valdymas, tautinio tapatumo ugdymas, mokinio ugdymas laisvei, demokratijai). Profiliuotas mokymas, jo ypatumai. Švietimo vadyba. Suaugusių žmonių mokymas ir švietimas.

Lietuvos švietimo sistema, jos struktūra, pagrindinės švietimo reformos kryptys. Švietimas yra realizuojamas švietimo sistemoje, kurią sudaro įvairios edukacinės institucijos, įgyvendinančios konkretizuotus ugdymo tikslus. Visuomenė kuria įvairias struktūras, siekdama savo narius sklandžiai įjungti į jos gyvenimą. Vieną svarbiausių struktūrų yra švietimo sistema. Švietimo sistemą galima nusakyti per jos pagrindines visuomenines funkcijas. Ji laikoma socialiniu institutu, kuris atlieka visuomenėje kultūrinę, socialinę ir ekonominę funkcijas. Lietuvos švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros. Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas, mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas; c) papildomasis ugdymas. Todėl įgyvendinant švietimo reformą, pirmiausia pradėta nuo švietimo struktūros pertvarkymo. Pagrindinė pertvarkos kryptis- labiau diferencijuoti švietimo sistemos struktūrą, didinti ugdymo įstaigų įvairovę. Tai suteiks asmeniui galimybę pasirinktį tokį ugdymo institucijos tipą, kuris atitiktų jo interesus, gabumus bei polinkius.

Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.

Nuosekliojo švietimo sistema:

Ikimokyklinis ugdymas

1. Ikimokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius.2. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvams (globėjams) pageidavus ar atsakingoms už vaiko teisių apsaugą institucijoms rekomendavus, pagal ikimokyklinio ugdymo programą.3. Ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikui nuo 1 iki 5 (arba 6) metų. 4. Ikimokyklinio ugdymo programą vykdo lopšeliai, lopšeliai-darželiai, darželiai, mokyklos-darželiai ir kitos mokyklos..

Priešmokyklinis ugdymas

Priešmokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikui pasirengti sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą. 2. Priešmokyklinis ugdymas pradedamas teikti vaikui, kai jam sueina 6 metai, kartais 5 m. priklauso nuo tėvų.. 3. Vienerių metų priešmokyklinio ugdymo programą vykdo darželiai, pradinės ir kitos mokyklos, turintis licenciją laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas.

Mokyklinis ugdymas vyksta: pradinėse, pagrindinėse (dešimtmetėse), vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, jaunimo, profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, specialaus ugdymo įstaigose. Moksleivių mokymasis bendrojo lavinimo arba kito tipo mokykloje yra privalomas iki 16 metų (imtinai).

Bendrojo lavinimo mokykla yra trijų pakopų – pradinė, pagrindinė ir vidurinė. Pradinės mokyklos pakopa apima I-IV bendrojo lavinimo mokyklos klasės. Į I klasę priimami ne jaunesni kaip 6 metų vaikai, pasiekę reikiamą psichofizinės brandos lygį. Baigę pradinę mokyklą, moksleiviai tęsia mokymąsi pagrindinėje bendrojo lavinimo mokyklos pakopoje, apimančioje V-X bendrojo lavinimo mokyklos klases. Trečioji bendrojo lavinimo mokyklos pakopa – vidurinė mokykla apima XI-XII klases. Vidurinė mokykla baigiama vals­tybiniais brandos egzaminais.

Bendrąjį vidurinį išsilavinimą sudaro pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartas ir nustatytų modulių, įgy­jamų vidurinėje mokykloje, gimnazijoje arba profesinėje mo­kykloje, visuma. Gavę brandos atestatą, gali stoti į aukštąsias, aukštesniąsias ir profesines mokyklas.

Gimnazija – pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus kelianti mokykla. Ją paprastai sudaro 9-12 klasės.

Specialioje mokykloje ugdomi vaikai, dėl itin rimtos fizinės negalios ar gilių vystymosi sutrikimų negalintys mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.

Jaunimo mokykla – į praktinį pasaulio pažinimą orientuota, pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga. Ši mokykla skirta bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, motyvacijos stokojantiems ar tiems, kurių apsisprendimą lemia socialinės sąlygos.

Profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose jaunimas rengiamas profesijai.

Profesinė mokykla – pirminės profesinės kvalifikacijos darbui ūkio ir aptarnavimo srityse rengianti bei bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga.

Aukštesnioji mokykla (kolegija) – aukštesnės profesinės kvalifikacijos darbui įvairiose ūkinės ir socialinės veiklos srityse rengianti ir bendrąjį kultūrinį išsilavinimą teikianti studijų įstaiga.

Aukštoji mokykla – aukščiausios kvalifikacijos profesinei, mokslinei ir kūrybinei veiklai rengianti studijų institucija.

Švietimo reforma – nuoseklus šalies švietimo sistemos keitimas, nulemtas tautinės švietimo politikos posūkių.Reforma apima keletą viena su kita susijusių sričių. Tai ugdymo turinio kaita, dešimtmečio pagrindinio mokymo įvedimas, valstybinių brandos egzaminų reforma ir vieninga priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema, profilinis mokymas, pedagogų rengimo pertvarka, mokyklų tinklo pertvarka, moksleivių pavėžėjimas, mokyklų kompiuterizavimas, bibliotekų modernizavimas, mokyklų pastatų ir ugdymo priemonių atnaujinimas, socialinių paslaugų mokykloje gerinimas, profesinio rengimo reforma, profesinių mokyklų programų ir tinklo pertvarka, neuniversitetinio aukštojo mokslo sektoriaus steigimas, švietimo sistemos finansavimo principų keitimas – „pinigai paskui mokinį“ ir dar keletas kitų. Viena iš pagrindinių Lietuvos švietimo reformos idėjų – sukurti nuolatinio mokymosi sistemą. Reformuoto Lietuvos švietimo paskirtis - duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei.

Reformuoto ugdymo pagrindinis tikslas – savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė.

Reformuota mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti ugdytinio kultūrinę savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą.

Švietimo problema.

Darželis. Ši ikimokyklinio ugdymo įstaiga Lietuvoje dažnam vyresnės kartos atstovui asocijuojasi su savotišku konclageriu, kuriame išlieka tik stipriausias ir geriausiai sugebantis adaptuotis prie šio kalėjimo prižiūrėtojų, vadinamų auklėtojomis, taisyklių: nežaisti, netriukšmauti, nelakstyti, nevalgyti, nedaryti, neliesti ir kt. Tarp visų šių draudimų yra vienintelis tyro oro gurkšnis – taip vadinamas ,,pakaitukas“, kurio metu vaikai suvaromi į gardus ir verčiami miegoti. Įdomios bausmės nenuoramoms – jiem liepiama nusimauti ,,triusikėlius“ ir ramiai gulėti po antklode net, jei nenori miegoti. Tokiu būdu žalojama bepradedanti formuotis seksualumo samprata vaiko sąmonėje, kas vėlesnėje vaiko raidoje gali išaugti į ekshibicionizmo proveržius. Yra ir kitų būdų pažaboti vaikų ,,hiperaktyvumą“, kuriomis nesibodima naudotis, neatsižvelgiant į individualius vaiko poreikius.
Vaikų lavinimo problema taip pat aktuali. Gabumų atskleidimas – viena iš šiai instancijai deleguojamų funkcijų – paskęsta vidinių problemų sprendimo liūne. Darželiai perpildyti ir vaikai tampa tik priemonė užsitikrinti geresnį infrastruktūros finansavimą. Profesionalių darbuotojų stygius sąlygoja nesibaigiančias laukiančiųjų eiles, kol jų vaiką dažnai už ,,atkatą“ priims vien tik tam, kad jis ten patirtų įvairias smurto formas iš savo bendraamžių, nebesulaukiančių dėmesio iš savo ankstesnių auklėtojų.
Mokykla. Nuolat draskoma reformų ir nuolatinio mokytojų nepasitenkinimo užimama padėtimi visuomenėje, ką dalinai sąlygoja ir jų gaunamas atlygis už atliekamą darbą, ši ugdymo įstaiga nepriklausomybės laikotarpiu tapo nepilnaverčių visuomenės narių kalve, iš kurios retas išeina be defektų. Apmaudu, bet mokyklinio amžiaus vaikai pasmerkti tapti valstybės eksperimentiniais gyvūnais, kurie ant savo pečių vėliau, pabaigę mokyklą, pajus išsilavinimo spragas ir stengsis jas užkaišyti televizinės ar grupinės kultūros elementais.
Pastebima tendencija, kad mokyklinės kultūros fenomenas juntamas mokytojų ir mokinių tarpusavio santykyje, kai mokytojas niveliuojasi su savo mokiniais, prarasdamas savo autoritetą jų akyse. Kompetencijos ir charizmos trūkumas tampa priežastimi, kodėl įsigali grupinis mentalitetas, kai lyderio poziciją užima deviaciniu elgesiu pasižymintis tos grupės narys. Tai lemia, kad bet kokia individualaus intelekto apraiška tampa grupinio atstūmimo priežastimi, ko vengia besiformuojantis protas.
Universitetas. Ši ugdymo įstaiga turbūt verta išsamiausios analizės, nes čia glūdi veikiausiai didžiausia spraga visoje švietimo sistemoje, nes išėjęs visą ugdymo kursą, vadinamą bakalauro studijų pakopa, žmogus pasiklysta darbo rinkos džiunglėse, nes jo įgyta kompetencija neatitinka esamų darbdavių reikalavimų. Visa tai yra sąlygota daugelio priežasčių, kurių viena glūdi mokyklą baigusių asmenų požiūryje į savo ateities perspektyvas ir universitetinio diplomo svarbą jų būsimos karjeros kelyje. Dėl šios priežasties diplomo siekiama bet kokia kaina, kas lemia iš to kylančias problemas: kyšius, nusirašinėjimą, mokslinių darbų pirkimą ir pan.
Profiliuotas mokymas ir jo ypatumai.

Profilinio mokymo tikslas – geriau tenkinti besimokančiųjų poreikius, mažinti mokymosi krūvį, sudaryti galimybes moksleiviams rinktis profilį, pakraipą, o juose – mokomuosius dalykus ir jų kursus, kurių reikės būsimai mokymosi ir profesinei veiklai.

Bendrojo lavinimo mokyklose profilinis mokymas įgyvendinamas nuo vienuoliktos klasės (trečios gimnazijos klasės, profesinės mokyklos pirmo, antro kurso). Privalomas ugdymo turinys gimnazijos 1-2 klasėse turi būti toks pat, kaip pagrindinės mokyklos 9-10 klasėse.

Rengiant moksleivius profiliniam mokymui, 9-10 pagrindinės mokyklos klasėse (1-2 gimnazijos klasėse) įgyvendinami profiliavimo pradmenys: moksleiviams sudaromos sąlygos apsispręsti dėl tolesnio mokymosi, pasirinkti mokymosi kryptį (profilį).

Tęsdamas mokymąsi pagal vidurinio ugdymo programą moksleivis renkasi vieną iš šių profilių: humanitarinį; realinį; technologinį; meninį.

Humanitarinio bei realinio profilių ugdymo turinio pagrindas yra bendrojo lavinimo dalykų mokymasis.

Technologinį ar meninį profilį pasirinkusiems moksleiviams greta bendrojo lavinimo pagrindų teikiami pasirinktos technologijos ar meno srities pagrindai, sudaromos prielaidos profesinei kvalifikacijai įgyti ar suteikiama profesinė kvalifikacija, galimybės toliau mokytis aukštojoje mokykloje. Profilinis mokymas turi sudaryti moksleiviams sąlygas:

rinktis tinkamiausią ugdymosi kelią

stiprinti motyvaciją ir išvengti galimų mokymosi nesėkmių

įgyti papildomų žinių ir gebėjimų

susidaryti pagrįstą nuomonę dėl savo tinkamumo tam tikrai profesijai

pasirinkti tinkamą mokymosi krūvį.

Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje klostosi 4 ugdymo profiliai:

humanitarinis (lituanistinė, šiuolaikinių kalbų, visuomenės mokslų, meninė (gali būti kuriama vidurinėse mokyklose, kurioje pagal sustiprintą programą mokomas kuris nors menų dalykas);

realinis (tiksliųjų mokslų, gamtos mokslų, ekonominė);

technologinis (taikomas profesinėse mokyklose, teikiančiose 3 pakopos išsilavinimą);

meninis (menų gimnazijose, kuriose mokomasi pagal specifines tų gimnazijų programas bei mokymo planus).

Pagrindinės mokyklos 9-10 klasėse bei gimnazijos 1-2 klasėse mokiniams sudaromos sąlygos išmėginti savo polinkius. Mokykla pasiūlo mokiniams rinktis kai kurių branduolio dalykų mokytis giliau. Siūlytini dalykai, kurie 11-12 klasėse gali tapti profilio pakraipos pagrindiniais dalykais. Mokinių pasirinkimą 9-10 klasėse sąlygoja: jų polinkiai ir siekiai; vidurinės mokyklos, gimnazijos, profesinės mokyklos, kurioje toliau ketinama mokytis, profiliai ir pakraipos; mokyklos pasiūlytos galimybės.

Vidurinės mokyklos 11-12 klasėse ir gimnazijos 3-4 klasėse profiliuotas mokymas organizuojamas 3 skirtingų branduolio dalykų pagrindu. Profiliuotam mokymui įgyvendinti kuriamas išsamus modelis.

Švietimo vadyba.

Švietimo vadyba – veikla, kuria organizuotai siekiama užsibrėžtų švietimo sistemos ir atskirų švietimo organizacijų tikslų. Valdymo funkcijos. Indriūnas skiria tris valdymo funkcijas: planavimo, kontrolės ir reguliavimo. Miškinis kalbėdamas apie mokyklų valdymą, taip pat mini tris pagrindines valdymo funkcijas:

–planavimą;

–vidaus darbo kontrolę; (organizavimas)

–koregavimą ir reguliavimą. (administravimas)

Užsienio vadybos literatūroje koregavimas dažniausiai neišskiriamas kaip atskira funkcija, tai tiesiog sudėtinė kontrolės proceso dalis. Taigi galime teigti, jog mokyklos vadovo darbe svarbiausias dėmesys buvo skiriamas planavimo ir kontrolės procesams. Organizavimo ir vadovavimo funkcijoms tiek daug reikšmės neskiria.

Planavimo funkcija analizuojama labai detaliai. Skiriami perspektyviniai, metiniai, mėnesiniai mokyklos darbo planai, taip pat įvairūs kiti darbo planai. Akcentuojama, kad planuoti reikia visas mokyklos veiklos sritis. Miškinis pažymi, kad planavimas nevaržo pedagoginės kūrybos, o tik padaro šią kūrybą organizuotesnę kartu ir efektyvesnę. Mokyklos vadovo uždavinys yra pasiekti, kad planai būtų realūs, kryptingi, tikslūs ir tai būtų kolektyvinės kūrybos produktas. Vieni mokyklų direktoriai tvirtina, kad patys nori tobulinti savo organizacinius įgūdžius, o kiti nesupranta ko iš jų norima ir nemato kaip vadybos mokymasis galėtų pagerinti jų kaip direktorių darbą.

Švietimo vadyba yra edukologijos šaka, kuri glaudžiai susijusi su bendrąja vadyba bei kitais socialiniais mokslais.

Švietimo vadyba nagrinėja savo veikloje socialinius žmonių klausimus, tai jos ryšys turi būti sociologija, iškyla ir psichologiniai aspektai t.y. ryšys su psichologijos mokslu.

Mokyklos vadovas yra ne tik administracinė, bet ir politinė figūra.

Mokyklos vadovo funkcijos:

1- nominalus vadovas (atstovas)

2- lyderis, vadas, viršininkas

3- ryšių tarnybos su išoriniu pasauliu pareigūnas

4- patarėjas surenkąs informaciją. Mokyklos vadovai dalyvauja įvairiuose pasitarimuose mieste, ministerijoje.

5- platintojas informacijos. Platindamas informaciją atlieka filtraciją. Ne viską galima sakyti žmonėms, kai kas yra tik direktoriaus žiniai.

6- kalbėtojas. Atstovaujantis grupei žmonių.

7- valdymo meistras.

8- konfliktų gesintojas

9- išteklių skirstytojas

10- derybininkas

Vadybinės mokyklos vadovų kategorijos:

1- pirma – aukščiausia, už kurios suteikimą ir turėjimą, mokyklos vadovas gauna didelį priedą, vos ne antrą papildomą etatą.

2– antra – priedas yra pusė etato.

3- trečia – mažiausia, priedas 20% nuo savo atlyginimo.

Suaugusiųjų švietimas

Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia permanentinės švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius kaip 18 metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje. Suaugusių švietimui būdingas savanoriškas lavinimosi sričių pasirinkimas bei specifiniai ugdymo metodai.

Suaugusiųjų švietimas nėra vien tik jaunimo švietimo tąsa. Jis leidžia esant atitinkamam asmens apsisprendimui ir pasiruošimui, pradėti nuo bet kurio išsilavinimo lygio lavintis nauja kryptimi ir tą lavinimąsi tęsti. Šios sistemos paskirtis yra dvejopa. 1) turint tą patį tikslą – asmenybės fizinių, dvasinių ir psichinių galių plėtotę - suaugusiųjų švietimas leidžia asmeniui vystyti savo galimybes pasirinktoje profesinės veiklos srityje. 2) jis leidžia suaugusiam žmogui dėl visuomeninių aplinkybių arba dėl individualių paskatų keisti savo veiklos kryptį, profesiją. Poreikis prisitaikyti prie nuolat kintančios ekonominės raidos ir tarpvalstybinis profesinis suderinamumas sąlygoja dažną asmenų profesinės veiklos krypties kaitą.

Pagrindinės švietimo įstaigos, kuriose vyksta formalusis mokyma­sis, yra suaugusiųjų kursai (klasės) bendrojo lavinimo mokyklose, profesinių mokyklų, kolegijų ir aukštųjų mokyklų specialus skyriai suaugusiems (dieni­niai, vakariniai, neakivaizdiniai) arba savarankiškos mokymo įstaigos - suau­gusiųjų bendrojo lavinimo mokyklos, švietimo centrai, persikvalifikavimo centrai ir pan.

Suaugusiųjų formalaus švietimo sistema laiduoja tą patį išsilavinimo lygį, kaip ir nuoseklaus švietimo sistema.

Neformalusis suaugusiųjų švietimas apima visas į valstybės švietimo re­gistrą neįtrauktas švietimo rūšis - bendrąjį ir profesinį lavinimąsi, jei jo apim­tis nesudaro reglamentuoto modulio, pomėgių ugdymą, bendrą savišvietą. Neformalųjį švietimą teikia valstybinės ar nevalstybinės oficialiai įregistruotos švietimo įstaigos, klubai, bibliotekos, muziejai, sąjungos ir organizacijos.

Akcentuotinos dvi formalaus ir neformalaus suaugusiųjų švietimo dalys: tiesiogiai su darbo rinkos poreikiais susijęs suaugusiųjų mokymasis ir valstybės remiamų socialinių grupių švietimas.

Ugdymo principai, kaip bendriausios išeities pozicijos, ugdant žmogų, reikalavimai ugdymo turiniui, metodams, priemonėms. Filosofiniai ir teoriniai ugdymo principų pagrindai: ugdymo dėsningumai - principai - taisyklės. Žymūs pedagogai ( J. A. Komenskis, J. H. Pestalocis, A. Dystervėgas, S. Šalkauskis, J. Laužikas, J. Vaitkevičius) apie ugdymo principus. Ugdymo principų sistema: J. A. Komenskio klasikiniai principai (moksliškumo, prieinamumo, sistemingumo - nuoseklumo, sąmoningumo - aktyvumo, vaizdumo, žinių, mokėjimų, įgūdžių tvirtumo, teorijos ir praktikos ryšio).

Ugdymo principai, kaip bendriausios išeities pozicijos, ugdant žmogų, reikalavimai ugdymo turiniui, metodams, priemonėms. Filosofiniai ir teoriniai ugdymo principų pagrindai: ugdymo dėsningumai - principai - taisyklės. Principais vadiname pačius bendriausius nurodymus pedagogui, kaip organizuoti mokymo procesą, perteikti žinias, ugdyti asmenybę. Jie reglamentuoja mokymo turinį, mokymo formas, metodus. Ugdymo principai – tai pagrindiniai reikalavimai ugdymo procesui. Pedagogas-profesorius L.Jovaiša išskiria tokius pagrindinius ugdymo principus: tikslingumo, pastabumo ir atjautos, saugos, kūrybiškumo, individualumo, veiksmingumo, tolerantiškumo, prasmingumo, peržangos, bendradarbiavimo, sutelktumo. Tikslingumo principas suprantamas kaip klasės auklėtojo suformuluoti tikslai ir keliami uždaviniai. Kad iškelti uždaviniai būtų realūs, būtina atsižvelgti kokia yra klasės bendruomenė. Pastabumo ir atjautos svarbūs tuo, jog kiekvienas klasės auklėtojas turi ne tik pastebėti savo bendruomenės narių fizines bei psichines problemas, bet ir padėti jas išspręsti. Klasės auklėtojas turi atsižvelgti į tai, kokios nuotaikos jo auklėtinis ateina į mokyklą, kaip jis atrodo ir kaip jis elgiasi. Saugos principas –mokytojo uždavinys –apsaugoti kiekvieną mokinį nuo aplinkos neigiamo poveikio, nuo narkomanijos, alkoholizmo. Kūrybiškumo principas- kiekvienas auklėtojas turi skatinti vaikų kūrybiškumą, o taip pat ir pats turi kūrybiškai tobulėti bei domėtis ne viena veiklos sritimi (menu, kultūra, lankyti parodas). Kiekvienas auklėtojas turi žinoti, kad svarbiausia savybė –būti originaliu. Mokytojas turi stengtis sukurti tokią aplinką, kuri skatintų vaikus kūrybiškai elgtis, organizuoti parodas, vaidinimus ir kt renginius. Kiekvienas auklėtojas turi vertinti visas naujas mokinių idėjas, jų neatmetant. Kūrybingu mokytoju galima laikyti tokį, kuris išsiskiria fantazija, intuicija, lankstumu, kūrybos poreikiu, polinkiu naujoms idėjoms, lankstumu. Tokiai asmenybei neturi būti būdingas standartiškumas ir menkas kūrybos supratimas. Individualumo principas –kiekvienas auklėtojas turi atsižvelgti į kiekvieno mokinio asmenybę ir padėti jai atsiskleisti. Šis poreikis padidėja tada, jei m-kloje atsiranda neįgaliųjų vaikų. Kiekvienas mokinys turi būti skatinamas kurti savo vertybes ir jomis gyventi. Klasės auklėtojas turi taip pažinti mokinį, kad surastų priėjimą prie kievieno jų atskirai, kad išsiaiškintų, kodėl mokinys vienaip ar kitaip elgiasi, kas blokuoja jo gerą elgesį, kaip galima būtų pakeisti mokinių blogas mintis, įsitikinimus, požiūrį į gyvenimą. Veiksmingumo principas leidžia per įvairią klasės auklėtojo organizuojamą veiklą pažinti pačius mokinius, jų šeimas, polinkius ir jų popamokinę veiklą. Tolerantiškumo principas, kuris sako, kad tolerantiški m-kloje turi būti mokiniai tarpusavyje, pedagogai tarpusavyje, savo kolektyve, taip pat . Auklėtojas ir kiti pedagogai turi būti tolerantiški mokinių naujoms idėjoms, organizacinei veiklai. Kad toks būtų klasės auklėtojas turi pirmiausia keisti savo nuostatas, įtikinti save, kad gali būti originalus mokinių atžvilgiu. Prasmingumo principas- visa tai, kas daroma m-kloje ir popamokinėje veikloje turi būti daroma ne tam, kad reikia, o tam, kad suteiktų prasmę mokiniams. Prasmė turi būti suprantama kaip ryšys tarp veiklos ir rezultato, kaip ryšys tarp praeities ir ateities. Peržangos principas teigia, kad tiek klasės auklėtojas, tiek ir kiti pedagogai, norėdami m-kloje įgyvendinti naujas idėjas, turi atsiriboti nuo kasdienybės rutinos, nuo būties, mokytojas neturi atsinešti į m-klą savo asmeninių problemų. Tam, kad tai įgyvendintų, klasės auklėtojas turi skaityti psichologinę, estetinę literatūrą. Mokytojui nederėtų primesti savo nuomonės mokiniams, jis gali mokinius išklausyti, jiems patarti. Bendradarbiavimo principas –m-kloje turi bendradarbiauti visi mokiniai, pedagogai, auklėtojas ir mokinių tėvai. Klasės vadovas turi atlikti daugiau patarėjo ir konsultanto vaidmenį, leisti mokiniams patiems organizuoti savo renginius. Auklėtojas, bendraudamas su mokiniais turi teikti tiek grupinę, tiek ir individualią pagalbą. Veikla organizuojama taip, kad mokiniai savarankiškai bandytų realizuoti jiems keliamus reikalavimus. Sutelktumo principas reikalauja, kad m-kloje būtų harmonija, tiek tarp kiekvieno individualaus moksleivio, tiek tarp viso mokinių kolektyvo.
Ugdymo principai yra šie:1) lygios galimybės – švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują;2) kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės, socialinės, kultūrinės raidos kontekstu, kartu su juo atsinaujina ir atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes;3) veiksmingumas – švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais;4) tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.

Žymūs pedagogai ( J. A. Komenskis, J. H. Pestalocis, A. Dystervėgas, S. Šalkauskis, J. Laužikas, J. Vaitkevičius) apie ugdymo principus.

J.A.Komenskis iškėlė visuotinio mokymo idėją. Jo teigimu, mokymas turi būti universalus ir naudingas, jis reikalavo mokyti prieinamai, nuosekliai, skirti daug dėmesio įtvirtinimui, mokymasis turi būti malonus ir lengvas.

J.H.Pestalocis siūlė praplėsti pradinio mokymo turinį – įvesti matavimą, piešimą, gimnastiką. Padarė išvadas, kad mokymas turi ir dorovines savybes.

A.Dystervėgas – svarbiausias uždavinys plėtoti pažinimo galias bei gebėjimus. Svarbu lavinti protiškai, rengti praktinei veiklai.

Šalkauskis teigė, kad pedagogika palengvino mokytojui asmeninio patyrimo įsigyjimą, skatina pedagoginę pažangą.

Jono Laužiko socialinio ugdymo teorija. J. Laužikas nagrinėjo daug pedagoginių problemų, bet jau pirmuosiuose darbuose nemažai dėmesio skyrė socialinio ugdymo klausimams. Jis plačiai aptarė žmogaus raidos filogenezės ir ontogenezės klausimus ir nagrinėjo, kaip jie traktuojami pedagoginėje, filosofinėje bei etinėje literatūroje. Analizuodamas įvairių epochų mokslo atstovo mintis apie žmogų, jo formavimosi lemiančias priežastis Laužikas įrodinėjo išorinių veiksnių įtaką žmogaus asmenybės raidai. Pirmiausiai jam didžiulę ir niekuo nepakeičiamą įtaką daro šeima, artima aplinka, vėliau- mokykla, mikroaplinka, galiausiai visa visuomenė. Aplinkos poveikis žmogui įvairus ir sudėtingas. Jų santykiai yra komplikuoti ir abipusiai. Sudėtingi ir abu veiksniai- aplinka ir žmogus. Pirmąją reikia skirti į dvi svarbiausias dalis- natūrą ir kultūrą. Kiekvienas iš jų turi sudėtingą struktūrą ir savaip veikia žmogų. Antras veiksnys- žmogus- taip pat labai sudėtingas: prigimtis sudaro biologinę jo dalį, socialinė patirtis- visuomeninę, o abi jos savo ruožtu sukuria vidines sąlygas reaguoti į aplinkos poveikius.
Aplinką J. Laužikas supranta plačiai, kaip sudėtingą sistemą, kuri daro didžiulę įtaką žmogui, o žmogaus ir aplinkos santykius jis aiškina giliai, kaip veikiamojo ir veikėjo transformaciją. Aplinkos poveikį žmogui nustatyti labai sunku, nors jis yra akivaizdus ir lydi žmogų nuo pat gimimo iki mirties.
Remdamasis kitų mokslininkų darbais, Laužikas mėgino atskleisti įvairių aplinkos veiksnių įtaką žmogaus ontogenezei. Genais perduodamos tėvų savybės, materialioji aplinka veikia fizinį, netgi psichinį formavimosi ir brendimą, socialinė aplinka turi įtakos ir fiziniam, ir protiniam vaiko brendimui. Tačiau ši įtaka nevienareikšmė: ne visi idealioje aplinkoje augę tapo tobulesni už gyvenusius blogesnėmis sąlygomis. Nors žemesnėse individo raidos pakopose tai labai ryšku tiek fiziniu, tiek intelektualiniu ir doroviniu požiūriu. Tačiau autorius teisingai pabrėžia, kad atskiros žmogaus vystymosi sritys nesutampa. Be to, jis skiria išsimokslinimą nuo mokslumo. Tai ne tapačios sąvokos, jų nereikia painioti. Autoriaus nuomone, vaiko galvotumo koeficientą lemia ir pradai, ir raida. Todėl reikia derinti paveldėtų pradų ir aplinkos elementų sąveiką asmenybei ugdyti.
Aplinkos, ypač socialinės, įtaka žmogui, mokyklai, kaip teigia J. Laužikas, aiškiai matyti iš visuomenės raidos istorijos. Viduramžiais vyravo autokratizmas, asmenybė buvo engiama, mokykloje vyravo kalimas, muštras. Naujausiais laikais, pakitus ekonominei ir socialinei tvarkai, pasikeitė ir mokyklos struktūra, uždaviniai. Demokratinėje visuomenėje mokykloje turi vyrauti demokratiška atmosfera. Laužikas nurodo, kad kiekviena epocha, valstybė kelia mokyklai kitus reikalavimus. Tačiau į mokyklą negalima žiūrėti kaip į užbaigtą ir uždarą švietimo aparatą. Mokykla daugiausiai formuoja vaiko asmenybę. Svarbu jos darbą derinti su kitų visuomeninių įstaigų ir ypač visos visuomenės, veikla, kad būtų išvengta antisocialinių apraiškų mokykloje ir kitose įstaigose.
J. Laužikas tvirtina, kad mokyklos veikloje labai svarbūs du principai: socializavimo ir psichologizavimo. Pirmuoju visuomenės reikalavimai, antruoju- paties mokinio0 to meto gyvenimas ir jo ateities planai. Mokykla turi būti atitinkamai diferencijuota pagal visuomenės, jos kultūros struktūrą ir visa savo esme integruota į šią visuomenę, jos kultūrą, gyvenimą, kad jis mokykloje „ taptų darnia visumos dalimi“.
J. Laužikas ypač daug dėmesio skyrė visumos suvokimui ir jos įprasminimui realiame gyvenime, įspėjo apie pavojus, kylantį iš per didelio polinkio diferencijuoti. Jaunosios kartos ugdymas turi būti vykdomas tautos, visuomenės bendrosios kultūros fone, atskleidžiant žmogaus, visuomenės bendrumą, neprarandant žmogaus, visuomenės visumos. Jis kėlė mintį, kad ir mokyklos mokymo turinyje per daug dalykų, atsietų nuo gyvenimo. J. Laužikas kelia mintį, jog šiuolaikinio švietimo reformos svarbiausia ieškoma tendencija turėtų būti grindžiama „ vienijančio bei integruojančio principo atskleidimu“. Principo, kuris padėtų suprasti patį žmogų, kaip sistemą ir jį integruotų į visuomenę giliai apgalvotų ugdymo proceso mokykloje organizavimu, integruojant t.y. organiškai sujungiant visus ugdymo proceso veikėjus, komponentus, veiksmus: šviečiamąjį asmenį, švietėją, švietimo lobius, veiksmus, metodus ir priemones ir visą švietimo sistemą integruojant į visuomenę.
Mokykla turi padėti ir patarti pedagogikos teorija integruojant besimokantįjį visuomenę, o tuo pačiu ir ugdant tobulą asmenybę. J. Laužikas teigė, kad ir pedagogika turi būti „ ieškantis “ mokslas. Laužikas pasisako ir už pedagogikos teorijos socializavimą.
J. Laužikas savo darbuose sprendė daug pedagoginių problemų, tarp kurių svarbią vietą užėmė socialiniai, kultūriniai ugdymo klausimai.

J. Vaitkevičiaus teigimu, žmogaus socialinis vystymasis visada eina nuo išorės į vidų: žmogus, vaikas pirmiausia atkreipia dėmesį į jį supančius daiktus, aplinką ir tik vėliau ima suvokti save daiktų aplinkoje. Vadinasi, ir socialinis vystymasis, asmenybės tapsmas gauna pradžią iš išorės.

Ugdymo principų sistema: J. A. Komenskio klasikiniai principai (moksliškumo, prieinamumo, sistemingumo - nuoseklumo, sąmoningumo - aktyvumo, vaizdumo, žinių, mokėjimų, įgūdžių tvirtumo, teorijos ir praktikos ryšio).

Moksliškumo principas – reikalauja perteikti neiškraipytas, objektyvias, tikslias mokslo žinias. Mokymo turinys turi atitikti mokslo technikos ir kultūros lygį. Moksleiviai turi būti supažindinti su mokslinio atradimo istorija, suvokti mokslinio pažinimo sudėtingumą, skirtingos objektyviosios tikrovės aiškinimo būdus. Pedagogas neturi teisės daryti dalykinių klaidų, ko nors nežinoti.

Sistemingumo ir nuoseklumo principas – reglamentuoja mokymo planų bei programų rengimą. Mokymo plane nuosekliai privalo būti išdėstyti humanitarinio, gamtos, matematikos, estetikos ciklų bei bendramoksliniai dalykai. Sistemingumo ir nuoseklumo turi laikytis ir mokytojas.

Žinių tvirtumo principas. Įgyti tvirtoms žinioms yra du būdai: pirmas – tvirtas žinias užtikrina vaizdingas, aiškus, loginis dėstymas,jų įtvirtinimas. Antras – tokios žinios susiformuoja, kai nuolatos išeita medžiaga prisimenama, kartojama bei gilinima.

Sąmoningumo ir aktyvumo principas – perteikdamas naują medžiagą, pedagogas turi išskirti svarbiausius temos teiginius, tos medžiagos esmę. Aiškinant akcentuoti priežasties ir pasekmės ryšį, to paties reikalauti iš mokinio.

Teorijos ir praktikos ryšių principas – jis kelia du reikalavimus: atskleisti teorijos reikšmę aiškinant pasaulio reiškinius, jų raidą, mokyti moksleivius įgytąsias žinias taikyti praktikoje.

Vaizdumo principas. Palengvinti pažintinę veiklą galime suprantamai ir logiškai aiškindami, sumaniai aktyvindami moksleivių mąstymą, remdamiesi jų turimomis žiniomis. Vaizdumas – ne tikslas, o tik priemonė konkrečiam mokymo tiksui siekti. Jis geras tada, kai skatina mąstyti.

Prieinamumo principas – mokytojas turi gerai žinoti kiekvieno moksleivio pažintines galimybes, kiekvienam pateikti tokias užduotis, kokias įtemptai dirbdamas, jis gali įveikti.

9. S. ŠALKAUSKIO UGDYMO PRINCIPAI (PASAULĖŽIŪROS, UNIVERSALUMO, TIKSLINGUMO, VISAPUSIŠKO POVEIKIO, INDIVIDUALUMO), ŠIUOLAIKINIO AUKLĖJIMO (TIKSLINGUMO, AUKLĖJIMO BENDRUOMENĖJE, RĖMIMOSI TEIGIAMOMIS SAVYBĖMIS IR KT.), VAKARŲ ŠALIŲ UGDYMO SISTEMŲ (AKTYVUMO, MOTYVAVIMO, KONKRETUMO, INDIVIDUALUMO, KOOPERAVIMOSI), LIETUVOS ŠVIETIMO PRINCIPAI (HUMANIŠKUMO, DEMOKRATIŠKUMO, TAUTIŠKUMO, ATVIRUMO NAUJOVĖMS). ŠIŲ PRINCIPŲ YPATUMAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO PROBLEMA.

S. Šalkauskio ugdymo principai.

Pasaulėžiūros principas. Ugdymas neturi būti atskirtas nuo pasaulėžiūros. Racionali pasaulėžiūra gali padėti pagrindą ugdymo sistemai. Pasaulėžiūra gali būti realinė, idealinė bei universalinė (integruoti realią ir idealistinę žmogaus pasaulėžiūrą).

Universalumo principas. Kiekvienas žmogus, nežiūrint į tai, kokį jis gauna išsilavinimą (pradinį, vidurinį ar aukštesnį), privalo būti ugdomas pilnutiniu būdu, t.y. jis turi būti ruošiamas visoms gyvenimo sritims, turi būti lavinamos visos jo galios ir turi būti paisoma visų ugdymo atžvilgių (individualinio, visuomeninio, tautinio ir tarptautinio). Savaime suprantama, kad šalia universalumo principo privalo būti išlaikyti harmonijos ir subordinacijos principai.

Tikslingumo principas. Ugdyme privalu skirti netiesioginius (tolimesnius) ir tiesioginius (artimesnius) tikslus. Kiekvienoje ugdymo srityje tolimesnis ugdymo tikslas, kuris yra ne kas kita, kaip paties gyvenimo tikslas, yra siekiamas per artimesnį, kuris yra ne kas kita, kaip tam tikras pastovus nusiteikimas, reikalingas atitinkamam gyvenimo tikslui. Todėl ugdomasis uždavinys yra užkoduotas ugdomojo tikslo siekimas auklėtinio prigimtyje sudarant atitinkamą pastovų bei sąmoningą nusiteikimą.

Ugdymo individualumo principas. Ugdomasis veikimas, t.y. jo uždaviniai, priemonės, metodai ir kt. dalykai, privalo būti individualizuojami – pritaikomi prie tokių individualių auklėtinio ypatybių kaip amžius, lytis, individualybė apskritai, temperamentas, intelektualiniai gabumai, socialinis savitumas ir t.t. Individualumas yra viena svarbiausių ugdymo sėkmės sąlygų.

Visapusiško poveikio principas. Ugdymas žmogų turi padaryti eruditu, jis turi būti išprusęs įvairiomis temomis. Turi būti ugdomi ne tik protiniai, bet ir fiziniai gebėjimai. Visapusiškos asmenybės ugdymas - svarbiausias ugdymo tikslas. Visapusiška asmenybė – aukšto intelekto, dorovingumo ir profesinio lygio žmogus. Svarbu ne tik mokyti, bet ir auklėti, lavinti, formuoti.

Šiuolaikinio auklėjimo principai.

Auklėjimo principai remiasi auklėjimo pamatais. Principas – tai pagrindinė idėja, nušviečianti visų auklėjimo veiksmų turinį, priemones, būdus. Deja, svarbiausi auklėjimo teiginiai, ypač jų reikalavimų realizavimo būdai , nėra iki galo išnagrinėti. Skirtingi autoriai išskiria skirtingus principus.

Pagal Jakavičių:

Auklėjimo humanistinis kryptingumas. (Sudaryti jaunajai kartai palankiausias sąlygas įgyti, susiformuoti visuotinę moralinių vertybių sistemą – ką daryti leistina, ko ne; neigia stichiško, spontaniško asmenybės ugdymo koncepciją – orientuotas į humaniškos, dorovingos asmenybės formavimą; svarbios vertybės – tolerancija, žodžių ir darbų vienybė, gailestingumas, svetimos nuosavybės gerbimas, t.t)

Reiklumo derinimas su vaiko asmenybės gerbimu. (Apibrėžiami pageidaujami mokinių ir mokinių tarpusavio santykiai – reiklumas ir pagarba neveiksmingi kai eina atskirai, bet eidami kartu stimuliuoja individo moralinę raidą. Per didelis reiklumas gali suformuoti vaikui nepilnavertiškumo kompleksą. Draudžiama mokinius pravardžiuoti, rėkti, negalima žeminti moksleivio orumo).

Rėmimasis teigiamomis vaiko savybėmis. (Pedagogas turi įžvelgti vaiko teigiamas savybes, palankiai vertinti, džiaugtis pasiektais rezultatais, leisti jo sėkmę pastebėti aplinkiniams. Tuomet reikalavimus galima padidinti, mokinys nenori prarasti pažangą darančio mokinio pozicijos, todėl tai jį motyvuoja toliau stengtis. Blogas vertinimas – atvirkščiai- demotyvuoja nuo bet kokios teigiamos veiklos. Žmogus yra toks, kokiu jį laikome. Vertinant darbą pedagogas turi pradėti nuo gerų pusių, o tik po to užsiminti, ką buvo galima padaryti ir geriau).

Auklėjimas grupėje (bendruomenėje). (Daugumą sudaro vidutinių gebėjimų, poreikių ir interesų asmenys, jie diktuoja sąlygas individui elgtis taip kaip dauguma, todėl kai kas teigia, kad auklėjimas grupėje tik žaloja. Tačiau grupėse moksleiviai mokosi kaip bendrauti: pratinasi kartu dirbti, mokytis, leisti laisvalaikį, formuojamas tarpusavio supratimas, pagalba, pagarba kito nuomonei, gailestingumas, atjauta, nuoširdumas. Paauglys pažįsta bendraamžių teigiamas ir neigiamas savybes. Taip mokomasi sugyventi klasėje, mokykloje, o vėliau – žmonių visuomenėje).

Auklėjimo sistemingumas ir nuoseklumas. (Auklėti reikia nuolat, atsižvelgiant į auklėjimo proceso logiką. Reikia žinoti, ko siekiame, o patį auklėjimą organizuoti pagal planuotą auklėjimo etapų seką. Mokytojas neturėtų keisti savo reikalavimų, pvz. vieną dieną ką nors drausti, o kitą leisti. Svarbu, kad visų mokyklos pedagogų reikalavimai mokiniams būtų vienodi, o taip pat auklėjimo klausimai šeimoje, visuomenėje neturėtų skirtis).

Auklėjimas, atitinkantis vaiko amžiaus tarpsnių ypatybes bei individualias savybes. ( Svarbu atsižvelgti į amžių bei individualias savybes, mergaičių ir berniukų interesų skirtumus. Reikia gerai žinoti tipines moksleivių amžiaus tarpsnių ypatybes, sugebėti auklėti mokinį atsižvelgiant į jo individualybę).

Auklėjimo ryšys su gyvenimu.(Auklėjamojo darbo turinys, metodai, principai kinta persitvarkant visuomenei. Svarbu atgaivinti visuotines vertybes, demokratijos idealus, auklėjimą sieti su visuomenės idealais, gyvenimo problemomis, kad mokiniai žinotų kaip jas įveikti. „Šiltnamio sąlygos“ nėra gerai. Nereikia ignoruoti blogųjų visuomenės pusių, bet pabrėžti, kad ne visi taip elgiasi.

Vis dėl to auklėjimo principai tarp savęs glaudžiai susiję, todėl auklėjamąją veiklą reikia grįsti ne pavieniais principais, o jų sistema.

Jovaiša išskyrė tikslingumo principą (kiek rezultatyvus auklėjimas). Auklėjimas kaip pagalba visada tikslingas. Problema kyla tada, kai reikia rinktis konkrečius tikslus konkrečioje situacijoje, kurią lemia visos auklėjimo grupės ar vieno auklėtinio išsiauklėjimo poreikiai, kokie nors svarbūs įvykiai. Parenkant konkrečius tikslus ar jų siekimo uždavinius, orientuojamasi į bendruosius auklėjimo tikslus ar uždavinius. Jie detalizuojami atsižvelgiant į auklėtinių ar auklėjamosios grupės charakteristiką, kurią auklėtojas yra iš anksto parengęs tyrimais.

Vakarų šalių ugdymo sistemų principai.

Neišeina nieko rast šia tema... Bandysiu dar pirmadienį klaust Barkauskaitės, bet šiandien ji pasakė ieškot „Lyginamojoje pedagogikoje“, o ten į temą nieko nėra. Atskirai aprašytos šalių švietimo sistemos, bet apie principus nė žodžio!!! Tai man nelabai aišku iš kur juos nupiešt... Gal kas turit minčių kur ieškot?:)))

Lietuvos švietimo principai.

Švietimo principai – tai pagrindiniai teiginiai, kuriais remiantis organizuojama visa valstybės švietimo sistema ir vykdoma jos įstaigų veikla.

Švietimo principus pažymėjo Lietuvos švietimo koncepcija 1992 metais.

HUMANIŠKUMAS – švietimas orientuotas į žmogų kaip neprilygstamą vertybę, jis ugdo savarankišką ir garbingą asmenį, gebantį laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą, gebantį kurtis darnų ir prasmingą gyvenimą. Švietimas taip pat ugdo solidarią, atjautos, bendrų vertybių, idealų ir siekių jungiamą visuomenę. Jis remiasi krikščioniškąją tradicija grindžiama dorine kultūra ir ją puoselėja, kartu jis padeda pažinti kitas civilizacijas, ugdo pagarbą kitų civilizacijų išpažįstamoms vertybėms, puoselėja civilizacijų dialogą.

Humaniškumas – pažiūrų sistema, kai žmogus laikomas pagrindine vertybe, žmonių santykiams būdinga lygybė ir teisingumas. Principas reikalauja, kad žmogus išaugtų žmogumi; kartu jis skatina kelti žmonių gerovę, reikalauja gerbti asmenybę, jos individualumą. Vaikui turi būti sudaryta natūrali, šviesi aplinka be baimės, skiepijamos kultūringos visuomenės žmogui būdingos vertybės. Humaniškumą švietimo veikloje turi garantuoti demokratiškumo principo realizavimas. Vaikas mokykloje turi būti saugus, mokykla – kaip antri namai, todėl reikia keisti mokyklos klimatą. Svarbu skatinimas mokytis, instrukcijos, kontrolė, palaikymas, pagyrimas. Mokytojas privalo atsisakyti bet kokio diktato, autoritarinio komandavimo, ugdytinio asmenybės slopinimo ir remtis teigiamais moksleivio bruožais. Reikia taip organizuoti ugdymą, kad moksleiviai nebijodami galėtų išsakyti savo mintis, požiūrį, abejones ar pasiūlymus, taip pat visada galėtų paklausti ar išsiaiškinti. Svarbią reikšmę turi pedagogo pavyzdys, pati mokyklos aplinka.

DEMOKRATIŠKUMAS – švietimas ugdo šiuolaikinės Lietuvos pilietį – kritiškai mąstantį, tolerantišką, iniciatyvų ir bendruomenišką asmenį, gebantį grįsti savo gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis, gebantį konstruktyviai dalyvauti pilietiniame atviros, ideologinio monopolio neturinčios visuomenės gyvenime ir kurtis savo gerovę ūkinėje laisvos rinkos erdvėje. Švietimas taip pat ugdo bendradarbiavimo ir bendro pilietinio veikimo gebėjimus, gina socialinį teisingumą, mažina žmonių socialinę atskirtį bei visuomenės grupių uždarumą. Jis taip pat puoselėja bendrąją pilietinio gyvenimo kultūrą, diegia pagarbą visuomenės nusistatytoms taisyklėms ir kuriamai tvarkai. Švietimas ugdo visuomenės dorovę kaip būtiną demokratijos pagrindą.

Demokratiškumas – tai toks visuomenės tvarkymasis, kuris pagrįstas jos narių savaveiksmiškumu. Aktyvumu, vadovaujančių organų renkamumu, kai vykdoma daugumos valia. Kartu šis principas reikalauja iš kiekvieno žmogaus besąlygiškai laikytis įstatymų. Demokratijos idealas – laisva asmenybė laisvoje visuomenėje. Šis principas švietimo sistemoje realizuojamas šiais būdais:

Įvairios mokyklos ir jų pakopos visiems prieinamos, nepaisant kilmės, turtinės padėties, rasės, tautybės ir santykio su religija.

Tėvai privalo leisti vaikus į mokyklą nuo 6-7m., o šie privalo mokytis iki 16 m.

mokoma gimtąja kalba.

jei reikia mokiniams suteikiama socialinė parama, padedami įveikti mokymosi sunkumai

privalomas mokslas nemokamas.

būtina moksleivių savivalda

pagarbūs, pasitikėjimo pilni tarpusavio santykiai tarp mokinių ir pedagogų ir t.t. Švietimo sistema turi suteikti asmeniui galimybes geriausiai jo interesus bei gebėjimus atitinkančią mokymo įstaigą.

TAUTIŠKUMAS (NACIONALUMAS ) – švietimas ugdo asmenį, įsipareigojusį krašto kultūrai, gebantį remtis tradicijomis ir kurtis šiuolaikinę savo ir visuomenės tapatybę. Švietimas ugdo moderniam tautiškumui būtiną nusistatymą, kad lietuvybėje galime būti visaverčiais žmonėmis, kad ji gali duoti tai, ko pažangiam šio amžiaus žmogui reikia, ir kad to, ko jai trūksta, mes suteiksime. Švietimas yra įsipareigojęs Lietuvos kultūrai, jis rūpinasi jos tapatybės išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Švietimas perteikia ir interpretuoja etiškai įvairią krašto kultūros tradiciją, puoselėja tautos kultūros atvirumą ir dialogiškumą.

Šis principas reikalauja taip organizuoti visų švietimo įstaigų veiklą, kad būtų ugdoma jaunosios kartos tautinė savimonė, jos patriotizmas – meilė savo tautai, jos žmonėms, tautos kultūrai, istorijai, papročiams, tradicijoms, tėvynės gamtai, ryžtas dirbti ir atiduoti savo jėgas gimtojo krašto gerovei, atsakomybė už jos likimą. Ypač svarbu giliai sąmoningai suprasti savo santykį su tauta. Tautiškumo principas mokykloje įgyvendinamas visus mokymo dalykus dėstant gimtąja kalba, mokant jos (kalba – ryškiausias tautiškumo ženklas), ugdymo procesą grindžiant visų pirma savo tautos kultūra, istorija, tradicijomis, meilei žemei(visų pirma per humanitarinių dalykų pamokas, meną), taip pat tuo grindžiant ir užklasinę veiklą, mokant tautos istorijos.

ATSINAUJINIMAS, KAITA - švietimas ugdo atvirą, kūrybingą, tvirto charakterio asmenį, gebantį priimti sparčios kaitos bei gausios informacijos iššūkius, turintį drąsos savarankiškai apsispręsti ir atsakingai veikti kintančioje tikrovėje, mokantį mokytis visą gyvenimą. Švietimas skatina visuomenės modernizavimą, sudaro prielaidas žinių visuomenei kurtis ir plėtotis. Švietimas yra atviras kaitai, jis kritiškai vertina ir perima naujoves, išsaugodamas universalias dorovės normas ir tautiškumo branduolį.

Šis principas reikalauja tokio lygio išsilavinimo, kad jaunimas galėtų įsitraukti į visuomeninį ir ekonominį gyvenimą, būtų kūrybingas visų tautos vertybių, jos kultūros puoselėtojas. Mokyklų veikloje turi būti kaip galima daugiau atsižvelgiama į visuomeninio gyvenimo tendencijas, tobulėjančią technologiją. Reikia įgytas žinias taikyti praktiškai, panaudoti iš įvairių šaltinių įgytas žinias, padėti mokiniams suvokti, kad žinios būtinos gyvenime, kad jos lb reikalingos žmonijai, nes padeda suprasti gyvenimą, žmones ir patį save, numatyti ateitį. Svarbu moksleivių supažinimais su naujais metodais moksle.

Lietuvos švietimas yra grindžiamas šiais principais ir pagrindinėmis Vakarų kultūros vertybėmis : asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu. Ypač reikšmingas tautiškumo (nacionalumo) principas.

Didaktikos, kaip mokymo teorijos, tikslai:

Tirti ir sudaryti palankias ugdymo(-si) sąlygas, mikroklimatą mokykloje;

Prognozuoti ateities švietimą, mokymo turinį;

Pažintinių galių, intelekto išvystymas, protinių operacijų formavimas;

Pasaulėžiūros, bendražmogiškųjų moralinių ir estetinių vertybių, įvairių vertingų asmenybės savybių –valios, jausmų ugdymas;

Išmokyti savarankiškai įgyti žinių, formuoti praktinius mokėjimus;

Parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiniai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių.

Didaktikos šakos:

Bendroji d. Tyrinėja ugdymo dalyką ir tikslus, ugdymo veiksnius, ugdytinį ir veikėjus, liaudies švietimo sistemą ir jos valdymą. Daug vietos skiriama bendriesiems mokymo ir auklėjimo teorijos pagrindams.

Specialioji d. Tyrinėja asmenų, turinčių defektų, mokymo ir auklėjimo klausimus (protiškai sutrikusių, kurčiųjų, aklųjų, turinčių kalbos sutrikimų).

Eksperimentinė d. Kaupia bei aiškina duomenis, atskleidžiančius mąstymo ypatybes, atminties, valios, emocijų specifiką ( dėmesys ne mokymo proceso dėsningumams nustatyti, o visapusiškai tirti asmenybę).

Praktinė d. Viskas vyksta ugdymo praktikoje, intensyviai, per veiklą, darbą, užsiėmimus.